respublika.lt

Pasaulis ir mes ant skaitmeninio totalitarizmo slenksčio

(324)
Publikuota: 2023 sausio 04 13:10:04, Vidmantas Misevičius
×
nuotr. 6 nuotr.
Istoriko Algimanto Kasparavičiaus vertinimu, šiandien esame pavojingai priartėję prie globalaus, tiek Rytams, tiek Vakarams tinkančio, todėl ypač pavojingo skaitmenizmo. Stasio Žumbio nuotr.

Apie tai, su kuo būtų galima lyginti šiandienos Lietuvos socialinį-geopolitinį gyvenimą, kokios tendencijos jame yra ryškiausios ir kur link visa tai veda, „Respublikos" žurnalistas Vidmantas Misevičius kalbasi su istoriku Algimantu KASPARAVIČIUMI.

 

- Ar, kalbant apie nūdienos Lietuvą, galima atrasti panašumų tarp šiandienos ir kurios nors istorinės epochos ar laikmečio?

- Žiūrint grynai moksliškai ir griežtai laikantis istorizmo principų, jokių įsivaizduojamų panašumų tarp skirtingų epochų atrasti negalima. Nes visos epochos unikalios ir nepakartojamos. Kaip negalima pakartoti laiko, taip negalima pakartoti ir istorijos. Nes iš esmės ji ir yra tik sužmogintas laikas. Kitaip tariant, laikas perfiltuotas per žmogaus, tautos, klasės, luomo, valstybės ar kitokią savimonės reprodukavimo mašiną ir prisodrintas atitinkamų humanizuotų reikšmių. Todėl visi „atradimai" ar „pasikartojimai" istorijoje sąlyginiai.

Kita vertus, jei istoriją, jos procesus suvokiame kaip tam tikrą ciklišką spiralę, nebus didelė nuodėmė tarp skirtingų epochų įžvelgti tam tikrus dėsningus pasikartojimus. Tokiu atveju XXI a. pradžia Lietuvoje, jos realijos ir problemos man iškart primena keletą istorinių epochų.

- Pabandykite jas įvardinti.

- Geopolitiniu-demografiniu aspektu išgyvename beveik feodalinę XVIII a. pradžią, kada į svetimiems svarbų Šiaurės karą, vykstantį dėl interesų konflikto tarp Rusijos, Švedijos, Danijos, Saksonijos bei Prūsijos, infantiliškai įvelta Žečpospolita neteko politinio savarankiškumo, o jos šiaurrytinė dalis Lietuva dėl 1709-1712 m. „didžiojo maro" dar neteko ir trečdalio gyventojų. Už Nemuno - Mažojoje Lietuvoje - išmirė net pusė lietuvių, kuriuos greitai pakeitė kolonistai iš įvairių germaniškų žemių. Tai buvo istorinis lūžis, Lietuvos ir Lenkijos geopolitinę ateitį nulėmęs mažiausiai 300 metų. Ar ne panašų laiką išgyvename šiandien, kada viena burna kariaujame Ukrainoje, o kita - lyg dangiškos manos meldžiame karinės brigados iš Vokietijos?

Kultūriniu-civilizaciniu ir idėjiniu-ideologiniu požiūriu mūsų gyvenamasis laikas labiausiai primena Vazų laikus Lietuvoje ir vėlyvąjį smetonmetį. Vazų laikus todėl, kad būtent jiems valdant daugiatautėje LDK ir bendrai Žečpospolitoje XVI a. gale - XVII a. viduryje buvo sudorotas protestantizmas ir jo atmainos. Sudegintos, suniokotos ar uždarytos jų šventovės. Iš protestantų ir stačiatikių atiminėtos pareigybės ir jie stumti iš viešojo politinio gyvenimo. Kartu įsivyravo represyvi katalikybė kaip valstybės ideologija, o su ja nesutinkantys tapo disidentais. Gimė protestantų ir stačiatikių disidentizmai. Skriaudžiami savųjų, piliečiai užtarimo pradėjo ieškoti užsienyje. Dėl teisių ir laisvių ribojimo jie rašė skundus, prašymus Anglijos, Švedijos, Prūsijos karaliams ar Rusijos carams. Taip prasideda valstybės kultūrinė erozija ir idėjinė dezintegracija.

Panašūs procesai klostėsi ir Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, kada, mėgdžiodami Vokietiją, vietiniai dešinieji radikalai Lietuvoje įpūtė antisemitizmo vajų, kuris apėmė nemažą dalį visuomenės nuo verslininkų ir kunigų iki karininkų ir studentų. Radikalų raginimai ir spaudimas visuomenei boikotuoti žydų ar „žydų-bolševikų" verslą, paslaugas, prekes ir kultūrą buvo rimtas signalas valstybei, kad ji krinka. Ypač po Miuncheno suokalbio, pasibaigusio Čekoslovakijos amputavimu ir vadinamosios „krištolinės nakties" Vokietijoje, kai masinių pogromų metu žuvo kelios dešimtys nekaltų piliečių.

Nors iki tokių ekscesų šiandien nėra prieita, tačiau viešosios erdvės vienpusiškumas, dalies radikalų vieši raginimai griauti paminklus, uždaryti spektaklius, ištrinti, atšaukti, ar tiesiog „panaikinti" tam tikrą šalį ir jos kultūrą, pasmerkti ten gastroliuojančius menininkus psichologiškai stipriai primena anų epochų moralinį ir politinį nuosmūkį.

- Įvertinus ankstesnes istorijos pamokas, ko reikėtų tikėtis šį kartą?

- Bėda ta, kad jokios „istorijos pamokos" neegzistuoja.

Jei tautos ar jų veikėjai nuolat žvalgytųsi po istoriją, istorija sustotų. Įvyktų tai, ką prieš keturiasdešimt metų prognozavo Frencis Fukujama: įvyktų Istorijos pabaiga. Ačiū Dievui, kad taip nėra, kad žmonės klysta ir dar gyvena. Viešajame diskurse vartojamas terminas „istorijos pamoka" iš esmės yra ne kas kita, kaip vienuoliktas Dievo įsakymas. Ir jo veikimas lygiai toks, kaip ir pirmų dešimties: beveik visi juos žino, bet bendroje sumoje mažai kas jų laikosi. Tai reiškia, kad iš istorijos beveik nieko niekada negalima pasimokyti, nes ji nėra nei stabas, nei sustingęs laikas. Žmogaus sukurta istorija gyva ir klystanti kaip ir pats žmogus. Čia panašiai kaip su popiežiaus neklystamumo dogma katalikų Bažnyčioje: kiekvienas naujas popiežius skelbia naujas enciklikas ...

- Su kuo būtų galima asocijuoti šiandieninių neokomjaunuolių, esančių valdančiojoje koalicijoje, siekius sunaikinti kalbą, kultūrą ir kontroliuoti visas gyvenimo sritis, įskaitant lovos reikalus?

- Radikalus klausimas reikalauja radikalaus atsakymo. Bet dar didesnė bėda ta, kad jau klausime užprogramuotas ir norimas atsakymas. Negaliu tokio duoti, nes nemanau, kad tie tariami „neokomjaunuoliai" egzistuoja ir tikrai siekia sunaikinti lietuvių kalbą ar kultūrą. Aš daiktus matyčiau kitaip.

Problema ne ta, kad egzistuoja ar neegzistuoja kažkokie „neokomjaunuoliai" (juolab, kad kai kurie jų, galbūt, labiau panašūs į neonacius), o kam jie atstovauja.

Todėl didžioji Lietuvos problema šiandien ne taip ar kitaip pavadinti visuomenės kontrolės ištroškę radikalai, bet jų interesai. XIX a. kontinentinėje Europoje susiklostė tradicija, kad vieni ar kiti judėjimai iš apačios duodavo pagrindą gimti tai ar kitai partijai. Judėjimai gimdė partijas, o ne atvirkščiai.

Lietuvoje situacija šiandien apsivertė aukštyn kojomis: pirma įsikuria tariama „partija", kuri tik po to kelia atitinkamus šūkius ir ieško elektorato. Todėl Lietuvos partijos šiandien didžiąja dalimi atstovauja ne valstybės atskirų socialinių klasių, grupių, sluoksnių interesams, bet yra tik tam tiktos ideologinės sektos, mėgdžiojančios postindustrinius Vakarus. Griežčiau tariant, jos atstovauja ne Lietuvos visuomenės grupėms, o tik sau ar užsienio korporacijoms.

Partijos iš pradžių įsikuria ir tik po to ieško sau aukų - rinkėjų. Tokia situacija daugiausia ir leidžia manipuliuoti visuomenės interesais, kelti neadekvačius ar tiesiog makabriškus jos lūkesčiams šūkius. Pradedant užmoju kodifikuoti seksą, įvesti minčių policiją bei cenzūrą tam tikros „tautybės" menui ir baigiant siekiu per vis labiau įtvirtinamą bankų diktatūrą apriboti piliečių teisę į jų pačių uždirbtas pajamas. Tai tradicinio kapitalizmo mirtis.

Trumpai tariant stovime ties skaitmeninio totalitarizmo, kokio istorijoje nebuvo ir būti negalėjo, slenksčiu. Kaip komunizmas ir fašizmas, skaitmenizmas taipogi yra Vakarų politinės minties šedevras. Tik dar baisesnis už pirmus du, nes priimtinas ir Rytų despotijoms bei civilizacijoms. Vadinasi - globalesnis, eventualiai ilgaamžiškesnis ir intensyvesnis, todėl su juo laukia ilga kova.

- Kuo toks neokomjaunuolių siautėjimas pasibaigdavo?

- Kaip jau minėjau, jokių „neokomjaunuolių" Lietuvoje šiandien nematau. Anuos komjaunuolius, kaip žinia, vienijo tam tikra viena ideologija, struktūra ir centras. Šiandien jūsų įvardijamų „neokomjaunuolių", kurie pasišovę vienaip ar kitaip „keisti" ar „gelbėti" tėvynę Lietuvą, lietuvių kalbą, LGBT+ bendruomenę, lygiai kaip ir kovoti prieš konservatorius, Laisvės partiją ar Nacionalinį susivienijimą galime sutikti praktiškai visose parlamentinėse ir net ne parlamentinėse partijose nuo kraštutinės kairės iki kraštutinės dešinės.

Tos jėgos neturi vieningo centro ir beveik jokios ideologijos išskyrus „bendraeuropinius projektus" ir lengvus didelius pinigus. Tai margaspalvė ir iš esmės apolitiška naujosios Europos naujoji masė. Savotiški naujieji vandalai, kurie lengvai gali išgyventi be operos, baleto ir humanizmo. Tai reiškia, kad jie praktiškai nesukontroliuojami ir kad Europa panyra į Naujuosius viduramžius.

Turint galvoje, ką ir kaip šiandien kalba ar veikia kultūros administratoriai Lietuvoje, kaip, kokiomis vertybėmis yra grįstos lietuvių kalbos ir istorijos programos vidurinėje mokykloje arba kokiame lygyje tūno dalykinis-didaktinis-psichologinis mokytojų rengimas, galima teigti, kad godojimai, kas nutiks ar dar gali nutikti Lietuvai ar Lietuvoje, jau nutiko.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
293
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (324)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar laikote save pilietišku žmogumi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar mokate rusų kalbą?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+14 +21 C

+16 +22 C

+15 +21 C

+20 +28 C

+21 +28 C

+19 +24 C

0-6 m/s

0-7 m/s

0-6 m/s