Poetas Rimvydas Stankevičius: Masinė kultūra geriau, nei masinės žudynės

Nepaliauju galvojusi, kad iki tol visas įmanomas literatūros premijas susižėręs, bene kasmet patekdavęs į kūrybiškiausių knygų autorių dvyliktukus poetas būtų ją gavęs ir anksčiau, jeigu ne jo prioritetai (tautinė savimonė, tautinė kultūra) ir jeigu ne šioms dorybėms prisiekusi „Respublika", savo pažiūromis užsitraukusi ir valdžiai atstovaujančių komisijų nemalonę.

 - Dvi dešimtys metų laikraštyje, be abejo, nusunkdavo energijos nuo kūrybos, bet gal nebuvo itin kenkėjiškos poeto prigimčiai?

- Pačiais pirmais metais po studijų, kai tik ėmiau darbuotis žurnalistikoje, sulaukiau didžio Lietuvos poeto Marcelijaus Martinaičio telefono skambučio. Jis bandė atkalbėti mane nuo tokio pasirinkimo: „Žurnalistika tave išsunks kaip citriną ir išspjaus, suės tave kaip poetą ir talentas tavo nueis perniek". Pamenu, arogantiškai atsikirtau: „Tai gal Jūs, poete, man valgyti duosite?". Ir gal vienintelį kartą gyvenime jo patarimo tąsyk nepaklausiau.

Paskutiniais savo gyvenimo metais (po daugiau, nei dviejų dešimtmečių) M.Martinaitis vėl man paskambino: „Pameni, sakiau, kad žurnalistika tave suės? Tai dabar skambinu pasakyti, kad atsiimu savo žodžius - tavęs nesuėdė. Bet tai dar nereiškia, kad iš principo buvau neteisus. Išimtis - tik patvirtina taisyklę". Šypsojausi iki ausų, klausydamas šių jo žodžių...

Ne, žurnalistika tikrai man nebuvo kenkėjiška ir tikrai nesigailiu joje dirbęs daugiau nei dvi dešimtis metų. Ji mane suvedė ne tik su didžiaisiais kultūros žmonėmis, bet ir su jumis, pavyzdžiui, ir su kitais prigimtiniais aukščiausios prabos žurnalistais - profesionalais, iš kurių mokiausi meno paklausti, atsakingo elgesio su rašytiniu žodžiu, subtilių ir neįgudusia akimi nepastebimų teksto kompozicijos, dinamikos kūrimo įgūdžių, savęs redagavimo, saiko pojūčio tekste...

Rašydamas skiltis šeštadieniniam „Respublikos" priedui „Julius", visiškai nejučia parašiau dvi eseistikos knygas, kurių antraip tikrai niekada nebūčiau parašęs... O žmonėms jos patinka. Nesmagu pripažinti, bet daugeliui - netgi labiau, nei manieji eilėraščiai.

Galų gale, ne vien kūryba viskas matuojama - vien tai, kad šiandien neturiu viešumos baimės, scenos baimės, baimės laisvai bendrauti su žmonėmis - juk irgi yra didžiulis turtas, parsineštas būtent iš žurnalistikos. Juk teko išmokti „atrišti liežuvį", surasti galimybių dialogui ir su priešiškai nusiteikusiais, ir su arogantiškais, pašnekovą kvailiu ar šiukšle laikančiais, ir su ekstremaliais intravertais, visiškai nešnekiais, ir su neužčiaupiamais, nei klausimų, nei kitų nuomonės „negirdinčiais" žmonėmis... Tai - didis menas, praverčiantis man kuo įvairiausiose situacijose.

Na, o poezija... Ji užklupdavo mane ir pačiame žurnalistinio darbo įkarštyje, nė nepaklausus, ar tinkamas tam laikas. Pamenu, ketvirtadienis, numerio į spaustuvę atidavimo diena, visi laksto veik žemės kojom neliesdami, dirba, net dūmai iš ausų rūksta - o mane štai tokiame kontekste staiga ištinka eilėraštis - ilgas, sudėtingos ritmikos ir dar rimuotas. Suprantu, neužrašysiu dabar - pamiršiu ir neparašysiu jo niekada. Bet jei imsiu tokią įtemptą darbo valandą poeziją rašyti - kolegos psichiatrus iškvies. O redakcijos salė - bendra, panorėjęs kiekvienas gali kompiuterio ekrane pamatyti, ką kas rašo...

Ką gi dariau? Rašiau eilėraštį, jo neposmuodamas, kad iš šalies atrodytų kaip žurnalistinis tekstas. Parašęs eilutę, dedu įkypą brūkšnį ir rašau toliau, kad visas ekranas būtų pilnas teksto ir jokiu būdu neišduotų, jog tai - eilėraštis. Štai taip.

Taigi, apgrobti manęs kaip poeto, žurnalistika, kad ir labai norėdama, neturėjo jokios galimybės. Nesakau, kad žurnalistikoj tinginiavau, tik imitavau darbą, ar nesistengiau atiduoti jai širdies, bet taip jau yra, kad jei žmogaus širdyje įrašyta „poetas", žodis „žurnalistas" šalia jo - paprasčiausiai jau netelpa.

- Naujausią savo poezijos knygą „Kartais sninga juodai" pavadinai liūdniausia savo knyga. Gal lietuviškiausia? Juk visi lietuviai - truputį poetai...

- Žinot, Danute, anais, seniai pamirštais laikais, kai dar buvau išgeriantis, dariau tokį eksperimentą. Bet kuriame Lietuvos mieste, bet kuriame bare, šalia sėdinčiam prisipažindavau esąs poetas ir laukdavau, kiek taurelių mano pašnekovui prireiks išdrįsti prisipažinti tą patį. Paprastai - daugių daugiausiai po trečios bet kuris lietuvis giliai atsidūsta, labai rimtai pasižiūri į akis ir taria: „O žinai - aš irgi".

Visa tai sakau su šypsena, bet jeigu ir visai rimtai - tikrai, lietuviai yra poetų tauta - metaforos, įspūdingi palyginimai, sakinio melodingumas mums būdingas net ir kasdieniame bendravime. Manau, kad poetais mus nejučia paverčia pati lietuvių kalba, kuri ir yra tikroji, didžioji poetė, jau įkrauta poetinės jėgos ir gylio per šimtmečių šimtmečius, nuo krivių ritualų ir senovinių liaudies dainų iki lopšinių ir pasakų, kurias močiutėlės kuria ekspromtu, migdydamos vaikus.

Na, jeigu anglų - pati sklandžiausia įvairiataučių susišnekėjimo kalba, vokiečių - tikslių filosofinių formuluočių kalba, prancūzų - meilės, erotikos kalba, tai kodėl lietuvių negalėtų būti poezijos kalba? Nuoširdžiai tikiu, kad taip ir yra.

- Tai turbūt pirmoji knyga, kurios palaiminti nesuspėjo mama?

- Knygą „Kartais sninga juodai" užbaigiau rašyti jau po mamos mirties, tad nei palaiminti, nei perskaityti jos visos ji neturėjo galimybės, bet dalį knygos eilėraščių dar spėjo išgirsti. Pirmasis iš maniškių numirė tėtis. Norėdamas kiek sušvelninti mamos netekties sielvartą, po tėčio laidotuvių likau mėnesiui pas ją pagyventi, kad, netekusi vyro, bent jau abu savo sūnus turėtų šalia - maniau, kad taip jai bus bent kiek lengviau.

Abejoju, ar buvo lengviau, bet kaip tik ten, gimtuosiuose namuose, ir pradėjo rastis pirmieji šios knygos eilėraščiai. Pirmiausia - sielvartingi, sunkūs, tarsi tos trys saujos žemės, mano užbertos ant tėčio karsto, vėliau - šviesesni, kupini nostalgijos gimtajam miesteliui ir meilės savajai šeimai...

Juk, kai išvažiavau į Vilnių studijuoti būdamas aštuoniolikos, taip į savo gimtuosius Elektrėnus ilgėlesniam laikui ir nebuvau sugrįžęs. Žinoma, dažnai atvažiuodavau pas tėvus, bet tik trumpam, o kai po daugelio metų sugrįžau į juos visam mėnesiui, turėjau galimybę neskubėdamas apeiti kitados man svarbias vietas, savo vaikystę, paauglystę darsyk peržiūrėti tarsi iš šalies, tarsi seniai matytą, veik pamirštą, bet labai stiprų įspūdį palikusį filmą, kurio pagrindinis herojus - lyg ir aš, bet jau lyg ir ne aš...

Labai stiprios ir graudžiai laimingos mano patirtys iš to laiko - valgiau pusryčius sėdėdamas ant tos pačios taburetės, ant kurios pusryčiaudavau vaikystėje, tuo pačiu šaukštu srėbiau mamos virtą sriubą, miegojau lovoje, kuri mena mane vaiką, o rytais pro praviras balkono duris girdėjosi tos pačios, iš vaikystės atringuojančios varlių sutartinės nuo kūdros...

Parašęs naują eilėraštį, perskaitydavau jį mamai. Ir koks buvo džiaugsmas, kai išklausiusi eilėraštį „Paskutinė Kalninių Mijaugonių gyventoja", ji - pirmą kartą po tėčio laidotuvių - nusišypsojo: „O, ir apie mane pagaliau parašei"...

Kalniniai Mijaugonys - mano mamos gimtasis kaimas, iš atokiai viena nuo kitos nutolusių, tarp miškų ir pievų skendusių sodybų. Sovietai jį sunaikino, motyvuodami melioracijos svarba, bet išties norėdami suvaryti sodybiečius į kolūkį. Liko tik kapinaitės (kuriose dabar mano šeima ir palaidota) bei svaiginančiai čiobreliais prakvipęs Kalninių Mijaugonių piliakalnis, kuriame kūdikystėje gulėdavau ant patiestos paklodės, žiūrėdamas, kaip manoji šeima grėbia šieną, piliakalnis, kurį ir šiandien suvokiu kaip visa ko centrą - ašį, aplink kurią sukasi mano pasaulis.

Beje, eilėraštį „Šiurpė", pasakojantį apie konkretų mudviejų vaikystės įvykį, dar spėjo išgirsti ir mano brolis Aušvydas. Menu, vos perskaičiau - stvėrė nuo stalo cigarečių pakelį ir išbėgo į balkoną. Man išėjus iš paskos, pasakė: „Eik tu šikt, poete", ir pamačiau, kad šluostosi ašaras...

Vėl pagyventi pas mamą atvažiavau po pusmečio, po brolio mirties. Tačiau vos praėjus savaitei po laidotuvių, mama atsidūrė ligoninėje. Likau gimtuosiuose namuose visiškai vienas. Tada jau neliko nieko guodžiančio, net ir to šviesaus graudulio - tik juoda, juoda, be jokių prošvaisčių. Todėl šios knygos rašymas man buvo būdas išsiverkti perkeltine šio žodžio prasme. Rašiau net nesvarstydamas, ar tai - poezija, ar ne, ar patiks žmonėms, ar ne... Tai buvo ekspresija. Stūgsmas. Antraip įtampos būčiau neatlaikęs. Visu tuo laiku many budėjo poeto Donaldo Kajoko eilėraščio eilutė: „Mielai neištverčiau, bet, regis, pamiršau, kaip tai daroma".

Buvau nustojęs skustis, neatsiliepinėjau į telefono skambučius, neatsakinėjau į elektroninio pašto laiškus, atšaukiau visus savo renginius, susitikimus... Tiksliau, net ne atšaukiau, o paprasčiausiai mojau į juos ranka. Buvau nepasiekiamas. Nei žmonėms, nei Dievui, nei sau pačiam. Grimzdau. Juk ne atsitiktinai paskutinis šios mano knygos skyrius vadinasi „Paskui Dantę". Ir jeigu šiandien esu išnėręs, atsitiesęs, grįžęs į normalų gyvenimą - tai tik žmonos globos ir poezijos dėka.

- Nuskambės žiauriai ir net ciniškai, bet paklausiu: gal po netekčių mažiau ir nerimo, ir atsakomybės dėl jų likimo, kas būtų, jeigu būtų?

- Sakoma, kad tėvai savo buvimu mus užstoja nuo mirties. Ir išties, jiems išėjus, pajutau tokį nejaukų skersvėjį - tarsi gyvenimo prasmė, kuri lig šiol vedė mane į priekį ir teikė jėgų, ūmai subliūško, nuvertėjo ir netikėtai iškilo būtinybė tą prasmę darsyk sau suformuluoti ir darsyk ja įtikėti. Jeigu tai reiškia brandą - mieliau rinkčiausi likti nebrandžiu.

Per truputį daugiau nei metus netekau jų visų. Supratau klausimą, bet ne, nė kiek neguodžia, kad karas ar dar kokios baisybės jiems jau nebegresia. Gal labai kvailai nuskambės, bet dabar man atrodo, kad net švilpiant kulkoms ir sprogstant bomboms, kur nors rūsy ar apkase, bet apkabinęs juos gyvus, būčiau laimingesnis, nei ramindamasis mintimi, jog jiems mirus, man mažiau nerimo ar atsakomybės. Kad ir koks baisus yra karas, bet jame vis tiek yra tikimybė likti gyvam, o svarbiausia - viltis, jog būtent taip ir nutiks.

Mano abu tėvai, beje, gimę karo metu. Išgyveno, užaugo. Mano mamos atminty buvo išlikęs bombardavimo prisiminimas, kai ji su savo tėvais slėpėsi duobėje, kaukė lėktuvai, krito bombos ir liepsnojo mokykla. O mano močiutė (mamos mama) pasakojo, kaip vokiečių kareivis, drauge su kitais užėjęs į jų sodybą pavalgyti, paėmė trimetę mano mamą ant rankų, ištiesė jos rankytę, it damos šokio metu, ir pats dainuodamas, ėmė šokti su ja valsą. Sakė: „Obelys žydi, tavo mama krykščia laiminga, o tas kareiviukas šoka, sukasi, ir taip besisukdamas, kad ims verkti - ašaros skruostais slysta, o jis nenusišluosto, dainuoja ir sukasi, ir vis tiek mėgina šypsotis"... Taigi, karas buvo pirmasis mano mamos šokio partneris.

O į tą: „kas būtų, jeigu būtų"... Prašyčiausi priimamas į besiginančiųjų gretas. Man - penkiasdešimt dveji, šaudyti nemoku, tad kareivis iš manęs ne kaži koks, bet gal priimtų kokius šaudmenis nešioti ar apkasus kasti?.. Nežinau. Tačiau Dievas man sako, kad to neprireiks - kad karas Lietuvos žemės nepasieks.

Deja, mūsų širdis jis jau pasiekė. Kunigui per išpažintį sakau: „Baisiuosi savimi. Kai matau filmuotus kadrus, kuriuose ukrainiečių dronai-kamikadzės plėšo į gabalus rusų karius, jaučiu kažką panašaus į piktdžiugą. O juk tai ne tik ne krikščioniška, bet ir nežmogiška. Na, taip - jie okupantai, žmogžudžiai, bet ar tai pateisina mano mėgavimąsi žudynėmis? Panašu, kad tampu kraugeriu". O kunigas man ir atsako liūdnu balsu: „Aš irgi, broli".

- Kas palaiko iliuziją, kad, anot tavęs, žmogaus gyvenimas turi prasmę ir kad gėris nugali blogį?

- Na, pirmiausia - įsitikinimas, kad tai - ne iliuzija. Tikėjimas nuo žinojimo tuo ir skiriasi, kad remiasi ne argumentais, o kažkuo naiviu, bet šventu. Profesorė Viktorija Daujotytė yra pasakiusi, kad tik kiekvieną sekmadienį į mišias visą gyvenimą vaikštanti močiutė gali nuoširdžiai manyti, kad taip elgiasi ir visas pasaulis.

Tikėti nėra lengva. Net ir apie tikėjimą religine prasme kažkam klausiančiam esu pasakęs: „esu tikintis, esu tikintis kasdien, bet ne dvidešimt keturias valandas per parą". Ir kalbu čia net ne apie abejones - tiesiog imi žmogus ir nei iš šio nei iš to ūmai pasielgi taip, tarsi būtum netikintis. Ir nuoširdžiai gailiesi, ir gėda būna, ir pažadi sau nuo šiol budriau stovėti savo paties sargyboje... Bet visų blogiausia, kad ir lieki nesužinojęs, kaip, kodėl šitaip vis nutinka ir nutinka.

Būna dienų, kai netikiu, kad gėris nugali blogį, būna dienų, kai netikiu, nei stebuklais, nei angelais, bet iš visų jėgų stengiuosi, lyg plaukikas į krantą, į tą tikėjimą sugrįžti. Nežinau, kaip kitiems, bet man - netikėti yra dar sunkiau, negu tikėti. Tiesiog nesugebėčiau mylėti, jausti prasmę ir vertę tokio pasaulio, tokio žmogaus, tokio savo paties gyvenimo, kur viso šito nėra.

Todėl užsileidžiu Volfgango Amadėjaus Mocarto „Requiem" - ir įtikiu, kad stebuklų būna, pamatau žmogų, paaukojusį savo inkstą, idant kitas galėtų gyventi - ir įtikiu, kad angelų esama, stebiu kaip narsiai, atkakliai ir sėkmingai ginasi Ukraina nuo daug kartų gausesnės priešų kariuomenės - ir tikiu, kad gėris nugalės.

- Kadaise buvome mokomi „palikti pėdsaką žemėje". Ar tai atitinka šių dienų mokymą: išreikšti save?

- Suprantu, kurlink lenkiate - tas „išreikšti save" yra egoistinis, bekryptis, visiškai neorientuotas į rezultatą. Štai surikau viduryje prospekto baisiu balsu iš visų plaučių, štai išsitatuiravau voratinklį ant veido, štai iškeverzojau purškiamais dažais pimpalą ant katedros sienos - ir lai aidi fanfaros - gyvenimo tikslas pasiektas: aš išreiškiau save.

Iš pažiūros, tas pėdsakas - lyg ir svariau, juk tai - nuveiktas darbas, gyvensiantis ilgiau už tave. Bet kita vertus, pėdsakas pėdsakui nelygu. Juk kas nuginčys, kad sovietų stabai Leninas ar Stalinas paliko po ryškų pėdsaką žemėje? Tie pėdsakai - ir šiandien dar matyti. Tik štai, absoliuti dauguma pasakytų, jog geriau jau jie būtų jokių pėdsakų nepalikę.

Man atrodo, kad visų geriausia būtų vaikus mokyti gyvenime kliautis dešimčia Dievo įsakymų.

- Dirbant laikraštyje sunku buvo likti politikos nuošalėje. Kaip pavyksta nuo jos atsiriboti šiandien? Ji trukdo poetui, kaip ir masinė kultūra?

- Ir manosios vertybės, ir manosios dominantės, ir nerimo bei maldų adresatai išliko tie patys - ligi šiol man labiausiai rūpi Lietuva, lietuvybė, nacionalinis identitetas, savimonė ir nacionalinė kultūra, mano paties ir mano tautos tikėjimo kelias (ne vien religine prasme, bet ir ja, žinoma), poezija, apskritai - estetinės aukštumos, viens kitam gero linkėjimu, o ne „perku-parduodu" modeliu grįsti žmonių tarpusavio santykiai...

Neramu dėl pasaulio, vis labiau panėšėjančio į užverdantį puodą, dėl šios epochos, žmonijai nepasiūlančios jokios svajonės - tikėta Dievu, tikėta progresu, šviesiąja ateitimi, kosmoso užkariavimu, žmogaus tobulėjimo galimybe, o kuo tikima dabar? Kai vektoriaus neturi žmonija, jo neturi ir paskiri žmonės: šiandien gyvenu, rytoj mirsiu - Dievo nėra, viskas beprasmiška, tad koks skirtumas, kaip aš elgsiuos, ar kursiu, ar griausiu, ar gimdysiu, ar žudysiu - spjauk į viską, neimk į galvą, užmušinėk laiką, kovok su nuoboduliu...

Kas pasikeitė manyje nuo tų aistringų ir ugningų žurnalistinio darbo laikų? Nustojau tikėti, kad galiu pasaulį iš esmės pakeisti. Anksčiau man atrodė normalu ir tikslinga piktintis, protestuoti, reikalauti, dalyvauti mitinguose ir eisenose, demaskuoti niekšus, kvailiams įrodyti, kad jie kvailiai... Dabar mąstau maždaug taip: Dievo man duotas vienas gyvenimas ir mano galbūt vienintelis tikras apsisprendimas čia - kam tą gyvenimą atiduosiu - ar savo mylimiems žmonėms, savo dvasiniam keliui, knygoms, grožiui, šlamantiems miškams, švilpiančioms pūgoms, malkų traškesiui ir paukščių čiulbesiui, ar skandavimui mitinguose ir piktinimuisi. Kuo piktintis juk visada atsiras. Užsimojęs kvailiams įrodyti, kad jie kvailiai - praleisi gyvenimą lakstydamas nuo kvailio prie kvailio ir naiviai mėgindamas jį atvesti į protą.

Dabar suprantu, kad turėti savo požiūrį ir tiesą, plaukti prieš srovę - ne tik galima, bet ir būtina, tačiau užsimoti pasukti srovę į priešingą pusę - naivu ir beprasmiška. Pasaulis nėra valdomas išminties. Pasauliui nė motais, ką kalba ne tik žurnalistai, bet ir kunigai, pedagogai, išminčiai. Viskas, ko reikia, kad pasaulis taptų tobulesnis ir tiesiog saugesne, geresne, mielesne vieta gyventi - yra surašyta išminčių ir genijų knygose. Tik ar kam rūpi? Ar skaito kas tas knygas? O jei ir skaito, ar kliaujasi jomis gyvenime?

Tad kur išeitis? Nuleisti rankas? Ne. Manau taip: reikia gyventi mažo žmogaus gyvenimą, bet kliaujantis pačiomis aukščiausiomis vertybėmis. Pasaulį gerinti aplink save. Kiek ranka pasiekia. Veiksmais. Darbais. Kurti santykius, grįstus ne melu ir išskaičiavimu, o meile ir pagarba. Net jei tie santykiai apsiribos vos saujele žmonių. Savo veiksmus grįsti sąžiningumu. Darbus dirbti ne skaičiuojant uždarbį, o matuojant jo rezultatą tuo, kiek jis naudingas, kiek jis palengvina kitų žmonių gyvenimą. Drąsiai, be kompromisų deklaruoti savo vertybes ir jomis kliautis kasdien.

Žmogus juk yra ne tai, ką turi, ne tai, ką sako, o tai - ką duoda. Jei dešimt žmonių taip gyvendami sukurs po tobulą vienkiemį -- jau kaimas. Dešimt kaimų - parapija. O iš parapijų juk ir susideda pasaulis.

Česlovas Milošas sakė, kad veik visų jaunų rašytojų klaida, kad jie gėdinasi rašyti savajai parapijai, apie savąją parapiją, nori rašyti visam pasauliui, apie visą pasaulį. Ir tik sulaukę brandos, žilo plauko supranta, kad apie pasaulį, pasauliui niekaip kitaip ir neįmanoma parašyti - tik rašant apie savąją parapiją.

Politika nesidomėjau nei dirbdamas žurnalistikoje, nesidomiu nė dabar. Tai vienadienis, nervus dirginantis, bet visiškai mūsų dėmesio neužsipelnantis dalykas. Kaip įkyri, aplink ausis zyzianti musė. Taigi ir man politika tėra baltasis triukšmas, į kurį kuo mažiau kreipi dėmesio, tuo sveikesnė tavo nervų sistema.

Na, o masinė kultūra... Žinoma, ji man tesukelia rūgščią šypseną, bet, sutikite, masinė kultūra vis dėlto geriau, nei masinės žudynės.

Rimvydo Stankevičiaus CV

*Gimė 1973 01 07 Elektrėnuose.

*Nuo 1991 m. VU studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, įgijo literatūros magistro laipsnį.

*Nuo 1997 m. iki 2018 metų dirbo žurnalistu dienraštyje „Respublika".

*Nuo 2018 m. - laisvas menininkas.