Politikas Artūras ZUOKAS: Dar turiu parako, kova dar nebaigta

Šiandien jis tvirtina, kad kova dar nebaigta ir jis turįs pakankamai parako ją tęsti. Pažiūrėkime, kokia parlamentaro Artūro Zuoko kova yra šiandien.

- Pradžioje pasiaiškinkime, kaip susikirto jūsų ir „Respublikos" keliai?

- Buvau jaunas, pirmo kurso žurnalistas, bet jau pasirinkęs sudėtingą specializaciją - karo žurnalistiką ir gal šešerius metus aktyviai toje temoje dirbęs. Krikštą buvau gavęs Abchazijos ir Gruzijos konflikte 1990 metais. Tad turėdamas šiokią tokią patirtį sugalvojau išvažiuoti karo korespondentu į Persų įlanką, kur tuo metu žiebėsi JAV ir Irako karo židinys... Norėjau būti ten, kur sudėtingiausia patekti, kur krypsta pasaulio žiniasklaidos dėmesys, kur iš tikrųjų vyksta dideli įvykiai. Mane buvo užvaldęs maksimalistinis, matyt, kaip ir kiekvieno žurnalisto, noras būti ten, kur yra pasaulio centras.

Aišku, tuomet neturėjau lėšų skrydžiui į Bagdadą, todėl nuėjau į „Respubliką" pas redaktorių Vitą Tomkų ir paklausiau, ar nenorėtų turėti specialaus korespondento ten, kur bus nukreiptos viso pasaulio akys, tai yra, Irake. Ilgai įtikinėti nereikėjo, ta mintis jam patiko, taip ir sutarėm. Man apmokėjo lėktuvo bilietus ir aš tapau neetatiniu „Respublikos" korespondentu, nušvietusiu 1991 metų JAV ir Irako karo įvykius. Turėjau dvi komandiruotes į Iraką, prieš karą ir karo metu, straipsnius siųsdavau teleksu. Tuomet tai buvo patogiausia informacijos perdavimo priemonė, iki šiuolaikinių technologijų buvo dar toli.

- Nors telefonu teigėte esą jūsų neetatinio korespondento pažymėjimas turėtų kaboti redakcijoje ant sienos, tačiau jūsų gyvenimo aprašyme šio fakto nėra, jis nutylėtas. Kodėl?

- Visuomet prisimenu ir visuomet paminiu, nes esu dėkingas „Respublikai" ir redaktoriui Vitui Tomkui už palaikymą, kurio man reikėjo, kad galėčiau išvažiuoti į Iraką. Be to, daugumai studentų „Respublika" buvo naujos žiniasklaidos simbolis, dauguma svajojo joje dirbti baigę žurnalistiką ar studijų metu. Tą savo istorijos laikotarpį labai gerai prisimenu ir tikrai esu dėkingas už jį.

- Ar naujos žurnalistikos atvaizdu jums pasirodė ir jos leidėjai?

- Vitas Tomkus tada ir dabar yra du skirtingi žmonės. Tuo metu, be abejonės, jis buvo drąsus, aktyvus, jam pavyko sukurti naują labai gero pavadinimo, labai gero dizaino laikraštį, to meto masteliais kalbant. Kita vertus, jis daug kam imponavo ir politine veikla, kurioje buvo vertinamas už aštrų, laisvą žodį, tačiau, aišku, laikas ir situacijos keitėsi, ir Vitas Tomkus užaugo. Jo asmenybės pokyčiai neišėjo į gera nei jam pačiam, nei „Respublikai", nei juo labiau valstybei, nes „Respublikos" poveikis viešosios nuomonės įvairovei bei jos formavimui galėjo būti ženkliai didesnis.

- Verčiate mane klausti, kas gi, jūsų manymu, nutiko laikraščiui ir jo leidėjui?

- Be abejo, žmonės, kurie vadovauja, turi didžiausią įtaką, tad Vito Tomkaus asmenybės transformacija iš aktyvaus, plačiai mąstančio revoliucionieriaus kita kryptimi, kuri daugumai visuomenės žinoma, lėmė ir paties leidinio statuso virsmą į vadinamąją tabloidinę, arba geltonąją žiniasklaidą. Neatmestina, kad tai komercinės naudos, arba bandymo išgyventi pasekmė, nes daugeliu atveju žiniasklaidai tenka susidurti su galimybe išgyventi rinkoje. Trumpai tariant, mano laikotarpiu „Respublika" buvo kaip švyturys, šiandien, deja, reikėtų pasakyti, - žvakutė ant stalo.

- Norėčiau pasitikslinti: nacionalizmą gerąja prasme, lietuviškumą laikote geltonosios žiniasklaidos požymiu?

- Ne, tikrai ne, žiniasklaidos priemonė gali deklaruoti savo ideologiją, pasaulėžiūrą ir būti gerąja žodžio prasme patriotinė, nacionalistinė, liberali ar konservatyvi. Nuomonių įvairovė, kuri sklinda iš „Respublikos", net, pavyzdžiui, man nepritariant galbūt kai kurioms nuostatoms, vis tiek turi teisę egzistuoti ir tai yra reikalinga, nes skatina diskusiją.

Manyčiau, kad Vito Tomkaus arba „Respublikos" transformacija įvyko tada, kai prasidėjo tam tikras, kaip čia pasakius, angažavimasis antisemitinėje tematikoje, nusiteikiant prieš pozityvų liberalizmą, kuris atnešė Lietuvai ir pasauliui daug teigiamų dalykų. Be to, sakyčiau, leidinyje ėmė ryškėti asmeninės leidėjo nuoskaudos, o ne tikroji žurnalistika.

- Ar jūs bent pažiūrite šiandien į „Respublikos" portalą, arba „Vakaro žinias"?

- „Vakaro žinias" - nelabai, o „Respubliką" kartais išmeta internetas, ieškant tam tikros informacijos. Būna įdomių straipsnių įvairiomis temomis, kuriuos tikrai perskaitau. Jūsų dėmesys tautinėms, patriotinėms temoms šiandien aiškiai matosi ir tikrai yra reikalingas. Taigi aš esu už nuomonių įvairovę, nes šiandien Lietuvoje jos ir tolerancijos kitaip mąstantiesiems labai trūksta.

- Grįžkime prie jūsų. Ir šiandien pasaulyje yra karo zonų, ir net mūsų kaimynystėje, tačiau vargu ar galėtume paminėti daugiau nei vieną karo korespondentą, rašantį apie karą Ukrainoje iš Ukrainos...

- Be abejo, ši patirtis buvo ir tebėra rizikinga, bet kai esi jaunas, kai nėra šeimos, nėra kas tave paprotina, atrodė, viskas labai verta ir įdomu. Man tai buvo vienas įdomesnių gyvenimo periodų. Tik, matot, mūsų dienomis technologijos labai stipriai pakeitė žurnalistiką. Šiandien vaizdų ir fotografijų iš karo vietų internete tiek daug, kad šiandien praktiškai nėra reikalo važiuoti fronto link, nes karo vaizdų galite gauti neišeidami iš namų, sėdėdami prie kompiuterio ekrano.

- Gal galima pasakyti ir taip: valią veikti pakeitė valia pliurpti?

- Žurnalistikos reikšmė, manyčiau, apskritai susilpnėjusi ir dirbtinis intelektas greitai pakeis daugelį jos funkcijų, galbūt išskyrus vieną - tiriamąją analitinę žurnalistiką. Ji dabar turėtų būti tas sarginis šuo, saugantis visuomenę nuo valdžios piktnaudžiavimo. Aišku, vėlgi kalbant apie tiriamąją žurnalistiką, atsiranda pagunda nukrypti į patiktukų medžioklę ir į skambias antraštes, o ne į turinį ir solidumą, nes tai, kas yra tikra ir kas yra tiesa, labai dažnai būna nuobodu, o tai netraukia skaitytojų dėmesio. Reikia pripažinti, žiniasklaidai prasideda sudėtingi laikai.

- Jūs, be abejo, buvojote Ukrainoje, kur lankėsi gausybė politikų, kurie daug ir garsiai karo fone fotografavosi. Jūsų dėmesio akiplotis skyrėsi bent kiek?

- Esu buvęs Chersono, Odesos srityje, bet važiavau ten ne karo pažiūrėt. Vežiau humanitarinę pagalbą žmonėms, kuriuos pažinojau dar iki karo. Dalyvavau keliuose Ukrainos kūrimo projektuose, pasidalijau miesto vadovo patirtimi, kaip reikėtų Ukrainai tvarkyti ūkinius reikalus, pasibaigus karui. Gaila, kad jo pabaigos dar nematyti.

Žinoma, bendraujant su vietos žmonėmis, atsiveria tikroji, kur kas dramatiškesnė situacija, negu pateikiama mums žiniasklaidos, ypač Lietuvoje. Ukrainos visuomenė išgyvena didžiulę transformaciją, nes traumos, žūtys, subombarduoti miestai daro ir darys didžiulį poveikį šalies gyvenimui daugelį metų.

Šiandien žmonės, kurie kalba apie karą, ginklavimąsi, nėra matę to, su kuo buvau susidūręs kariniuose konfliktuose ir karuose ar Irake, ar Abchazijoje, ar Kalnų Karabache, ar Azerbaidžane, ar kitose vietose. Taigi šiuo atveju aš tikrai turiu padėkoti tam laikui už supratimą, ką gali padaryti neatsakingi politikai ir kad karas visuomet yra blogiausia parinktis iš visų įmanomų.

- Kaip užkeikimą nuolat girdime iš mūsų prezidento ir kitų politikų lūpų, kad Ukraina kaunasi už mūsų ir net už Europos laisvę. Priimant šį šūkį už gryną pinigą, kyla klausimas, kokią išvadą provokuoja panašūs lozungai apie Europą, besislepiančią už kraujuojančios Ukrainos nugaros?

- Sudėtingas klausimas ir atsakymo į jį paprasto nėra. Aišku, kad Ukrainai ir ginklais, ir finansais, ir žvalgybine informacija, ir daugeliu kitų priemonių labai stipriai padeda JAV, Europos Sąjungos valstybės, tarp jų ir Lietuva, ir jei ne šita parama, matyt, tie grobikiški Putino planai jau būtų įgyvendinti (dėl fizinių ir technologinių galimybių skirtumo). Ir tai, kad Ukraina kariauja lygiaverčiai su Rusija, - ne tik ukrainiečių didvyriškumo, bet ir paramos rezultatas.

Kad ir kaip pasibaigs šitas karas, kad ir kokios bus derybos, kad ir koks taikos formatas bus priimtas, jau šiandien galima pasakyti, kad Rusijos niekas negalės vadinti nugalėtoja, nes ji nieko nelaimėjo ir nenugalėjo.

- Vis dėlto pasaulio lyderį, kuris ėmėsi iniciatyvos užbaigti karą Ukrainoje, laikote pirmuoju Europos Sąjungos priešu. Kuo grįsta jūsų nemeilė Donaldui Trampui?

- Trampo aš nei myliu, nei nemyliu, jis, ačiū Dievui, ne mano šalies prezidentas ir ne ES lyderis, nes tokio tipo lyderiai man neimponuoja. Mano nuomonė pagrįsta paties Trampo teiginiais, esą Europos Sąjunga yra Amerikos priešas. Jis tai pareiškė jau per pirmąją kadenciją 2016 metais. Būdamas savo šalies ir ES patriotas, niekaip negaliu mėgti valstybės vadovo, kuris mus menkina ir grasina didžiausiais muitais.

- Gal akyliau pažiūrėjęs rastumėt savyje net panašumo su Trampu?

- (Juokiasi.) Geras klausimas... Ir blogi žmonės daro gerus darbus... Tam tikruose Trampo pasisakymuose yra racijos, yra aspektų, kuriems aš galėčiau tikrai pritarti. Tam tikros jo politinės kryptys, tam tikri jo iškelti lozungai yra universalūs ir man priimtini, bet kitas klausimas, kaip jis imasi tai įgyvendinti.

Taip, Amerika turi problemų dėl nevaldomos imigracijos, taip, Amerika turi problemų dėl nusikalstamumo, dėl žmogaus teisių pažeidimų, pagaliau dėl žodžio laisvės, kai vienos nuomonės leidžiamos, kitos neleidžiamos, bet aš esu europietis ir Lietuvos pilietis, tad jo pasisakymai apie Europą man nepriimtini.

- Na, panašumo galima rasti jūsų užmojuose: Trampas panūdo Grenlandijos, jūs savo laiku buvote panūdęs Graikijos salos...

- Didelis skirtumas: aš siūliau nusipirkti, jis grasinasi paimsiąs ją karinėmis priemonėmis. Kita vertus, gerai pasakė vienas amerikiečių mokslininkas: kalbėdamas Trampas išsiverčia su trimis dešimtimis žodžių, man jų reikia kur kas daugiau...

- Šiaip ar taip, galima sakyti iš dalies svajonę įgyvendinote: nors Viduržemio jūroje nenupirkote sostinei seniūnijos, tačiau toje pačioje jūroje, Sicilijos saloje, įsigijote nuosavą vilą...

- Domėjimasis salomis - romantiškas pomėgis. Iš toli jos atrodo viliojančiai, tačiau sala - labai ribota erdvė veiklai, mintims ir aktyvumui. Žmogus negali tik gulėti paplūdimy, jam reikia veiklos, todėl mažos salos yra tiktai gražūs atvirukai, peršantys rojaus iliuziją...

- Eidamas mero pareigas garsėjote ir kitomis iniciatyvomis, pavyzdžiui, išleidote Jono Meko DVD „Kaip Lietuva sugriovė Sovietų Sąjungą" ir dovanojote ją visoms Lietuvos mokykloms. Tik ar pastebėjote, kad šį teiginį šiandien bus nurungęs kitas filmas?

- Kokį filmą turite galvoje?

- Sergejaus Loznicos „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją". Nesu tikra, ar jis buvo išsiuntinėtas visoms mokykloms, bet žinau, kad ištisos klasės buvo siunčiamos į kino sales jo žiūrėti.

- Žinot, Jono Meko filmas - unikalus istorinis dokumentas, pagrįstas to meto žiniasklaidos pranešimais, kaip matė pasaulis Lietuvą ir Lietuvos kovą už nepriklausomybę. Kelerius metus J.Mekas filmavo naujienas pastatęs videokamerą prieš televizoriaus ekraną ir iš to chronologiškai sumontavo visą juostą. Ją žiūrint iš tikrųjų kyla didžiulis pasididžiavimas Lietuva ir Lietuvos politikais, įskaitant ir „gintarinę ledi" Kazimierą Prunskienę, kurios vizitas į JAV buvo labai gražiai atspindėtas šios šalies žiniasklaidoje, įskaitant ir Vytautą Landsbergį, kuriam skirta nemaža šios istorijos dalis. Šį dokumentą turi žiūrėti ateities kartos, nes jis liudija, ką gali maža tauta, kai turi kryptį, tikslą ir ryžtingai bei protingai jo siekia.

- Šiuo metu dalyvaujate Seimo audito ir antikorupcijos komiteto veikloje, esate jo narys. Ar šiuo atveju netinka patarlė „Kuo susirgai, tuo ir gydykis"?

- Supratau... (Juokiasi.) Žinot, visi skandalai, visi kaltinimai mano atžvilgiu, kaip įprasta Lietuvoje ir ne tik Lietuvoje, buvo kurpiami siekiant sukliudyti ryžtingas reformas, realius pokyčius, sugrąžinti tai, kas priklauso žmonėms ir miestui. Tokiais atvejais visada susiduri su interesų grupėmis, kurios tam prieštarauja, bei kitų politinių partijų, laikančių tave konkurentu, intrigomis. Kai nėra idėjų, nėra rezultatų, lieka kurti pramanytas istorijas ir šmeižtus. Šiuo atveju nebijojau kovos, nebijojau net ir tos reputacinės žalos, kurią, be abejonės, patyriau, nes sirgau už teisingą reikalą ir buvau teisingoje pusėje.

Laikui bėgant, teisybė visuomet išaiškėja, ir 2016 metais Seimui pateiktoje VSD pažymoje buvo pasakyta, kad labiausiai nukentėjęs per tą laikotarpį politikas yra Artūras Zuokas. Manau, tai yra geras įvertinimas, - nukentėti už teisybę prasminga. Tuo sudėtingu laikotarpiu, kai man buvo metami kaltinimai, vyko teismas, kartą netyčia atsiverčiau Marko Aurelijaus knygelę: baltame lape buvo tik vienas sakinys: „karališka daryti gerus darbus ir turėti blogą vardą". Man tai buvo kaip nutartis, kuri sustato viską į vietas smegenyse ir tu supranti esąs teisingame kelyje...

- Kurlink veda jūsų kelias?

- Matau labai daug dalykų, kurie yra neteisingi arba netgi skatina labai blogas tendencijas. Tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje man tikrai nepatinka, kad šiandien didžioji dalis politikų kalba tik apie ginklus, o nekalba apie būdus, kaip be jų surasti sutarimą ir sprendimus. Man nepatinka, kaip mūsų valstybėje į kairę ir dešinę taškomi milijonai ir niekas už tai nebūna atsakingas...

Taigi kova tikrai dar nebaigta, dar turiu parako ir, kas labai svarbu, turiu patirtį siekiant, kad vis dėlto pasaulis, kuriame gyvename, neapsiribojant Lietuva, būtų geresnis, gražesnis, taikingesnis. Matyt, dėl to mes ir esame šioje Žemėje.

Artūro Zuoko CV

• 1986 m. Jonavos prof. technikos mokykloje įgijo elektros įrenginių priežiūros šaltkalvio specialybę. Dvejus metus tarnavo Šiaurės jūrų laivyno jūrų pėstininkų brigadoje.

• 1990-1991m.- laikraščio „Respublika" neetatinis korespondentas.

• 1992-1994 m. - nepriklausomas „Worldwide Television News" žurnalistas, specialusis politinis korespondentas Maskvoje, Karabache, Čečėnijoje, Abchazijoje. 1998 m. baigė žurnalistiką Vilniaus universitete.

• 2000-2007 m. ir 2011-2015 m. - Vilniaus meras.

• 2015-2024 m. Vilniaus miesto savivaldybės narys.

• 2014-2020 m. Lietuvos laisvės lygos (liberalų) pirmininkas.

• 2020 m. - iki dabar - Partijos „Laisvė ir teisingumas" pirmininkas.

• Nuo 2024 m. - Seimo narys.