Prezidentas Rolandas Paksas: Liejasi fronto žinios, atmieštos politikų pjautynėmis

Ne taip seniai, prieš kokius penkerius metus, citavote vieną dainą apie srovę ir žmogų toje srovėje, - kuris pirma sustos? Sustojote jūs?

- Atsimenu, dar kalbėjome, kad likimas veda per gyvenimą, ir žmogus jo tėkmėje gali pasirinkti - plaukti prieš srovę ar jai pasiduot, būti nešamam tos bangos. Laimei, pavargusiam, nusivylusiam, atsitokėjusiam ar bet kokiu kitu atveju žmogui palikta galimybė veikti, valia pasirinkti, prie kokio kranto plaukti.

- Ir koks jūsiškis krantas?

- Tiesiogine to žodžio prasme esu Baltijos jūros pakrantėje, Šventojoje, savo sodyboje su žmona ir dviem augintiniais - kate ir šunimi. Girdžiu ošiant jūrą, einu prie jos - aplinkui tuščia, jokio žmogaus. Tik vanduo, smėlis, vėjas... Kai grįšiu nuo jūros, kelintą kartą atsiversiu M. Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą"...

- Ne „Šuns širdį"? Mūsų dienų švonderizmo iliustraciją? Skaitai ir matai šių dienų komjaunuolius, vykdančius šventą desovietizacijos revoliuciją...

- Nei ši apysaka, nei pagal ją susuktas filmas man nepatiko. Nežinau, kodėl kartais man į rankas papuola ta ar kita knyga; tai priklauso ir nuo to, kur tuo metu esu, mat turiu tris bibliotekas - vieną namuose Vilniuje, kitą - ofise, trečią čia, Šventojoje. Labai dažnai pastaraisiais metais skaitydavau istorinės dokumentikos knygas, tarp jų ir biografines politikos korifėjų, ar tai būtų Ruzveltas, ar Čerčilis, ar De Golis, istorijas, atskleidžiančias daug sudėtingesnes situacijas, negu tas, kuriose man teko būti, ir orientyrus, kur link turėtų eiti kiekvienos valstybės vadovas arba bent rimtesnį postą užimantis politikas, bet čia, Šventojoje, kažkodėl iš lentynos paėmiau „Meistrą ir Margaritą".

Prisimenat tą vietą, kai šėtono Volando trupė demonstruoja įvairius triukus ir jis pasako sakralinę frazę, kad šimtmečiais keičiasi galbūt drabužiai, galbūt mašinos, statiniai, bet žmonės nesikeičia: jie lieka lygiai tokie pat, kaip ir prieš penkis šimtus ar prieš penkis tūkstančius metų. Štai jums ir atsakymas, kaip gimsta šių dienų švonderiai.

- Bet štai koks klausimas! Prieš kiek metų, kai jums buvo užginta dalyvauti rinkimuose, sakėt būtinai sieksiąs prezidento posto, nes žinote, kaip reikia keisti valstybę. Tai kam dėta tiek nervų, tiek pastangų siekiant draudimo panaikinimo?

- Tąsyk maniau, kad visi reikalai spręsis žymiai greičiau, bet procesas, kaip žinote, smarkiai užsitęsė. Galbūt per tiesmukas buvo mano sakymas; turėjau išsitarti kiek kitaip: jeigu Dievas nuves mane į tą kryžkelę, kur aš neišvengiamai turėsiu pasirinkti, aš net nenoromis paklusiu jo ir žmonių valiai. Galbūt - taip, bet šiandien, atsakydamas į jūsų klausimą, noriu paaiškinti, kad 21 metus siekiau ne teisės kandidatuoti rinkimuose, bet teisingumo.

Būtent pradedant tuo nelemtu išpuoliu, t. y., laida per LNK, kai buvo paskelbta esą prezidentas susijęs su nusikalstamu pasauliu, būtent nuo po jo sekusios apkaltos, kurią laikiau ir tebelaikau sąmokslu ir valstybės perversmu, nuo ryto iki vakaro siekiau, kad toji neteisybė, toji skriauda, - kalbu ne tik apie save, kalbu ir apie valstybę, apie prezidentą palaikiusius piliečius,- būtų atstatyta. Kad būtų išanalizuotos perversmo priežastys, kad tie žmonės, kurie ne tik ignoravo žmonių valią, bet apskritai jos atžvilgiu liko abejingi, būtų įvardinti ir patraukti atsakomybėn.

Bet kai per tuos nepaliaujamos kovos dešimtmečius, per dvi dešimtis savo gyvenimo pasieki tik tiek, kad vėl būni išleistas į trasą, iškyla klausimas, ar verta vėl kelis dešimtmečius kapotis, kad pagaliau būtum visiškai reabilituotas. Šito gali ir nesulaukti, kaip okupacinės valdžios represuotas prezidentas Aleksandras Stulginskis, reabilituotas po mirties, Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Todėl paleidi šitą mintį, išsilaisvini iš jos, kaip kad „paleidi" artimą po mirties, ir tiesiog pasineri į veiklą, kuri teikia pasitenkinimo tau ir kitiems. Turiu galvoje „Lituaniką" (tokios markės lėktuvu Steponas Darius ir Stasys Girėnas 1933 metais perskrido Atlantą - D.Š.), akrobatinių skrydžių grupę ANBO, kvėpuoju visa krūtine ir džiaugiuosi tuo, ką darau.

- Bet... Niekada neklausiau jūsų, apie ką galėtumėt tarti: negaliu ir nenoriu užmiršti.

- Kadaise kažkas manęs paklausė, kuris politinis postas man buvo arčiausiai širdies. Ir tada, ir šiandien mano atsakymas tebėra toks pat - Vilniaus mero postas. Ne tik todėl, kad jis buvo pirmas iš politinių, bet todėl, kad eidamas mero pareigas greičiausiai matai savo darbo rezultatą: žiūrėk, suplanavai ką nors, subūrei komandą tam tikslui pasiekti, ir po 6-8 mėnesių matai pirmuosius savo ar komandos sumanymo vaisius. Premjero pozicijoje rezultatai ima ryškėti kiek vėliau, prezidento - dar vėliau, o europarlamentaro veikla yra išvis kažkoks oro virpinimas, kuris nieko nesuvirpina ir apčiuopiamų vaisių nežada. Niekas nesikeičia, ypač jei nesi globalistinėje daugumoje.

Daug ko negaliu pamiršti, tačiau kad ir kiek sūraus ir kartaus teko patirti, visuomet likau prie aviacijos, - negaliu ir nenoriu pamiršti savo aistros jos atžvilgiu. Skraidydamas esu patyręs įvairių situacijų, vienos jų buvo savotiškai žavios, kitos - savotiškai ekstremalios, trečios savotiškai stiprinančios, kai išeini iš jų tarsi nugalėjęs...

- Atrodote kaip žmogus, kuris grįžo iš ilgos tremties ir kalba su tam tikru atlaidumu tiems, kurie jį išdavė. Bet, manau, šiuo atžvilgiu turite gerą atmintį?

- Be abejo, bet atmintis nieko bendra su kerštu neturi. Atsimenu nemažai žmonių, kuriems galėčiau linkėti bloga, tačiau, prisipažinsiu, jokio pykčio jiems nejaučiu. Galbūt pradinėje susidorojimo su „neteisingu" prezidentu stadijoje ir būta tokių minčių, tačiau su branda ateina Konfucijaus išmintis: jeigu ruošiesi kerštauti, iš karto ruoškis dvi duobes, - viena bus tau pačiam. Yra toks įsimintinas epizodas „Meistre ir Margaritoje": vyksta balius ar puota, ir jo karaliene tapusi Margarita priiminėja įvairiausių iš nebūties prikeltų personažų sveikinimus: čia ir vaikžudys, ir kitas nusikaltėlis, eina prie jos visi frakuoti, visi pasitempę, visi šypsosi, vienas kitam linkčioja, tarp jų ir karalienei ...

Taip ir man kartais man šauna mintis, o gal Dievulis norėjo pasitikrinti, ar šėtonas Volandas amžinai teisus, - gal vis dėlto žmones keičia atgautoji laisvė ir nepriklausomybė. Jau esu jums pasakojęs, kaip viename renginyje, tik prasidėjus apkaltai, mano akyse nuslydo visos kaukės: man einant, žmonės skyrėsi į šalis, nudelbdavo akis, apsimesdavo, kad nepastebi, netiesė rankos, nors iki tol rodė palankumą ir visokiais būdais stengėsi pakliūti į akis... O gal Dievulis panūdo išbandyti ir mane: ištversi, nepalūši?

Labai džiaugiuosi, kad man pavyko išvengti blogos baigties: ypatingos ligos ar kažkokio rankų prisidėjimo. Kažkada Romualdas Ozolas kalbėjo, kad tokioje situacijoje geriausia išeitis būtų išeiti į Seimo tribūną ir nusišauti visiems matant, kad niekam niekada nekiltų ūpas tyčiotis iš teisėtai išrinkto prezidento...

- Kita vertus, ne tik jūsų atmintis gera. Šiemet buvo ne tik prisimintas apkaltos dvidešimtmetis, ta proga sukurtas filmas, bet ir išmatuota, kiek metrų į Pavilnio regioninio parko teritoriją įbridusi jūsų kiemo tvora. Nemanote, kad kažkam vis dar esate kliuvinys?

- Ši vasara apskritai sužadino seniai užmirštus jausmus. Tvora - tik viena sudėtinių dalių. Buvo straipsnių, prisiminimų apie prezidentavimą, laidų, net dokumentinis filmas apie apkaltą buvo sukurtas. Vos nebuvau įtikintas, kad jaunoji karta nieko nežino apie tuos įvykius ir kad aš turėčiau jame dalyvaut, bet kai pamačiau orientacinius klausimus, į kuriuos turėčiau atsakyti, nes šiaip ar taip tas filmas būsiąs apie mane, supratau, kad manęs ten nereikia. Ir žodžių, kuriuos pasakysiu, nereikia, - paprasčiausiai reikia, kad būtų išlaikytas kitos nuomonės įvaizdis. Su tuo ir peržegnojau tą filmą, o paskui įsitikinau, kad jis tebuvo žinomų štampų pakartojimas, tik „aktorių", kurie jame kalbėjo, veidai buvo šiek tiek pasenę.

O dėl tvoros, kurią paveldėjome, pirkdami namą - ji 30 metų stovėjo toje pačioje vietoje, bet šiais metais, kažkieno užsakymu buvo atlikti kruopštūs matavimai. Aš suprantu, grėsė dveji rinkimai, ir kas žino, ką tas žemaitis Paksas galėjo sugalvoti. Bet kai juose nestartavau iš viso, paruošta medžiaga be ypatingo užsidegimo pateko į viešumą. „Nedrausminga" tvora po dienos kitos buvo nukelta.

- Vadinasi, nebeliko „skeletų" spintoje?

- Nežinau, ar skaitytojai supranta, kas yra skeletai spintoje, bet kol tavo gyvenime neranda kompromituojančios informacijos (skeletų), jos ieškotojai žiūri su įtarimu, o gal vis tiek kažkas dar buvo. Bet kai iš tavo spintos ima nesamus skeletus traukt, supranti, kad kažkam labai norėjosi juos ten sukišti. Ar tai liausis, priklausys nuo mano elgsenos: jeigu veiksmai skeletų medžiotojams bus pavojingi, skeletų nei mano, nei kito politiko, buvusio ar esamo, spintoje nepritrūks.....

- Ir todėl jūs nenorite kalbėti apie politiką?

- Kalbėti ir ginčytis apie politiką prasminga, jeigu ji apkritai yra, o jeigu nėra politikos, nėra apie ką ir diskutuoti. Dabar kasdieną iš valdžios ruporų liejasi fronto žinios, atmieštos politikų pjautynėmis. Silpnesnių nervų žmonėms tai nelengvas išbandymas. Pasikartosiu: Stefanas Cveigas knygoje „Vakarykštis pasaulis" (puiki knyga, visiems siūlau pasiskaityti) rašo apie karinę psichozę, kilusią prieš Pirmąjį pasaulinį karą: nuo ryto iki vakaro pylėsi kalbos apie karą, reklamavusios ir karo žygius, jų didvyrius, vertus ordinų, ir karo medicinos pasiekimus, jei neduokdie, sprogmuo kažkam nutrauktų koją mūšyje... Štai po tokios psichozinės dienos, rašė Cveigas, parėjus namo norisi nusipjauti koją, kad ją pakeistum išreklamuotu protezu...

Kalbant apie Lietuvą, jeigu jos tikslas - gerovės valstybė (specialiai vartoju žodį „gerovės valstybė", kadangi ji buvo įrašyta mano, kaip prezidento, programoje), kurioje būtų gera gyventi visiems, tai tokios politikos visiškai nėra. Į valdžią paprastai ateina žmonės, kurie Lietuvą įsivaizduoja kaip dvarą, arba, sakykim, kaip akcinę, tiksliau - uždarą akcinę bendrovę, ir daro viską, kad jos akcininkams, o ne visiems piliečiams būtų geriau. Šiuo atžvilgiu jie viską daro labai kryptingai, tiesiog puikiai, stengdamiesi, kad pelnas liktų akcininkams arba tiems, kam jie tarnauja. Kai šie tikslai tampa akivaizdūs, nebekyla klausimų, kodėl politikai priima tokius kvailus sprendimus.

Buvęs energetikos ministras Leonas Ašmantas yra pasakęs, kad iš durnumo taip kvailai nepadarysi. Jei apie kokius nors politikų veiksmus kalbame gūžčiodami pečiais, turėtume žiūrėti, kas jų užsakovas, kas vykdytojas, ir tada viskas tampa labai aišku. Europos Sąjunga, skatinanti sveikatos ir švietimo reformas, tiksliau, tolinanti šių sričių įstaigas nuo žmonių, netrukdo gerinti infrastruktūrą ten, kur lieka vis mažiau gyventojų, nes kai Lietuvoje neliks lietuvių, liks infrastruktūra, kuri pravers bet kokiam europiliečiui.

Šiandien būsimų europiliečių, iš Rytų besiveržiančių į Lietuvą, net nesuskaičiuojame. Šiandien Lietuva praranda savo valstybę. Ne veltui verslininkai, arba, sakykime, prakutę žmonės ieško atsarginių variantų: iškelia savo verslą, sąskaitas, perka nekilnojamąjį turtą arba patys kraustosi svetur iš savo Tėvynės, kur kiekvieną dieną jiems gąsdinama „kelionės krepšiu"...

- Tik kelioninis krepšys jums turbūt neaktualu, - juk turite savo „Lituaniką", t. y., „Belanką" (Bellanca")?

- Taip, bet krepšio tame lėktuve nėra (Juokiasi.). „Lituanika" - mano gyvenimo džiaugsmas ir nežinau, ką dar galėčiau pridurti prie to jausmo. Iš tikrųjų daugeliui žmonių šis lėktuvas sukelia labai gerų emocijų, jie nori prisiglaust, pačiupinėt, įkelt vaiką ir nusifotografuoti. 2029 metais šiam lėktuvui, faktiškai relikvijai, kurių pasaulyje tėra likusios dvi - viena Havajuose, kita Lietuvoje, - bus šimtas metų. Vis dar kankinanti dilema, ar verta šimto metų senumo relikviją paversti skraidančia degalų bačka, kaip kadaise padarė S.Darius ir S. Girėnas, ruošdamiesi skrydžiui per vandenyną, - tai reikštų praktiškai jį suardyti ir perdaryti iš naujo.

Jau dveji metai, kai prie „Lituanikos" lėktuvo darbuojasi mechanikai, ir tikiuosi, kad galbūt kitąmet jinai galėtų užbaigti Dariaus ir Girėno skrydį nuo jų žuvimo vietos, pakildama tuo pačiu laiku - po dviejų valandų nakties ir nusileisdamas Aleksote. Manau, šitas dalykas bus įmanomas, bet į klausimą, ar palikti lėktuvą kaip muziejinę retenybę ateinančioms kartoms ar jį ardyti, pritaikant vienkartiniam skrydžiui, šiandien dar neturiu atsakymo. Bet laikas viską sustatys į savo vietas, dar kol kas esame jauni (Juokiasi.) Neseniai girdėjau vieną amerikietį per radiją sakant, kad bene labiausiai žmogaus laimei trukdo noras viską kontroliuoti...

- Nes yra TAS, kuris viską kontroliuoja? Prisimenat tą vietą „Meistre ir Margaritoje", kur Volandas prašalaičių klausia, kas valdo žmogaus gyvenimą. Taigi pats žmogus, jam atkerta prašalaitis. Pardon, sako Volandas, kaip žmogus gali valdyti savo gyvenimą, jei jis negali pasakyti, kas nutiks rytoj...