Profesorė Vilija Targamadzė: juo mažiau išsilavinusi tauta, tuo lengviau ją valdyti

Rugsėjį startavo vadinamasis įtraukusis ugdymas. Prezidentas sako, kad viskas tvarkoje, mokiniai neturi būti segreguojami. Ir visi, kas tik netingi, jam entuziastingai pritaria. Vadinasi, jie visi draugiškai sutaria, kad iki šio rudens, kai ikimokyklinėse ir bendrojo ugdymo įstaigose prasidėjo šis vajus, mokiniai buvo rūšiuojami? Ar tiesiog specialių ugdymosi poreikių vaikai, kurie buvo mokomi pagal jų poreikius atitinkančias programas, dabar sumetami į bendrą katilą, kur visi kiti bus ugdomi atsižvelgiant į specialių poreikių vaikų galimybes? Edukologijos profesorė Vilija TARGAMADZĖ sako, kad jokia reforma neduos geidžiamų rezultatų, jeigu bus orientuota į pinigus.

- Prieš penkerius metus kalbėjome apie akivarą, į kurį klimpsta švietimas. Panašu, kad iš jo neišsikepurnėjome?

- Akivarų šiandien pridaryta labai daug, ignoruojant vadybos abėcėlę, kad daugybė pokyčių arba vienas labai didelis pokytis labai išbalansuoja sistemą. Šiandien bendrasis ugdymas susiduria su daugybe naujovių, kurioms tinkamai net nepasirengta: tai bendrojo ugdymo programų kaita (trūksta net vadovėlių), tai įtraukusis ugdymas, kurio sėkmingam įgyvendinimui neretai būtina skirtinga mokymosi medžiaga turintiems ir neturintiems specialių poreikių vaikams, tai tarpiniai patikrinimai, jų ir valstybinių brandos egzaminų organizavimas ir pan.

Kita vertus, jei inicijuoji pokyčius, turi numatyti ir finansinius išteklius, ir priemones, atsakingus už įgyvendinimą žmones bei laiką joms įgyvendinti. Deja, to nebuvo padaryta. Prie viso to, ką išvardinau, pridurkime neslopstantį biurokratizmo užkratą. Biurokratai nėra blogai, kai jie dirba savo darbą, bet kai jie užverčia neretai beverčiu biurokratizmu mokyklas, tampa tikra nelaime - mokytojai dūsta nuo dokumentų pildymo.

Tiesa, prie vyriausybės buvo sukurta darbo grupė biurokratizmui mažinti. Visų švietimo ministrų, kurių buvo net keturi, klausiau, kada bus sumažintas biurokratizmas. Galų gale pavasarį buvo pranešta, kad darbo grupė biurokratizmui mažinti baigė darbą. Rezultatas? Gairės ir rekomendacijos. Vėl klausiau, ką jos reiškia, kai jas gali vykdyti, gali nevykdyti - praktiškai jos yra niekas, - tačiau atsakymo taip ir nesulaukiau.

Taigi mokyklas užgriuvo ne tik lavina pokyčių, bet ir neišspręsti klausimai, nes švietimo potencialą reikia nukreipti ne kažkokiam popierizmui, bet ugdymo procesui tobulinti.

- Premjerė, išsitarusi, kad įtraukiajam ugdymui reikalingų specialistų labai trūksta, vis dėlto reformos nestabdė.

- Pasakysiu skaičius: rugpjūčio mėnesio duomenimis, ikimokyklinėse ir bendrojo ugdymo įstaigose trūko 470 psichologų, 120 socialinių pedagogų, 213 logopedų, 635 spec. pedagogų. Tai įsivaizduokit, kaip gali būti vykdomas įtraukusis ugdymas, kuris turi būti komandinis darbas, jei institucijoje nėra netgi švietimo pagalbos specialistų. Be to, tarkim, sostinėje yra klasių, kur per 30 mokinių, - kaip tokiomis aplinkybėmis tą traukųjį ugdymą įgyvendinti. Nors daugelis įtraukųjį ugdymą supranta kaip specialių poreikių vaikų, kiti - kaip socialinės, ekonominės, kultūrinės atskirties vaikų integraciją, bet į šį procesą turi būti įtrauktas kiekvienas vaikas.

Tai apskritai labai sudėtingas uždavinys suteikti kiekvienam vaikui reikiamą pagalbą nuo vadovėlių, mokymo medžiagos iki psichologo drąsinančio žodžio. Tam nebuvo pasirengta, tad šturmuoti šio proceso nevertėjo.

Žinoma, kai kurios specialiosios mokyklos lieka, bet tėvai, žinodami, kad pagal nuostatas bendrojo ugdymo klasėse gali mokytis kone visi, gali reikalauti, kad jų vaikai būtų priimti. Suprantu jų lūkesčius, bet kartais jų vaikui gali būti reikalinga medicinos pagalba ir panašiai...

- Specialiųjų ugdymosi poreikių vaikams ugdymosi sunkumų gali kilti dėl sutrikusio intelekto, klausos, regos, emocijų ir elgesio ar kitų raidos sutrikimų. Logiška: jei klasėje bus daugiau vaikų su tokiais poreikiais, jiems reikės ir daugiau mokytojų bei jų padėjėjų dėmesio. Ar šita aplinkybė dar labiau nenusmukdys švietimo rezultatų, kuriais ir šiaip negalime pasididžiuoti?

- Visi esame skirtingi. Kai kur dar gajos nuostatos, kad jeigu tu kitoks (turiu omeny ne tik spec. ugdymosi poreikių vaikus), tu nepriimtinas. Nereikėtų taip žmonių skirstyti: mes esam skirtingi, bet turime išmokti gyventi kartu. Kaip aš pokštauju, profesoriai irgi yra specialių poreikių, nes susikoncentravę į vieną sritį, jos tyrimo problematiką ir kartais nemato plačiau. Bet pasaulyje egzistuoja įvairovė, pasaulyje visiems vietos yra, tad, įvertinę padėtį, turime sugebėti organizuoti tokio ugdymo procesą. Kartais reikės ir skirtingų edukacinių erdvių, kartais reikės kartu būti, kartais per pamoką reikės daugiau diferencijuoti, kartais mažiau diferencijuoti, bet aš žinau viena - mokytojai nėra stebukladariai. Ir nežinau nė vieno mokytojo, kuris norėtų mokiniui pakenkti.

Prisimenu labai gerą pamoką iš šviesaus atminimo profesorės Meilės Lukšienės laikų. Mūsų kabinetai buvo greta ir aš ne kartą jos spintoje mačiau surikiuotas 1997 metų mokymo programas. Vaikeli, sakė ji, jeigu mokytojai patikės tomis programomis, jos gyvens, bet, sako, jeigu nepatikės, jos čia ir stovės...

- Ar smūginis reformos diegimas nebus dar viena paslauga privačioms mokykloms?

- Privačių mokyklų pranašumas yra tas, kad jose galimos mažesnės klasės ir jų ugdymo koncepcija gali būti įvairesnė, jose lankstesnė apmokėjimo už darbą sistema ir pan. Žinoma, jos negali likti nuošalėje, nes įtraukusis ugdymas yra valstybinės politikos dalis, tačiau tam tikslui jos gali pasinaudoti tam tikru testavimu. Be to, nepamirškime, kad jose už mokslą reikia mokėti. Jeigu priimtų labdaringai, neaišku, kaip reaguotų tėvai, mokantys nemažus pinigus už jų vaikų mokymą. Privačių mokyklų Lietuvoje kasmet daugėja: tarkim, 2017/18 metais nevalstybinių bendrojo ugdymo mokyklų buvo 59, po šešerių metų - jau 98. Savivaldybių mokyklų per tą patį laikotarpį sumažėjo nuo 1017 iki 792. Bet baisiausia, kad mokinių nevalstybinėse mokyklose skaičius padidėjo dvigubai, lyginant su savivaldybių mokyklomis.

Kitas dalykas, nepamirškime, kad privataus sektoriaus taip neslegia biurokratizmo našta, o visokie patikrinimai ir reguliavimas direktyvomis praktiškai yra valstybinių mokyklų dėmuo. Partijų susitarime dėl švietimo buvo pritarta didinti savivaldybių mokyklų savarankiškumą, tačiau nekreipiama dėmesio į iki šiol galiojančią didelę nelygybę: mokinio krepšelis privačioms mokykloms garantuotas nepriklausomai nuo to, kiek mokinių klasėje, o savivaldybių mokykloms būtinas tam tikras mokinių skaičius.

Į mūsų kreipimąsi Konstitucinis teismas atsakė, kad turi būti aiškūs kriterijai. Jie buvo patvirtinti įstatymu, bet kas iš to: mokyklų tinklo kūrimo taisyklėse finansavimo atžvilgiu jie palankesni privačioms mokykloms, kur jau nuo 4 vaikų gaunamas valstybės finansavimas, tik pagal kitą formulę. Ir tai dar ne viskas: dar nekalbėjome apie valstybinių mokyklų tinklo optimizavimą, kurį knieti pavadinti antiregionine politika.

- Išeitų, kad europiniai milijonai Tūkstantmečio mokyklų programai yra švietimą griaunanti jėga?

- Pernai vyriausybė patvirtino taisykles, pagal kurias gimnazijoms, kurioms vyresnėse klasėse (vienuoliktoje ir dvyliktoje) nepavyks surinkti po 21 ar daugiau mokinių, neleis formuoti klasės. Mokyklų tinklo optimizavimas susijęs ir su ES lėšų įsisavinimu, todėl kai kurie merai skubėjo teikti optimizacijos planus, tikėdami, kad jiems per Tūkstantmečio mokyklų programą nukris koks pusė ar keli milijonai eurų. Iš tiesų, daugelyje miestelių nebeliks gimnazijų, nes ten 21 vaikas klasėje yra labai daug. Regionuose mokykla, darželis yra labai svarbūs, tad kalbos apie vykdomą regionų politiką tampa fikcija - vykdoma antiregioninė politika. Didžiausia blogybė yra ta, kad reformos orientuojasi į pinigus, o ne į vaikus, todėl visos iki šiol neduoda trokštamo rezultato. Manyčiau, kad pats laikas baigti blaškytis, ir šviesioms galvoms pasikalbėti apie švietimą.

- Argi buvo kokia nors partijų susitarimo dėl švietimo nauda?

- Politinių partijų susitarimas gal ir turėjo gerų intencijų, bet jo leitmotyvas, kuriam aš prieštaravau, buvo toks: tartis dėl to, dėl ko galima susitarti. Tada aš papokštavau: susitarkime, kad švietimas yra gėris (Juokiasi.) Tas susitarimas iš dalies vykdomas ir kartais prisimenamas, šiek tiek prisidėjo siekiant tam tikrų tikslų, pvz., mokytojų atlyginimų didinimo, bet, kaip ir minėjau, punktas dėl savivaldybių savarankiškumo nevykdomas. Todėl, manau, kad mums reikia tartis ir susitarti dėl švietimo vizijos, prioritetų ir tada žiūrėti, kas mums trukdo jų siekti ir pasiekti.

- Yra su kuo tartis?

- Partijoms priklauso nedidelė dalis Lietuvos žmonių, tad manyčiau derėtų paakinti juos atstovaujančias švietimo, mokslo, verslo, tėvų organizacijas...

- Ne profesionalus?

- Iš tiesų, sakyčiau, svarbiausia profesionalumas ir padorumas, - už tai esu dėkinga savo konsultantams, mokslininkams ir praktikams, dirbantiems Lietuvoje ir užsienio organizacijose. Kai kurie švietimo žmonės gal ir būtų puikūs profesionalai, bet jie slysta lengvesniu keliu, pirmenybę teikdami finansavimui. Kai paklausiau vieno kito rimto mokslininko, kodėl jis ne su streikuojančiais, jie nuoširdžiai prisipažino: „Aš negaliu, paskui į projektus nekvies". O klausydama vadinamųjų švietimo ekspertų supranti, kad jie neturi reikiamo pasirengimo, jie nėra profesionalūs...

- Bet lojalūs?

- Taip, lojalūs. Aš juos vadinu linksinčiomis galvomis. Ne be jų pritarimo tiek visko primalta, tiek visko prižadėta. Kitą kartą nebežinai žmogus, ar čia rimtai kalbama, ar čia eilinis propagandinis triukas, kaip ir garsus užmojis iki 2025 metų pakelti mokytojo prestižą. Kai mes užsiimame įvairiomis imitacijomis, mūsų švietimas tikrai lekia nuo skardžio stačia galva ir šita situacija yra juo dramatiškesnė, jei supranti, jog ugdymas yra svarbiausia valstybės investicija į ateitį. Juo mažiau mūsų tauta bus išsilavinusi, juo lengviau bus ją valdyti pagal kitų nustatytus algoritmus. Ar mes to siekiame? Ar to norime?

Kita vertus, reikia nepamiršti, kad švietimas ir kultūra - tai du sąveikaujantys indai: jie jungiasi per vertybes. O kokiomis vertybėmis mes vadovaujamės šiandien? Kas jas matuoja? Beveik niekas vaiko vertybinėmis nuostatomis nesidomi. Apskritai, neaišku, kokiomis vertybinėmis nuostatomis gyva mūsų visuomenė. Mūsų tauta gali būti nušluota, jei įsiviešpataus naudos siekis: gauti lėšų, įgyti įtaką, tam tikrą statusą ir panašiai. Švietimas yra nacionalinis prioritetas, į jo turinį europinės direktyvos negali kėsintis, todėl ypač skaudu dėl neprofesionaliais sprendimais išbalansuotos sistemos.