Protu paaiškinti neįmanoma, galima tiktai melstis

Ir negali sakyti, kad naujiesiems „ganytojams" - liberalios ideologijos apaštalams - sunkiai sektųsi šitame fronte: sekėjų netrūksta, o kritikų laukia griežtas ir viešas pasmerkimas.

Teisininkas, visuomenės veikėjas Ramūnas AUŠROTAS šioje diskriminacijoje įžvelgia analogiją su Biblijos raupsuotaisiais, kuriuos fariziejai ištremia už miesto ribų...

- Iš tiesų, leftistinė ideologija primena religiją, nes kai kurios dogmos (72 lytys, jų „šeimos" ir pan.) taip prieštarauja sveikam protui, kad jomis galima tik besąlygiškai tikėti.

- Taip, liberalizmo ideologija įgauna religijos bruožų ir galbūt ryškiausias to pavyzdys buvo Laisvės partijos susikūrimas Lietuvoje ir jos veikla. Tuomet akivaizdžiai išryškėjo religinis politinis sinkretizmas (religinių, filosofinių ar kultūrinių sistemų elementų jungimas į vieną pasaulėžiūrą - D.Š.). Dar Karlas Marksas yra pasakęs, kad religija yra opiumas liaudžiai, ir ne veltui marksistai tam tikrus religijos aspektus naudojo kaip priemonę įtvirtinant politinę valdžią.

Natūralu, kad, sakykime, liberalizmas laikydamas save vienintele teisinga ideologija, šalia kurios kitos ideologijos neturi teisės egzistuoti, naudoja panašias religinės prigimties priemones, kad įtvirtintų ir kontroliuotų savo valdžią. Vienas iš tokių religinio politinio sinkretizmo pavyzdžių būtų partijos, arba žmogaus apšaukimas politiniu „raupsuotoju". Kaip fariziejai pasakytų: tai yra nusidėjėlis ir su tuo nusidėjėliu nevalia turėti jokių reikalų, tai raupsuotasis, - jis turėtų būti už miesto, už politinio veikimo teritorijos.

Toks požiūris anksčiau ar vėliau atveda į totalitarizmą. Juk praėjusiame amžiuje problema buvo ne Hitlerio atėjimas į valdžią, bet Vokietijos visuomenė, leidusi už politinio lauko ribų išstumti kitas politines jėgas.

- Ar ne panašūs procesai dabar vyksta Europoje?

- Po demokratinių rinkimų kai kuriose šalyse, atvedusių į valdžią kitą ideologiją, Europa pajuto grėsmę, kad ji gali įsivyrauti ir buvo imasi tam tikrų veiksmų. Galime prisiminti ir pastaruosius Prancūzijos rinkimus, kai po pirmojo turo pirmavo Marinos Le Pen Nacionalinis susivienijimas, bet tada prezidento Emanuelio Makrono šalininkai, susigiedoję su radikaliais kairiaisiais ir kitais veikėjais, organizavo antro turo rinkimų kampaniją taip, kad po rinkimų Prancūzijoje realiai susidarė vadinamoji pato situacija, kai nė viena partija negali tikėtis sudaryti valdžią.

Imkim dabar Vokietiją, ten lygiai tas pat - egzistuoja nerašytas susitarimas, kad su viena populiariausių Vokietijos partijų „Alternatyva Vokietijai" nebus einama į jokią politinę bendrystę.

Taigi, daugiapartinės sistemos, kaip Prancūzijoje arba Vokietijoje, sąlygomis opozicinė partija neturi jokių galimybių patekti į valdžią, būti valdžioje ir dalyvauti valstybės kūrime, jeigu kitos partijos atsisako su ja bendradarbiauti.

Rinkimų sistema Vokietijoje ir Prancūzijoje leidžia turėti kontroliuojamą demokratiją ir išlaikyti tam tikrą teisinę poziciją, ir mane stebina, kad kai kurie mūsų politologai šiuo atžvilgiu nemato nieko bloga. Juk lazda turi du galus ir gali susiklostyti visiškai priešinga situacija, kai, sakykime, konservatorių partija būtų apšaukiama politine raupsuotaja ir niekas nenorėtų su ja bendradarbiauti; tokiu atveju, manau, ji pati ir jos rinkėjai sakytų, kad tai nesąžininga, kad visuomenė turi vadovautis kitokiomis taisyklėmis.

- Pavyzdžiui, konservatoriams valdant buvo priimtas desovietizacijos įstatymas. Bet ar demokratiška, kai piliečių nerinkta desovietizacijos komisija nurodinėja visuomenei, kokius paminklus griauti, kokius ne?..

- Man atrodo, kad čia yra gilesnis klausimas, jis susijęs su išsikreipusia morale. Viena vertus, gyvenam tokioje visuomenėje, kuri teigia kovojanti prieš smurtą, tačiau praleidžia pro akis tas smurto formas, kurios yra giluminės, - pavyzdžiui, kovojama su smurtu prieš moterį, bet leidžiama nutraukti nėštumą ir nesuteikti pagalbos moterims, kurios yra krizinio nėštumo situacijoje. Tai simptominis pavyzdys, liudijantis visuomenę, kuri, viena vertus, seniai nebesivadovauja krikščioniškomis vertybėmis, o, kita vertus, tapo supermorali.

Toji supermoralė pasireiškia įvairiomis formomis, pavyzdžiui, reikalavimu, kad norintys su vaikais dirbti specialistai įrodytų nesantys pedofilai, kad mūsų istorinėje atmintyje būtų tiktai tie istorijos veikėjai, kurie niekada neklydo, kurių praeityje nerastum nė dėmelės, o visi kiti, kurie turi kitokį žvilgsnį ir kitokį supratimą, iškart laikomi antivalstybininkais, vatnikais ir t.t.

- Kur tokios hipertrofuotos moralės šaknys?

- Ji atsiranda būtent todėl, kad visuomenė, atsisakiusi krikščioniškojo įstatymo, negali būti be ją struktūrizuojančios moralės. Todėl einama į kraštutinumus, todėl iš vienos pusės matome labai didelę visuomenės toleranciją ir pornografijos, ir gyvenimo susidėjus, ir įvairių lytinių praktikų, tapatybių atžvilgiu, iš kitos pusės susiduriame su hipermoralės reikalavimais. Taip yra todėl, kad tiek moralinius orientyrus praradęs žmogus, tiek visuomenė pati sau negali būti moralės kūrėja, nors žmogus nuo Prancūzijos revoliucijos laikų buvo nusprendęs būti ne tiktai įstatymų, bet ir moralės kūrėju.

Tai viena ar kita forma vis pasireiškia, kai mes matom totalitarinės visuomenės pranašą - hipertrofuotą moralę. Nes negali sakyti, pavyzdžiui, kad Hitleris neturėjo jokios moralės, arba kad Putinas neturi jokios moralės, - jie turi tam tikrą iškreiptą moralės kodeksą ir juo vadovaujasi, bet mes žvelgdami iš istorinės distancijos, arba iš kitos valstybės perspektyvos, puikiai matome, kad toji moralė iškreipta. Mums patiems į save pasižiūrėt ir pamatyt, kur mūsų moralė iškreipta, yra kur kas sunkiau.

- Ar kiekviena nauja ideologinė „maldaknygė", kaip ir nelemtoji Stambulo konvencija, kuri iš esmės beprasmiška, yra valdančiosios klasės, arba elito, prievartos prieš visuomenę pasireiškimas ir jos nuolankumo siekis?

- Žinot, Prancūzijos revoliuciją sukėlė apsišvietęs elitas, kaip jūs sakote, masės ten buvo tik priemonė tą valdžią paimti. Jų moralinį kodeksą įkūnijo trys siekiai: laisvė lygybė, brolybė, bet kas mažiau žinoma, visa frazė skambėjo taip: laisvė, lygybė, brolybė, arba mirtis.

Kitaip tariant, tame revoliucijos šūkyje buvo užkoduotas persekiojimas tų, kurie nesutinka su naujai atnešta morale. Tai reiškia, kad bet kokia visuomenė ar jos grupė, kuri bando sukurti savo moralės kodeksą, anksčiau ar vėliau sulaukia kitų visuomenės grupių arba didelės visuomenės grupės atmetimo. Ir tada tenka griebtis tam tikrų represijų, kurių formos gali būti subtilios, kaip, sakykime, vadinamosios neapykantos kalbos, vadinamųjų neapykantos nusikaltimų sankcionavimas įstatymu.

Europa dabar eina tuo keliu, bandydama įstatymo represija įteigti tam tikrą moralę, o kitos valstybės, sakykime, kokia nors Šiaurės Korėja arba Kinija tų pačių tikslų siekia kur kas brutaliau. Vakarų liberalioji demokratija naudojasi Markso palikimu, per tam tikros realios ar tariamos grėsmės identifikavimą kurdama politinį naratyvą, kuriuo abejoti negalima, nes abejojantys juo automatiškai tampa priešais. Prisiminkime ir koronaviruso pandemiją, ir karo Ukrainoje situaciją, kai abejojantys tam tikrų sprendimų pagrįstumu, automatiškai tampa oficialios pozicijos priešais.

- Ko gero, bene ryškiausias XXI amžiaus demokratijos požymis ir būtų neapykanta dėl pažiūrų?

- Apskritai, žmogui visuomet sunku priimti kitokį. Turintį kitą nuomonę. Taip jau yra. Mes pagal prigimtį esame egocentriški, ir mums lengva su tais, kurie pritaria mums, ir sunku su tais, kurie mums nepritaria. Bet šiuo atžvilgiu, pavyzdžiui, krikščionybė siūlo darbą su savimi, kad gebėtum priimti ir kito žmogaus požiūrį ar nuomonę.

Tolerancijos, kuri šiandien yra bankrutavusi, sąvoka atėjo iš krikščioniškos kultūros - duoti erdvės ir kitokiai nuomonei. Dabar tenka matyti išsikreipusią tolerancijos idėją dėl to, kad demokratija transformavosi į vadinamąją liberaliąją demokratiją. Priežasčių, matyt, yra labai daug, nes demokratija savaime nėra tobula sistema, bet liberalioji demokratija jau yra tam tikra ideologija, gaubiama įsitikinimo, esą tik liberalioji demokratija yra tinkama demokratijai. Dėl to tiek politiniame lygmenyje, tiek visuomenės audinyje įsivyravo tendencija riboti kitos ideologijos sklaidą. Todėl ir neapykantos kurstymo prevencija arba dalyvavimo viešoje erdvėje galimybės buvo pradėtos riboti būtent dėl šitų priežasčių.

- Tai, kad liberalios demokratijos buvo išsiginta Amerikoje, atėjus Donaldui Trampui, galbūt sako, jog ir Europoje jai gresia laidotuvių varpai?

- Tai, kas įvyko Jungtinėse Amerikos Valstijose, mums pateikiama kaip didžiulė demokratijos tragedija, nutylint, kad tiesiog demokratiniu būdu žmonėms pavyko išsirinkti į valdžią tuos, kurie atstovauja kitokiai ideologijai ir kad žmonės nenorėjo demokratų, kurie atstovauja kairiajam liberalizmui, valdžioje. Juk demokratijos esmė ta, kad į valdžią gali pretenduoti ir patekti įvairaus politinio ideologinio spektro atstovai, - rinkėjų teisė pasirinkti vienus arba kitus.

Jeigu paklaustumėt liberalų, kokiu pagrindu reikėtų uždrausti vienas partijas, o neuždrausti kitų, jie sakytų, kad saugo demokratiją ir tai būtų melas, nes jie iš tikrųjų saugo ne demokratiją, o tam tikrą demokratijos formą - liberaliąją demokratiją, tai yra, vienos ideologijos supratimą apie demokratiją.

- Egzistuojant valdžios propaguojamai ideologijai, neabejotinai iškyla kolaboravimo problema. Galbūt tai amžinas eilinio piliečio noras glaustis prie valdžios? O gal iš tikrųjų tokia esti įtikėjusių naujos ideologijos postulatais žmonių laikysena?

- Kolaboravimo klausimas sudėtingas, nes, viena vertus, eiti prieš sistemą arba pasakyti, kad ji yra ydinga, reikia tam tikros drąsos. Toks poelgis žmogui gresia ir neigiamomis socialinėmis bei ekonominėmis pasekmėmis, tad ryžtasi eiti prieš sistemą tie, kurie pasižymi aiškia vertybių hierarchija. Ji nebūdinga daugumai, todėl ji adaptuojasi prie tos, sakykime, vertybių sistemos, kurią propaguoja valstybė. Jeigu jai pavyksta suteikti moralinei vertybinei sistemai legitimumo įspūdį, žmogui esti lengviau identifikuotis.

Nesunku pastebėti, kad diduma valstybės tarnautojų tarnyboje stengiasi neturėti savo nuomonės, savo moralinių įsitikinimų ir yra kaip vėtrungės, judančios vėjo kryptimi. Jeigu tokių žmonių visuomenėje yra daug, natūralu, kad kažkas, kas turi didesnę galią primesti savo vertybių sistemą, ją ir primeta, ir ta politika gali klestėti.

Istorinė Europos patirtis rodo, kad, sakykime, nacizmo įsigalėjimo problema būtent ir buvo ta, kad nacizmui nebuvo pasipriešinta, pateikiant krikščionišką, arba kitą vertybių sistemą. Lygiai taip pat matome mūsų valstybės istorijoje: tie, kurie turėjo vertybių sistemą, išėjo į mišką ir gynė Tėvynę, o išgyveno tie, kurie nesipriešino, kurie priėmė svetimą vertybių kodeksą. Moralinio stuburo, aiškios vertybinės hierarchijos turėjimas daro žmogų mažiau paveikų sistemai.

- Mūsų dienomis, matyt, ne be reikalo kalbama apie demokratijos krizę?

- Apie demokratijos krizę galima kalbėti dviem aspektais. Formaliai demokratiją ištinka krizė, jeigu iškreipiami natūralūs demokratiniai procesai, tai yra, nesilaikoma klasikinių demokratijos taisyklių, kaip, sakysime Prancūzijoje, kur sudaromos prielaidos, trukdančios Mari Le Pen dalyvauti prezidento rinkimuose.

Yra ir kitas aspektas: demokratija yra brandi tiek, kiek yra brandi tauta, kuri demokratija naudojasi. Jeigu mūsų visuomenė nėra brandi, jeigu ji nepuoselėja dorybių, neturi aiškaus moralinio kodekso, o siekia naudos ir skatina naudos gavimo politiką, natūralu, kad demokratija neveiks.

Man tenka su liūdesiu pripažinti, kad paprasti visuomenės nariai, arba rinkėjai, patys prisideda prie demokratijos krizės. Dalyvaujant Trakų mero ir Seimo rinkimuose žmonės labai dažnai manęs klausdavo, o ką aš jiems duosiu, jei būsiu išrinktas, ar nutiesiu kelią iki jų namų? To klausė tie patys žmonės, kurie socialiniuose tinkluose kritikavo buvusią ir kritikuoja esamą valdžią. Jeigu suprastume, kad turime į Seimą rinkti žmogų ne dėl to, kad jis turi tam tikrą galią, kad jis yra žinomas, ir turintis įtaką visuomenėje, bet pagal jo dorybes, kompetenciją, pagal tai, ar jis rūpinsis bendruoju gėriu, - turėtume kitokią valdžią ir kitokią demokratiją.

- Neseniai vykusioje vienoje konferencijoje bendrojo gėrio tema nuskambėjo mintis: arba tapsime bendrojo gėrio demokratija, arba demokratijos neliks. Kas bus po demokratijos?

- Tironija. Šis terminas kaip ir demokratija, atsirado dar graikų laikais. Aristotelis „Politikoje" teigė, kad demokratiją anksčiau ar vėliau keičia tironija. Tą procesą - ėjimą vienos nuomonės tironijos link, - mes ir matome mūsų senutėje Europoje. Pasikeisti dalykai gali tik tada, kai bus imta labiau rūpintis ne asmeniniu, bet bendruoju gėriu. Hitlerį išrinko į valdžią ne todėl, kad jis žadėjo rūpintis bendruoju gėriu, o dėl to, kad jis kiekvienam žadėjo darbą ir dešrelę prie alaus.