Rašytojas Marius IVAŠKEVIČIUS: Norėčiau, kad žmogų vertintume kaip tekančią upę

Talentas dėl to ir talentas (neretai didesnis už patį rašytojo asmenį), kad suteiktų erdvės interpretacijoms, kurių net pats kūrėjas rasi neturėjo mintyse, ir leistų kiekvienam truktelėt paklodę į savo pusę. Šita teise aš ir naudojuosi, žiūrėdama buvusio kolegos pjesių pastatymus.

Taip, taip, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Marius Ivaškevičius kadaise darbavosi „Respublikos" priede „Julius" žurnalistu, paskui ir jo redaktoriumi podraug su poetu, taip pat šios premijos laureatu Rimvydu Stankevičiumi.

- Jūsų dramos su pasisekimu eina ir Lietuvoje, ir svetur, jų laukė Lietuvos didieji - Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas, Oskaras Koršunovas. Pastarojo režisuota jūsiškė pjesė „Išvarymas" su griausmu baigė Nacionalinio dramos teatro sezoną. Gal jūs tiesiog pasmerktas sėkmei?

- Iš tiesų šis spektaklis, rodomas daugiau kaip dešimtmetį, yra tapęs mūsų dienų Lietuvos teatro bestseleriu, nieko panašaus nebuvo iki tol ir nieko nėra dabar.

Beje, jis man primena ir atvejį, kai po„Išvarymo" premjeros mudu su Oskaru Koršunovu atsidūrėme pirmame laikraščio „Respublika" puslapyje, kaip du žmonės, išniekinę pagrindinę Lietuvos teatro sceną...

- Jei gerai menu, keiksmažodžiais...

- Taip, keiksmažodžiais, bet spektaklis netikėtai tapo žvėriškai populiarus ir populiarumas nemažėja. Bilietai brangūs, tačiau iššluojami akimoju. Žinot, kai 2010-2011 metais rašiau „Išvarymą" (spektaklis ėjo iš pradžių Lietuvoje, paskui Rygoje, Taline), tai buvo vis tiek pjesė apie tą pačią epochą, mes joje tebegyvenome.

Ir staiga 2023 metais, kai su Oskaru Koršunovu buvome pakviesti į Rumunijos miestą Timišoarą, kuris tais metais buvo Europos kultūros sostinė, pastatyti šią pjesę kaip pagrindinį teatro įvykį, ir kai mes ją pastatėme, adaptuodami Rumunijos žiūrovui, po spektaklio jauni žmonės mums labai dėkojo, sakydami, kad pasakojimas apie jų tėvus juos labai sujaudino.

Klausydamas jų supratau, kad prasidėjo nauja epocha. Tai mane užvedė ir grįžęs vos ne po 2 savaičių nutariau rašyti „Išvarymo" romaną, trilogiją, nes vienas mūsų gyventas laiko tarpsnis jau tapo istorija, kuri dar iki galo tebėra neiškalbėta.

Antroje dalyje, kurią manau išleisti metams baigiantis, yra ir to meto mafijos atspindžių, ir jos užsakymu įvykdyto Vito Lingio nužudymo aplinkybių, ir vilčių apie nekorumpuotą policininkų kartą, įveiksiančią mafiją Lietuvoje visiems laikams.

Taip po 20 su trupučiu metų vėl grįžau į savo ištakas, į prozą, nuo kurios ir pradėjau. Kai tau 52-eji, arba turi apsistoti vienoj vietoj, arba labai skubėti daryti sprendimus, kokioje srityje nori būti, nes blaškytis laiko jau nebėra.

- Atrodytų, galėtumėt ir aprimti, juk viską jau esate gavęs: ir Nacionalinę, ir ordiną už nuopelnus Lietuvai. Ir šlovę, ir didelę meilę. Kokių dar dovanų tikitės iš šio pasaulio?

- Premiją gauti malonu, bet ji nėra siekis. Nobelio premija gal būtų reikšmingiau, bet jos gauti nesitikiu... (Juokiasi.) Tiesiog norisi kažką palikt po savęs.

Premijos man turbūt mažiausiai rūpi. Nacionalinė premija, aišku, yra išskirtinė, nors prisimenat, koks tuo metu puolimas mano atžvilgiu buvo kilęs?

Man buvo gerokai skaudu, kad jame dalyvavo ir „Respublika" (2019 metais pakartotinai išleistas Mariaus romanas „Žali" buvo kaltinamas partizanų atminimo išniekinimu - D.Š.)

Bet šis puolimas turėjo ir kitą efektą - romanas „Žali" staiga tapo bestseleriu, net mano mašinos mechanikas skundėsi jos negaunantis nusipirkti ir prašė dovanot.

- Mariau, gal apskritai darbas „Respublikoje" jums buvo klaida?

- Ne, tikrai nelaikau klaida, tai buvo labai smagus laikas. „Respublika" tuo metu buvo gerokai kitokia, negu dabar, iš tikrųjų ji buvo jaunų žmonių kolektyvas, labai gyvas organizmas be visų fanaberijų, kurios vėliau atsirado, bet, matyt, laikraštis sensta kartu su jo savininku, ir nieko čia nepadarysi.

Labai šviesiai atsimenu tuos metus, tačiau žurnalistikos niekada nelaikiau savo profesija, arba ta profesija, kurioje norėčiau visą gyvenimą būti, bet iš tikrųjų tai buvo profesija artimiausia tam, ką aš norėjau daryti.

Bendravimas su žmonėmis daug davė ir paskui, pavyzdžiui, renkant medžiagą „Išvarymui", be žurnalistinės patirties gal man būtų buvę sunkiau žmogų prakalbinti, kad jis atsivertų, kad patikėtų tavimi.

Kai traukiausi iš „Respublikos", daug kas manęs klausė, kur išeinu, nes normalu, kad žmogus traukiasi gavęs geresnį darbo pasiūlymą. Ir kai visiems kartojau, kad išeinu į niekur, visi rodė pirštais ties smilkiniu, esą darau didžiulę klaidą, bet tai buvo žingsnis, kurio niekada nesigailėjau.

Išėjau tada, kai mano pjesė „Kaimynas" laimėjo nacionalinį konkursą. Prizas buvo nemažas, jis davė galimybę išgyventi pirmus mėnesius, o gal net pirmą pusmetį.

Rašydamas prozą Lietuvoje neišgyvensi, bet teatras man tokią galimybę suteikė. Pasirinkau dirbti, ką noriu ir kas man patinka, ir, ačiū Dievui, galėjau iš to išgyventi, nors kartoju: anai „Respublikai", kurioje dirbau, puoselėju geriausius prisiminimus ir jausmus.

- O mūsų dienų teatras nesigviešia žiniasklaidos funkcijų, rinkdamas temas aktualijų lauke?

- Jis tai daro kitaip. Prasidėjus karui Ukrainoje, parašiau pjesę apie Mantą Kvedaravičių, žuvusį Mariupolyje. Avinjone ji buvo rodyta dešimt kartų, dabar ką tik išėjo Estijoje premjera.

Perskaitę spektaklio anotaciją žmonės irgi sakė: „Pala pala, o kuo tai skiriasi nuo medijos, nuo tos informacijos, kurią mes kasdieną gaunam?

Bet pamatę spektaklį jie supranta skirtumą, nes jeigu žurnalistai apeliuoja į protą, tai teatras skverbiasi į emocijas. Ir tai žymiai stipriau rezonuoja. Aišku, ne kiekvienam teatrui, turinčiam tokią intenciją, pavyksta norimą emociją sužadinti, ir tada jis lieka tokiam, sakykime, paviršiniam žurnalistiniame lygmenyje.

- Neįsivaizduoju, kokia drama turėjo vykti sąmonėje žmogaus, kurio pjesės tebeėjo Rusijoje, jai užpuolus Ukrainą. Kaip per vieną dieną imti nekęsti Putino Rusijos?

- Tiesiog atsirado jausmas, kad tos šalies nebėra. Ir tai įvyko maždaug per pusę metų. Pajutau, kad mano sąmonėje iškilo kažkokia siena, ir ta šalis atsidūrė kažkur kitoje planetoje.

Trejus metus dedu didžiules pastangas dėl savo pjesių uždarymo. Tai yra gryna vagystė, piratavimas, - sutartys pasibaigė 2022 metais, dėl to protestavau, kalbėjau per opozicines Rusijos medijas, bet mano pastangos yra ignoruojamos.

Pabėgusieji iš šalies rusų teatralai sako, kad lietuvių režisierių ir rašytojų vardais naudojamasi norint sukurti normalumo iliuziją: juk kaip ėjo, taip ir eina užsienio autorių spektakliai. Kad tie spektakliai rodomi, reiškia, kad ir aš dalyvauju toje normalumo iliuzijoje. Tai mane labai žeidžia.

Dauguma mano draugų, su kuriais Rusijoje dirbau arba bendravau, išvažiavo, jų nebeliko toje šalyje. Man labai gaila, kurlink ta Putino Rusija eina.

Jau po Krymo aneksijos buvo tokių ženklų, bet buvo vilties, ypač bendraujant su Maskvos intelektualais, kad ji kažkaip išlaviruos.

Beveik iki paskutinės minutės maniau, kad karo nebus, nes, na, negali būti, kad XXI amžiuje viena šalis užpultų kitą šalį tokiu brutaliu būdu, deja, turėjau nusivilti optimisto akimi. Tie, kurie tvirtino, kad Rusija yra grėsmė, ir ji didėja, tie buvo teisūs.

Dabar, aišku,vilties dėl kitokios Rusijos niekas nebeturi, ir aš toje šalyje niekada nebebūsiu, net jeigu ten ir žlugtų nusikalstama valdžia. Juk negalėtum vaikščioti gatvėmis ir galvoti, kaip ten viskas gerai.

Gal po 30 metų, kai pasikeis kartos, bus kaip Vokietijoje, kur šiandien britai ir amerikiečiai nebesijaučia nejaukiai dėl to, kad didelė dalis visuomenės per Antrąjį pasaulinį karą buvo naciai ir pritarė žmonių žudymui. Kažkada gal ir Rusijos įvaizdis pasikeis, bet jau nebe mūsų gyvenime.

- Štai jūsų romanas „Tomas Mūras" išėjo prieš karą, štai jūsų vestuvės įvyko karo metu... Nekyla pagunda savo gyvenimo įvykius datuoti pagal karo chronologiją?

- Knyga išėjo savaitė prieš karą, kuris, galima sakyt, ir nusinešė šitą knygą. Kai ji išėjo, tą savaitę buvo rekordiniai pardavimai ir staiga po to žmonės liovėsi skaityti, - tai buvo natūrali reakcija, nes ir aš tuo metu negalėjau apie jokį skaitymą galvot.

Be abejo, žmogaus gyvenime būna kertinių įvykių. Man turbūt didžiausias įvykis buvo 1990-1991 metai, Lietuvos išsilaisvinimas, kai pasaulis keitėsi tavo akyse, kai pats buvai aštuoniolikmetis, išsineriantis iš vaiko kailio ir tavo šalis, tavo tauta, visa, kas tave supa, atrodė irgi išgyvena panašų virsmą. Paskui buvo pandemija, paskui - karas...

- Puiki jūsų mintis apie kultūrą: jinai paskutinė įsitraukia į karą ir pirmoji daro tai, kad jo nebūtų. Ką tartumėt apie tuos atvejus, kai mes draudžiame rusų atlikėjams kelti koją į mūsų šalį: mes įsitraukiame į karą ar jo stengiamės išvengti?

- Manau, kad reikėtų diferencijuoti: vienos politikos laikytis atžvilgiu tų, kurie gyvena šalyje agresorėje - priimti „svečius" iš ten, man atrodo, peržengti moralines ir kitokias ribas, tačiau žmonėms, nusprendusiems atsisakyti karjeros Rusijoje, išdrįsusiems pasmerkti agresiją, neturėtume užtrenkti durų.

Lietuva, regis, pasirinko paprastą sprendimo būdą pagal pasą: jeigu pasas rusiškas, esi priešas, jeigu ne - nesi priešas.

Tokia suprimityvinta juodo - balto akistata, nors pasaulis žymiai daugiau niuansuotas. Pavyzdžiui, aš labai gerbiu Alą Pugačiovą, ir iki šiol mašina važiuodamas mielai klausausi jos dainų, nes, manau, kad šita moteris, mano vaikystės, mano tėvų muzikos ikona, parodė didžiulį pavyzdį tėvynainiams, spjaudama Putinui į veidą ir išvažiuodama iš Rusijos. Ir jeigu Lietuvoje būtų jos koncertas, mielai į jį eičiau, nes man tam tikra prasme ji yra didi asmenybė.

- Nemažai minčių sukėlė jūsų esė apie vidutinybių revoliuciją. Kai kuriems sukėlė ir jaudulio, nors jame nebuvo įvardintos nei iškilios asmenybės, nei viena kita vidutinybė. Vis dėlto ar didžių praeities asmenybių, pavyzdžiui, Salomėjos Nėries ar Justino Marcinkevičius atminimo ekshumacija nėra tos revoliucijos raiška?

- Manau, lietuviams būdinga labai greit išaukštinti, bet labai greitai ir pamiršti, - mūsų mentalitetui neįprastas garbinimas. Man susidaro įspūdis, kad, pavyzdžiui, ir Manto Kvedaravičiaus auka jau yra pamiršta.

Jau mes nebeatsimenam, kad režisierius padarė tiesiog žygdarbį, važiuodamas į priešo nasrus, į tą pragarą, aišku, nemanydamas, kad ten jo laukia mirtis, bet, objektyviai žiūrint, tikimybė tokia buvo.

Gal čia mūsų kaimietiškos prigimties bruožas: mes mieliau džiaugiamės, kai kokia nors ikona staiga drėbteli ant žemės, negu tada, kai ji aukštai iškilusi.

Kalbant apie Justiną Marcinkevičių ir Salomėją Nėrį, esu ne kartą minėjęs, kad esu už tai, kad jų nuodėmės būtų matomos, visi žinotų Marcinkevičiaus sovietinius, komunizmą garbinančius jaunystės eilėraščius, Salomėjos Nėries - ne tik eilėraščius, ne tik „Odę Stalinui", bet ir jos veiksmus, kuriuos galima pavadinti tėvynės išdavyste.

Bet aš būčiau ir už tai, kad žmogus būtų vertinamas kaip tekanti upė: pirmuosius 30 savo gyvenimo metų Salomėja buvo visiškai kitas žmogus, nei Salomėja paskutiniame gyvenimo dešimtmetyje. O mes kartu su tuo paskutiniu dešimtmečiu nubraukiame ją visą.

Eliminuojam iš savo kultūrinio paveldo, kuris šiaip jau nėra labai turtingas dėl įvairių objektyvių priežasčių, deja.

Kai prasidėjo mokyklos pervadinimo vajus, sakiau, gerai, pervadinkit mokyklą, jeigu tai padės Salomėjai atsikratyt to politinio šleifo ir likti tiktai poete, bet ne, matom, kad vyksta visiškas jos naikinimas.

Man ypač gaila, nes mano pjesėje „Madagaskaras", kur ji buvo viena pagrindinių herojų, buvo scenos, beje, neįėjusios į spektaklį, apie jos sukairėjimą, sukomunistėjimą, odės Stalinui rašymą ir paskui užgriuvusį tautos atstūmimo pojūtį.

Man apmaudu dėl to, kas vyksta šių asmenybių atžvilgiu, bet galbūt šiandien yra toks bendras tautos sutarimas. Deja.

- Dar dėl vidutinybių: skaičiau jus tvirtinant esą patriotizmas ir tradicinės vertybės yra terpė, kurioje tarpsta vidutinybės. Ar pagal jus tai reiškia, kad išgyvenantis dėl tautos likimo žmogus jau yra apsirūpinęs kvietimu į vidutinybių luomą?

- Taip sakiau turėdamas galvoje primityvųjį patriotizmą. Turėjau galvoje tuos, kurie vaikšto gatvėmis su Trispalve ar Vyčio ženklais, demonstruodami, kad myli Lietuvą. Kiekvienas lietuvis myli Lietuvą, bet jis nešaukia apie savo meilę, lygiai kaip nerėkia apie meilę žmonai ar savo vaikui.

Atsimenu, sovietinėje mokykloje per istorijos pamoką nusipiešiau ant rankos Gedimino stulpus ir rodau suoliokui, ar jis žino, kas čia yra, ne, sako, nežinau. Sakau, kad čia beveik Lietuvos herbas.

Staiga mokytoja prieina ir ima kalbėti, kad čia Lietuvos simbolika, bet visa tai liko praeityje, - sovietinė mokytoja negalėjo kitaip kalbėti.

Labai mėgau Vyčio ženklą, Trispalvė - praėjusio amžiaus simbolis, o Vytis - LDK palikimas. Labai norėjau, kad jis taptų Lietuvos valstybine vėliava, jis man labai gražus, bet reikia nereikia pradėję jį tampyti primityvūs patriotai tiesiog nuvalkioja šį ir kitus simbolius.

Aš nekalbu apie valstybines šventes, kai jie tiesiog būtini, tačiau kai matau lange kybantį Vytį, jis man kelia visiškai kitas emocijas, negu keldavo Nepriklausomybės pradžioje.

Aišku, būtų kur kas blogiau, jei lange matyčiau Rusijos vėliavą, bet ultrapatriotai kažkokį blogą prieskonį suteikė mūsų tautinei simbolikai. Galima sakyt, jie atėmė ją iš mūsų, kartu savindamiesi ir meilę Lietuvai.

Mariaus Ivaškevičiaus CV

1997 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą

1996-2000 m. - darbas „Respublikoje"

2000-2001m. - LRT Kultūros laidų žurnalistas, režisierius

2021-2023 - Nacionalinio dramos teatro dramaturgas.