Režisierius Saulius VARNAS: Belieka tikėtis, kad pragaro dugnas pasiektas

Šiuo atveju mums neišeis nei tik „blogai", nei „nieko", nes teatro režisierius Saulius VARNAS, kurį knieti pavadinti savotišku teatro tremtiniu, prieš Naujuosius grįžo iš Londono, kur sėkmingai pastatė spektaklį pagal rusų klasiką Fiodorą Dostojevskį.

- Buvęs kultūros ministras Simonas Kairys išvijo iš Lietuvos pripažintą teatro genijų, gal jūs irgi jaučiatės atstumtas, kad spektaklius statote ne namie?

- Mus visus išvarė daug anksčiau, nei buvęs kultūros ministras pasakė tuos neapgalvotus (bent jau taip noriu manyti) žodžius apie Rimą Tuminą. Rimas Tuminas ne vien tik žodžiais, bet ir savo darbais garsino Lietuvos vardą, priešingai nei ne vienas buvęs Lietuvos kultūros ministras ar koks kitas politikas, savo neatsakingu kalbėjimu, o neretai ir darbais žeminę piliečius ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Jausdamiesi turintys teisę atstovauti mūsų valstybei, iš tikrųjų darė jai gėdą, o tuo pačiu ir žalą, už kurią niekas nepareikalaus atsakyti. Jiems nė motais, kokios pražūtingos mūsų mažai valstybei yra jų, vadinamojo politinio elito, palaikomos ir demonstruojamos vertybės. Mes tapome nejautrūs, nedėmesingi vieni kitų atžvilgiu ir net nebandome ieškoti bendrystės - vienijančios idėjos.

Labai norisi tikėti, kad naujoji valdžia sustabdys šią nusikalstamą destrukciją savos valstybės, savų piliečių atžvilgiu, nors su kiekviena diena vilčių lieka vis mažiau. Vien ko vertas yra Remigijaus Žemaitaičio persekiojimas, pasiekęs tiesiog groteskinį lygį... Manau, kad diduma mūsų piliečių, girdėję politikų kvailiausius išvedžiojimus šia tema, šiandien nedvejodami savo balsą vėl atiduotų būtent už R. Žemaitaitį, nežiūrint jo diplomatijos stokos...

- Kaip nutiko, kad jūs, pripažintas meistras, pasijutote nepageidaujamas laisvoje Lietuvoje, režisavote Latvijos, Baltarusijos, Makedonijos, Kazachstano ir kituose teatruose?

- Reikėtų sugrįžti į pirmuosius mūsų Nepriklausomybės metus, kai galėjome bent jau pabandyti sukurti vieningą tautinę valstybę, kai mūsų piliečiai troško ir tikėjo tokia galimybe, bet tada daugeliui valdžios vyrų valstybės interesai tapo asmeniniais, o visi idealistai, siekę Lietuvos Nepriklausomybės, pateko į šmeižto, kiršinimo, šantažo pinkles ir buvo pastūmėti ar patys pasitraukė iš tiesioginio tautinės valstybės kūrimo proceso.

Tuo metu buvau Režisierių asociacijos pirmininkas ir vienam iš aukščiausių Lietuvos vadovų pasakiau, kad valstybei nepasirinkus prioritetu dvasinio žmogaus ugdymo kelio, būsiu priverstas išvažiuoti iš tokios Lietuvos ir padėsiu tai padaryti panašiai mąstantiems kolegoms. Po tų žodžių labai greitai pajutau kvėpavimą į nugarą ir tuoj pat išvažiavau. Tas kvėpavimas į nugarą mano atžvilgiu išlikęs iki šiol.

- O gal nutiko taip, kuo šiandien garsėja Lietuvėlė - korupciniai tinklai apraizgė ir supančiojo net kultūros žmones? Susiformavo uždaras „savųjų" klanas, dalinantis finansus ir premijas saviems?

- Garbinga konkurencija yra puiku, - ji yra variklis tobulėti, bet negarbinga kova, su kuria taip dažnai susiduriame Lietuvoje, ir yra tas pagrindinis akstinas palikti šią šalį ir ieškoti savirealizacijos svetur. Stebina kai kurių Lietuvos teatrų vadovų ar laikraščių redaktorių laikysena; jie dažnai net nemato reikalo atsakyti į jiems pateiktus pasiūlymus ar klausimus; su tuo niekada netenka susidurti darbuojantis svetur.

Kultūros ministerija šiandien yra prisidengusi Kultūros taryba, kurios sprendimai jau seniai nieko iš tų, kurie užsiima bent kiek rimtesne kūrybine veikla, nebestebina. Jos prioritetai, ką ir kiek finansuoti ir ar visai nefinansuoti, Kultūros ministerijos konkursai renkant teatrų vadovus, taip pat aiškiai parodė jų ydingumą. Panašu, kad taikomi atrankos kriterijai nepasiteisina, nes teatrai yra tapę vienveidžiais projektų gamintojais be originalesnės repertuarinės politikos...

O reikalavimas, kad meno įstaigos veiktų tuo pačiu principu, kaip pelno siekiančios verslo įmonės, profesionaliems teatrams apskritai yra pražūtingas... Todėl šiandien ir turime tai, ką turime - tik teatrų pavadinimus.

- Noras, kad būtų kitaip, atleiskite, skamba kaip nereali svajonė... Panašiai skamba ir jūsiškio spektaklio Londone pavadinimas „Juokingo žmogaus svajonė". Priminsiu, kad F. Dostojevskis, kaip ir kiti didieji rusų klasikai, šiandienėje Lietuvoje yra nutrenktas už raudonos linijos. Kodėl jį pasirinkote?

- Brėždami raudonas linijas pasaulio literatūros klasikams, parodome ne tik menką išsilavinimą bei prastą nuovoką, bet tuo pačiu nusikalstame ir prieš jaunąją kartą. Juk kultūringam žmogui tiesiog privalu susipažinti su žmonijos dvasine patirtimi, studijuoti dvasinį-literatūrinį palikimą... Beje, F. Dostojevskis save kildino iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gelmių - jo protėviai esą kilę nuo Lietuvos-Baltarusijos žemių.

Bet ne tai svarbu, o svarbu tai, kad, drausdami rusų klasikus, pasmerkiame tuos, kurie studijuos literatūrą, ribotumui, nes jie negalės būti pilnaverčiais pašnekovais jokiose rimtose diskusijose, vykstančiose tiek tarp namų sienų, tiek tarptautiniu mastu. Absurdiška, kad apie tai tenka kalbėti, bet tai mūsų pačių kaltė išsirenkant politikus, kurie priiminėja tokius ir panašius sprendimus.

- Kaip suprantu, savo spektaklyje keliate egzistencines sielos, tikėjimo, gyvenimo prasmės „plytas". Ar jos buvo įdomios tik britų kritikams, parašiusiems, jog jums pavyko pastatyti išskirtinį spektaklį ir net sukurti įspūdį, būdingą legendiniam Peteriui Brukui jo klestėjimo laikais? Gal jos sudomino ir tenykštį žiūrovą, neretai spjaunantį į giliamintį metaforų teatrą?

- Mūsų savitumas ir yra tas turtas, kurį privalome išsaugoti; tai buvo pastebėta visur, kur tik man teko dirbti. Londone taip pat. Visur tie spektakliai buvo suprasti, priimti, įvertinti...Turiu paminėti ir talentingą scenografę Jūratę Račinskaitę, su kuria per pastarąjį dešimtmetį esame sukūrę ne vieną spektaklį ir kuri visada spektakliui suteikia ir savo pasaulio pajautos.

Galvodamas apie būsimą spektaklį ir jį kurdamas, visada stengiesi, kad jis nevirstų politika, filosofija ar vien tik estetiniu reginiu, o perkeliant F.Dostojevskio tekstus į sceninę kalbą daug kur tyko tokie pavojai. Man spektaklis yra tarsi naujos tikrovės paieška sapno realybėje, mėginimas sceninėmis priemonėmis atspėti tikrovę, slypinčią už ateities kulisų, nors... Nors galėtum sutikti ir su Karlu Gustavu Jungu, kuris siūlo žvelgti į tai, į ką nenorime žvelgti, galvoti apie tai, apie ką nenorime galvoti ir eiti ten, kur nenorime eiti...

- Vadovaujantis šia K.G.Jungo ištarme, žiūrovas, nekenčiantis šių dienų teatro, turėtų vaikščiot į jį kone kasdien...

- Sutinku, spektaklių, į kuriuos nederėtų kviesti žiūrovų, rastume kiekviename Lietuvos teatre, jų net dauguma. Neretai pasigendu juose net elementariausios paslapties, nekalbant apie tai, kad meno kūrinys, žinoma, jei jis yra meno kūrinys, turėtų užčiuopti tai, kas turėtų sudygti ir išaugti ateityje.

- Bet juk toji dauguma gimsta atliepiant publikos skonį, ar ne?

- Meno kūriniai visada reikalauja žiūrovo ar skaitytojo pasiryžimo leistis į atvirą dialogą, noro keistis energijomis... Tai neįmanoma be tam tikro pasirengimo - pastangų skaityti esamus ženklus-simbolius, kurie sąmoningai ar nesąmoningai esti užkoduoti meno kūrinyje. Todėl žiūrovus reikia augintis prie teatro: kaip ir prie bet kurios kitos meno rūšies reikia pratinti juos nuo pat vaikystės. Žmogus sava prigimtimi juk yra tingus padaras: jeigu galima nedirbti, dažnas mieliau nedirbs.

Prisiminkime, kaip greitai atpratome atmintinai atlikti paprasčiausius aritmetinius veiksmus, kaip greitai liovėmės rašyti plunksnakočiu ar parkeriu ir dar labai daug ką pamiršome. O pasirodo, kad, besidžiaugdami savąja užmarštimi, sparčiai eidami progreso keliu, labai daug ko netekome. Sukūrėme demonišką pasaulį, kurį valdo pinigai, o mes net prieš savo valią esame pasmerkti dalyvauti tame pražūtingame žaidime.

Meno paskirtis - padėti žmogui ištrūkti iš šito žaidimo, jo misija - puoselėti meilę artimui, nesvarbu į kokį pragarą mes panirtume, nes būtent ji, meilė, ir yra ta tikroji religija - ateities religija.

- Kadaise vieno talentingo jūsų kolegos klausiau, ar neatėjo laikas menininkui gintis nuo kultūros, turėjau omenyje masinę, vartotojišką kultūrą. Jis mane ramino, kad susidomėjimas pigiais ir banaliais kultūriniais aspektais turėtų nunykti. Tačiau juk ne. Kultūros naujienos, ypač elitinės, nustumiamos į patį interneto svetainių galą. Jūs dėl to piktinatės, numojate ranka?

- Žinoma, nenoriu pasakyti, kad masinė-populiarioji kultūra neturi teisės egzistuoti. Ji visada egzistavo ir egzistuos, ji atlieka tam tikrą vaidmenį, bet aukštasis menas akumuliuoja kitą energiją, stumteli žiūrovą (skaitytoją) metafizinių išgyvenimų ir net katarsio link. Nesu tarp įtikėjusių, kad lėkštų, agresyvių ir paprastai beprasmių sceninių akcijų laikmetis praeis, bandau priimti supančią tikrovę tokią, kokią matau, kokioje gyvenu, tikiuosi, neišdavinėdamas ir to, kuo šventai tikiu.

Nesu naivus, kad patikėčiau, jog tarpstantys masinės kultūros reiškiniai praslinks savaime, kaip debesys, ir danguje vėl ims ridinėtis saulė, juo labiau, kad masinė kultūra yra stropiai valstybinių institucijų palaikoma ir propaguojama visais masinių priemonių kanalais. Tam švaistomos didžiulės lėšos, o tie, kurie sąmoningai ar nesąmoningai dalyvauja tame dvasinės savižudybės kvaitulyje, matyt, tiki, kad tai esanti iš aukščiau nulemta skirtis, dėl kurios verta gyventi.

Todėl šiandien galime „džiaugtis" tuo, kad sugriovėme Lietuvos teatrą, kuriuo kažkada didžiavomės, bet sugriovėme ne tik jį. Gal iš savo naivumo, gal iš prarasto savisaugos jausmo, gal iš užmaršumo ir begalinio noro žengti koja kojon su visu pasauliu. Apskritai pastaraisiais dešimtmečiais gyvenimo vadžias patikėję prakticizmui, tapome žmonėmis, kuriems „turėti" yra kur kas svarbiau, nei „būti" ...

- Apskritai, kam patikėtas sielos daktaro vaidmuo visuomenėje, kur Dievas „išcancelintas", o menas dažnusyk tenkinasi pramogine funkcija?

- Vakarų žmogus yra ne tik praradęs tikėjimą Dievu, bet yra ir pasikėsinęs į Jo vietą pasaulyje, todėl neatmestina mintis, kad galime būti Dievo apleisti, - o tai būtų blogiausia, kas gali nutikti žmonijai. Nužmoginimo politika įgyja vis didesnį pagreitį. Technologijos pasiekimai Vakarų pasaulyje lenkia dvasinį šios pasaulio dalies gyventojų augimą, - ir nors dvasinis ugdymas vis agresyviau keičiamas seksualiniu, beveik niekam dėl to galvos neskauda, nes, kaip žinoma, neišsilavinusias tautas lengviau valdyti.

Materija mūsų gyvenime tapo pagrindiniu atskaitos tašku: visa ko matas yra pinigas, nors net neišlavėjusiam individui turėtų būti aišku, kad išeidami iš šio pasaulio pasiimti galėsime tik tai, ką mums pavyko sukaupti savo dvasioje.

Susvetimėjimas, socialinė nelygybė, abejingumas, pyktis, agresija, godumas, melas, veidmainystė, persekiojantys ir smaugiantys tautiečius, ir yra tie mūsų palydovai - vedliai pragaro link. Tai demoniškos energijos, kurias mes pritraukėme sukurdami savąją civilizaciją. Sąmoningai ar nesąmoningai, bet panašu, kad mes Lietuvoje esame pasirinkę K. G.Jungo nubrėžtą kryptį: „Norint pasiekti rojų, mūsų šaknys pirmiau turi pasiekti pragarą". Belieka tik tikėtis, kad tas pragaro dugnas gal jau yra pasiektas, o gal artimiausiu metu bus pasiektas ir įvyks tas visų lauktas lūžis - imsime kilti Rojaus link, tai yra, „būti" pasidarys svarbiau, negu „turėti".