Režisierius Saulius VARNAS: Jeigu valstybės prioritetas - ginklai, ji yra pasmerkta

Jis drįsta. Vienas geriausių teatro režisierių Saulius VARNAS. Jis sako, kad laikas ne užsiminti, bet apie tai garsiai šaukti, nes kai nelieka alternatyvos, tiesiu taikymu skriejame į pragarą.

- Sakėte, norėjęs pasakyti taikią kalbą protestuojančių kultūrininkų asamblėjoje. Ir dabar tebemanote, kad tai nebūtų beprasmiška?

- Galbūt, bet, žiūrėkite: Remigijų Žemaitaitį muša, rėkia, o jis vis tiek kalba. Reikia kalbėti.

- Taip, kaip Žemaitaitis?

- Man daug kas nepatinka ir daug kas patinka, ką jis kalba. Jis drįsta pažiūrėti ten, kur kiti nedrįsta žiūrėti, ir drįsta pasakyti tai, ką kiti nutyli: apie valdžios melagystes, net nusikaltimus. Ir staiga sukilo kultūrininkai prieš šitą žmogų ir jo atstovaujamą partiją neleistinai negražiai.

Prieš keletą metų kažkas garsiai šaukė: „Kaip galima ignoruoti tuos, kurie teisėtai išrinkti į parlamentą?", o šiandien tie patys šaukia, kad reikia neprileisti prie valstybės vairo vienos iš valdančiųjų partijos. Nemanau, kad konservatorių valdymo metu kultūros ministro kompetencija kultūros politikos klausimais buvo aukštesnė. Juk išsirenkame pagal tautos dvasinio-energetinio lygio vidurkį. Pakils tautos dvasinis lygis, išsirinksime ir Seimą aukštesnio dvasinio lygmens, kuris, tikiu, ieškos, kas teisingiausia Lietuvai, o ne vienai ar kitai partijai ar pavieniams asmenims...

Iš tarybinių laikų prisimenu kultūros ministrą - Joną Bielinį. Jis nebuvo menininkas. Prisimenu, tuomet buvau Šiaulių dramos teatro vyr. režisierius, nepartinis, o raginamas stoti, sakydavau, kad mano partija - teatras ir tiktai jam galiu tarnauti. Neretai buvau puolamas, kad ne taip, kaip reikia tarybiniam žmogui, statau spektaklius, tačiau Bieliniui rūpėjo, kokie spektakliai gimsta teatre ir jis gynė, kai teatras ar aš asmeniškai buvome neteisingai puolami. Jis puikiai suprato situaciją ir nors buvo partinis kartą asmeniniame pokalbyje išsitarė prioritetu laikantis ne partiją, bet Lietuvą.

Kitas pagarbos vertas ministras, mano akimis, jau iš Nepriklausomybės, iš tos pirmosios vyriausybės idealistų laikų, buvo Darius Kuolys. Iš pradžių su šypsena žiūrėjau į jo neprotokolinę aprangą (sportbačiai su kostiumu), bet labai greitai pamačiau, kaip puikiai jis orientuojasi teatro specifikoje, kaip greitai pagauna esmę ir kaip kantriai, užsispyrusiai rūpinasi mūsų kultūra.

Kalbėjome su juo net apie tai, kad pagrindinis kriterijus vertinant teatrą neturėtų būti ne spektaklių uždirbti pinigai, bet teatrinės raiškos paieškos bei pastangos kreipti žiūrovą dvasinio pažinimo link.

Po jo buvo daug kitų ministrų - buvusių aktorių, muzikantų, vadybininkų, bet neprisimename, kad jie būtų ką nors itin reikšminga nuveikę profesionalaus meno ar dvasinio gyvenimo atžvilgiu.

- Ir kodėl gi niekas dėl to nekėlė revoliucijų, norite paklausti?

- Tokio žmonių susipriešinimo, koks yra dabar, aš neprisimenu. Apskritai nesantaika visais lygiais yra erozinis reiškinys. Pabandysiu paaiškinti. Skaičiau kartą apie eksperimentą, kuriuo buvo norėta išsiaiškinti pusės metų kūdikio emocijas.

Kai jam buvo parodytas vaizdas, kaip vienas berniukas stengiasi pakelti kamuolį, o kitas pripuola jam padėti, šešių mėnesių kūdikis ėmė šypsotis, bet jo veidas persimainė, kai jis pamatė, kad berniuką, keliantį kamuolį, šiurkščiai nustumia kitas vaikas. Nežinau, ar to gana, bet eksperimentą atlikusieji mokslininkai šį bandymą pasitelkia argumentuodami, kad žmogaus prigimtis yra dieviška, - jis linkęs pagelbėti, padėti, bendradarbiauti.

Vaikas negimsta su pistoletu rankoje, o mes šiandien įsitikinę, kad tiktai ginklu, tiktai karu, tiktai puldami, žemindami galime įtikinti, įrodyti, laimėti. Vaikystėje pas senelius skaitydavau F.V.Forsterio knygą „Auklėjimas ir auklėjimasis", propagavusią tam tikrą asketizmą tiek saviugdoje, tiek santykyje su kitais, ir kaip dabar prisimenu paskatą gražiausią obuolį ar kriaušę vaisių pintinėje atiduoti kitam. Prisipažįstu, aš taip darydavau ir po to jausdavausi labai gerai. Toks krikščioniškas požiūris kadaise buvo įprastas, buvo skatinama mokytis atiduoti. Mums reikia išmokti tą daryti vėl.

- O kaip paskui pačiam nelikti su ištiesta ranka?

- Kaip sako kinai, - duodančiojo ranka visuomet pilna. Ir pats ne kartą esu tai patyręs. Pavyzdžiui, studento metuose, kai geros knygos buvo deficitas, ieškodavau jų Vilniaus, Kauno, Rygos, Talino antikvariatuose. Kartą nutiko taip, kad knygoms Taline išleidau visus turėtus pinigus, nepasilikęs nei bandelei, nei nakvynei ar juo labiau kelionei namo. Ir ką jūs manote? Einu gatve ir randu 25 rublius.

Arba kitas atvejis: kai mokiausi Peterburge, kur antikvaras taip pat garsėjo retomis knygomis, radęs trokštamą ir neturėdamas jai pinigų eidavau lošti „Sportloto". Bet tai darydavau tik tada, kai vienos ar kitos knygos man labai reikėjo, o kišenė buvo tuščia. Ir visada laimėjęs tiek, kiek reikėjo tai knygai įsigyti, daugiau nebelošdavau. Kartą pabandžiau, kai nereikėjo verkiant pinigų, ir prasilošiau akimirksniu.

Jeigu tu teisingai, sąžiningai elgiesi, gamta ar likimas, ar pagaliau (vadinkite kaip norite) Dievas, tave gelbsti. Kaip ir dėl visko, kaip ir dėl darbų: būna pauzė, jų nėra, o paskui jie ateina tarsi savaime. Galima daryti išvadą, kad mes esam kažkokios rankos vedami ir jeigu vadovausimės širdimi, būsime kelyje.

- Sunkiausias klausimas, kalbant apie Lietuvą: kokiame?

- Vienas kinų filosofas ir politikas sakė: jeigu valstybėje įstatymai pastovūs, žmonės jaučiasi saugūs, mato perspektyvą ir stengiasi likti toje valstybėje, kurios žaidimo taisyklės jiems žinomos ir priimtinos. Bet jeigu valstybėje nėra stabilumo - jeigu joje viskas keičiasi, priklausomai nuo tų, kurie ateina valdyti, ir vienais metais jie daro viena, kitais - kita, tai tokia valstybe nepasitikima, iš jos išvažiuojama. Lietuvoje tai vyksta nuolat. Ir jeigu mūsų politika išliks tokia pati, kaip pastaraisiais metais, vis sparčiau judėsime nykimo link.

Mano nuomone, ir klaida, ir nusikaltimas buvo padaryti pačiais pirmaisiais mūsų Nepriklausomybės metais, kada mūsiškiai pademonstravo, kad patekus į valdžią pirmas reikalas yra pasirūpinti savimi: pasiskirti sau sklypus, rentas, privilegijas. Taip buvo nepasitikėjimo sėkla išberta. Tauta suprato, kad jie - sau, mes - sau, kad kiekvienas turi rūpintis savimi. Buvo pažadintas žmoguje jo savisaugos instinktas - kovoti už išgyvenimą, kuris buvo suvoktas kaip materija: juo daugiau įsisavinsi, juo daugiau pagrobsi, turėsi, tuo labiau būsi pripažįstamas, įtakingas, kitaip sakant, išgyvensi.

Nenoriu vardinti pavardžių tų, kurie pirmieji padarė šitą nuodėmę, bet, galvoju, ar tik už kultūrininkų maišto neslypi žmogus, Lietuvai padaręs daugiau blogo, o ne gero ir šita nešvara užkrėtęs mūsų tautiečių sąmonę. Kinų filosofai, VII amžiuje p.m.e. nustatinėdami valstybės sąrangą, sakė, kad valstybė gali būti sėkminga tik tuo atveju, jeigu joje bus įsišaknijęs matymas, esą valdžia pareinanti nuo Dievo.

Tai reiškė didžiulį valdovo reiklumą sau ir jo atsakomybę prieš savo liaudį. Panašiai buvo manoma ir krikščioniškoje Europoje: jei esi imperatorius, turi elgtis kaip Dievas - rūpintis, globoti visus tuos, kurie savo ar ne savo valia yra atsidūrę laipteliu kitu žemiau.

- Kad jau nuėjome iki Kinijos, paminėsiu Konfucijų. Kad žmonės sektų paskui vadovą, sakė jis, reikia trijų dalykų: ginklų, duonos ir bene svarbiausio - pasitikėjimo...

- Manau, Lietuvoje turime tik formalų valstybės vadovą, o tikrasis vadovas neaišku kur yra - ar jis Britanijoj, ar jis Amerikoj, ar jis dar kažkur. Juk jeigu į Lietuvoje priiminėjamus sprendimus žvelgtume pasaulio įvykių kontekste, turėtume manyti, kad juos lemiantys žmonės yra visiškai neadekvatūs, nes juk sprendimai turėtų būti naudingi jų valdomai valstybei, o jie juk tokie nėra.

Taigi, jeigu valdantieji nėra kvailiai, o aš tikiu, kad jie nėra tokie, tuomet logiška manyti, kad jie yra įrankiai kažkieno rankose, kad jie yra tarnai. O tarnams juk ne nuodėmė norėti, kad šeimininkas jais pasirūpintų, kad juos globotų ir jiems nurodinėtų. Tokiu atveju visa dieviška ar normali valstybės sąranga automatiškai suyra.

Daugiau nei keista, kad mūsų dienomis niekas nekalba apie tai, kad Lietuvai mirk gyvenk būtina augintis rimtą solidžią diplomatų komandą, kuri galėtų bent minimaliai prilygti praėjusio amžiaus Lietuvos diplomatų korpusui, ne ginklu, kuriuo dabar mojuojame, o profesiniu pasiruošimu, išmintimi ir lankstumu vedusius Lietuvą suvereniteto link.

- Manote, įmanomas bent koks santykių su Lukašenkos režimu atšilimas?

- Ar mums patinka, ar nepatinka, bet už mūsų tvoros yra ir Rusija, ir Baltarusija, su kuriomis, sakykime, jog niekada netapsime labai artimais draugais, bet kaimynais tikrai išliksime, jeigu tik neišnyksime. Juk neturime jokių šansų savo valstybės sienų perkelti Europos vidurin, tad ir ateityje teks skaitytis su geografine padėtimi.

Todėl pasirinkimai yra du: arba tęsti savo agresyvią retoriką, veltis į karą, arba imti kalbėtis diplomatijos kalba. Palikime kaimynių piliečiams spręsti, kokioje valstybėje jie nori gyventi. Tapkime jiems sektinu pavyzdžiu, bet neprimeskime ir nereikalaukime, kad jie gyventų pagal mūsų norus...

- Su priešais, juo labiau teroristais, nesiderama, - sako „žinomi žmonės" Lietuvoje...

- Man teko darbuotis įvairiose pasaulio šalyse, tiek rengiant meistriškumo kursus, tiek režisuojant spektaklius ar dalyvaujant festivaliuose Didžiojoje Britanijoje, Kazachstane, Kinijoje, Latvijoje, Rusijoje, Gruzijoje, Moldavijoje, Danijoje, Lenkijoje, Izraelyje, Vokietijoje, Indijoje, Turkijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Ukrainoje, Italijoje, Makedonijoje; šalis, kur užsibuvau ilgėliau, buvo Baltarusija.

Per šešerius metus, kuriuos praleidau dirbdamas Mogiliovo dramos teatro vyr. režisieriumi, susidariau įspūdį, kad baltarusiai yra itin taikingi, darbštūs ir savo pasaulėjauta daugeliu atžvilgių lietuviams labai artimi, grėsmės nekeliantys žmonės. Kas kita - Lukašenkos režimas, tačiau ir jo atžvilgiu, manau, reikia ieškoti kitokio santykio, nei jis yra dabar. Šit ir premjerė Inga Ruginienė, reaguodama į oro balionų kontrabandą iš Baltarusijos, pareiškė, jog, nepaisant to, kokie yra dvišaliai politiniai santykiai, turime su kaimyne bendradarbiauti „techniniu lygmeniu"...

- Lietuvoje diplomatija, kaip ir Bažnyčia, galima sakyti, atskirta nuo valstybės, - juk taip?

- Lietuva turi ruošti diplomatinės tarnybos korpusą, ir labai rimtai. Jei galvosime apie karą, jei nuteiksime piliečius karui, bandysime įrodinėti esanti pergalinga jėga, jei provokuosime kaimynus, tikėdami, kad, įsivėlus į karą, mus kas nors apgins, tai jau tikrai galime išnykti kaip valstybė. Neprisimenu kas yra pasakęs: jeigu valstybės prioritetas - ginklų gamyba, viskas, kas reikalinga karui, o ne švietimui, kultūrai, toji valstybė yra pasmerkta.

Jeigu tikėsime, kad kas nors ateis pagalbon, pakovos už mus, nusivilsime, - šito tikrai nebus. Manote, Amerikos prezidentas veltųsi į didelį karą dėl Lietuvos Nepriklausomybės išsaugojimo? Ne, jis darytų taip, kaip jam būtų naudingiau.

Neišmintingai pasielgėme uždrausdami baltarusiškų trąšų tranzitą, paikai susigadinome santykius su Kinija, pasauliui stebintis ir juokiantis iš mūsų. Juk ir taip pasaulis žiūri į mus kaip į nebrandžią valstybę. Kaip nesusipratusią, ieškančią priedangos, tikinčia, kad blogiausiu atveju kažkas būtinai apgins, nors svarbiausias valstybės vadovų rūpestis turėtų būti kitas: ką daryti, kad neištuštėtų Lietuva ir joje neįsiviešpatautų svetimi.

- Įsivaizduokim, kad Seime ir Prezidento rūmuose staiga susirūpinta tautos ateitimi, bet kas tuo patikės, kai praeityje tiek daug tamsumos (prichvatizacijos, savo ir bendrų juodų darbų slapstymo), prie kurios ir nemažai tų šiandieninių Lietuvos valdytojų yra prisidėję?

- Deja, Sąjūdžio Lietuvai patyrus fiasko, mes taip ir nesubrandinome savos valstybės idėjos... Vis dėlto visų pirma reikėtų baigti visuomenę skaldančią politiką. Reikėtų kalbėtis su visomis grupėmis, reikėtų atsiprašyti dėl praeityje pridarytų klaidų...

- Kaip kad atsiprašė Ingrida Šimonytė?

- Manau, tai tebuvo politinio žaidimo gestas, tikintis vėl grįžti į valdžią. Bet konservatoriams pirmiausia reikėtų atlikti išpažintį ir gauti tautos atleidimą, nes jie pridarė tiek daug neleistinų klaidų ir supriešino žmones ne tik valstybės viduje, bet ir už jos sienų. Jeigu mes nors kiek turėtume savigarbos,- o juk mes turime tokią išskirtinę valstybingumo istoriją, - pabandytume išsitiesti, patikėti vieni kitais, pakilti vienas nuo kito pečių: tu padarei gerai, aš padarysiu dar geriau.

Tačiau Nepriklausomybės pradžioje išberta nepasitikėjimo usnis vešėte veši, susvetimėjimas reiškiasi visais lygiais, susipriešinimas virsta neapykanta, ir tą puikiai matome kultūrininkų, einančių prieš teisėtai išrinktą valdžią, gretose. Ši nepasitikėjimo, neigimo bacila taip užkrėtusi mūsų sąmonę, taip įsisėtrijusi mūsų galvose, kad ją įveikti - ne vienų metų reikalas.

Visada sakiau, kad svarbiausios ministerijos valstybėje turėtų būti dvi: kultūros bei švietimo. Tik per jas, per jų veiklą tautos kelionėje galime tikėtis daugiau šviesos.