Tai vis dėlto kas pirminis: kolonistas ar kagėbistas?

Apskritai mūsų politikai taip pamėgę retorikos „meną", kad skubėdami į tribūną pakelėje net pameta tikrąsias žodžių prasmes. Jie nebežino, koks žodis galėtų būti vienytojas, ir renkasi frazes, kurios yra it ginklas, tolinantis žmogų nuo žmogaus.

Eksparlamentarų klubo prezidentas, architektas Henrikas ŽUKAUSKAS siūlo neapžioti visko iškart: pirma išspręsti kagėbistų problemą ir tik tada, jei galvoje neprašviesės, imtis vadinamosios penktosios kolonos reikalų.

- Kai pasaulis sproginėja aplink mus, koks žodis gali būti kaip ginklas, kaip vėliava, vedanti į mūšį? „Karas"? Juo labiau, kad jis visų lūpose: tiek politikų, tiek ne politikų?

- Žinot, žodžius vartoti reikia atsargiai. Žmogus turi sugebėti izoliuotis nuo aplinkos, atsirinkti informaciją, pervaryti ją per savo sąmonę ir pasidaryti savo išvadas. Nesakau, kad turėtum užsidėti juodus akinius, kad nieko nematytum, tačiau turi suprasti, kad totalių tarpvalstybinių ar geopolitinių reiškinių atžvilgiu tu negali turėti jokios įtakos, tad geriau juos stebėti, analizuoti, bet nesigilinti per daug. Pavyzdžiui, aš neatsiriboju nuo Vilniaus, nuo jo grožio, nuo gero oro, geros nuotaikos, bet tikrai atsiriboju nuo visų tų gąsdinimų, kad mus tuoj tuoj užpuls, kad va rytoj reikės lįsti į slėptuvę...

Be abejo, mums reikia stiprinti gynybinę sistemą ir tai daryti nuolat, o norint ją stiprinti, reikia daug lėšų. O norint gauti lėšų, turi labai garsiai šaukti, kad, girdi, mus puola, nes priešingu atveju pilietis neduos tau pinigų. Taip užsukta viešųjų ryšių karuselė, kuri rieda be atvangos. Kaip ta sniego gniūžtė: kuo daugiau rieda, tuo labiau šaukiame, tuo daugiau reikia pinigų...

- Gal iš tiesų pinigai gynybai („karas") ir turėtų būti vienijantis veiksnys? Tačiau dėl ko taip nėra?

- Dėl to, kad nėra solidarumo, ūkiškumo, atsakomybės jausmo. Pagaliau juk ir paties „karo" nėra. Jis yra menamas, juntamas, naudojamas kaip priemonė. Kai Donaldas Trampas nutraukė finansavimą nevyriausybinėms organizacijoms, jos susivienijo ir šoko susitikinėti su vyriausybės nariais, kad įrodytų savo reikalingumą ir kaip nors gautų finansinių injekcijų. Šiandien, kai įtempta geopolitinė padėtis, kai gresia piliečių nekilnojamojo turto apmokestinimas, politika turi būti paprasta ir aiški.

Pirmas dalykas, ką reikėtų padaryti: peržiūrėti biudžetą ir susiradus tuos subjektus, kurie prisitrynę prie fondų ir biudžetinių lėšų, jiems drąsiai pasakyti: atleiskit, žmonės, šiandien nutrauksim finansavimą, nes mums reikia daug pinigų gynybai, nes priešas jau prie vartų. Jeigu esat visuomeninė organizacija, tai ir darbuokitės visuomeniniais pagrindais, nemokamai. Na, o jei prie 3,5 tūkst. NVO (tiesa, ne visos jos gauna finansavimą) pridurtume viešąsias įstaigas ir kontorėles, priperėtas prie institucijų, surinktume pusę milijardo labai greitai...

- Solidarumo negali būti, nes, pasiklausius Seimo pirmininko Sauliaus Skvernelio ir jam antrinančio prezidento Gitano Nausėdos, pačiame Seime aktyvizuojasi penktoji kolona?

- Viena vertus, valstybės vadovų žodis turėtų uždegti noru išgaudyti visus penkiakolonininkus, tačiau gal darykim viską paeiliui: pirma išvardinkime kagėbistus, kurie dirbo prieš mūsų valstybę, kurie skundė, trėmė, vežė mūsų žmones. Mes vėl paliksime juos ramybėje ir imsimės vadinamosios kolonos?

Jeigu jau mėgstam kalbėti apie tvarumą, tai gal pirma sutvarkom vieną pusę (paviešinam įslaptintus kagėbistus), tada imamės kitos (penktosios ar šeštosios kolonos).O gal tos kolonos tėra manevras, nukreipiantis nuo svarbaus liustracijos klausimo?

Kita vertus, jeigu vienas iš valstybės vadovų pasako tokią neapgalvotą frazę, kitas vadovas turėtų neutralizuoti situaciją, bet kai ir antras valstybės vadovas pasigauna tą frazę, net negudrus krizių specialistas pasakys, kad tokia reakcija pasiruošimo karui sąlygomis, jiems garbės nedaro, - užuot kėlus paniką, derėtų stengtis nuraminti žmones.

Apskritai, Seime klostosi pavojinga tendencija: jeigu tu balsuoji ne taip, kaip balsuoja „mylintys Lietuvą", tai tu iš karto tampi kažkokiu priešu. Juk visi puikiai žino, kad Seimo nario mandatas laisvas, kiekvienas turi teisę apsispręsti, kiekvienas turi teisę balsuoti, kaip jis mano esant reikalinga. Jei frakcijose nusprendžiama, kad visi jos nariai privalo balsuoti vienodai, taip pažeidžiama konstitucinė Seimo nario mandato teisė. Ir jeigu jis balsuoja ne taip, kaip patinka Seimo pirmininkui ar prezidentui, tai dar nereiškia, kad jis - valstybės priešas, penkta ar aštunta kolona...

- Ką jūs turite galvoje, kai sakote: „mylintys Lietuvą"?

- Pas mus tik viena partija myli Lietuvą, visos kitos esą nemyli, visos kitos esą dirba rusams ar kam tik nori. Tik viena partija šventa ir visi, kurie nedalyvauja tos partijos veikloje, arba jos nemėgsta, yra prorusiški, visi žiūri į Rytų pusę ir yra „vatnikai".

Ypatingai ta kolona sužydėjo ar sužibėjo prieš ketverius metus, kai atėjo konservatoriai į valdžią, - jie ir yra tos penktosios kolonos gimdytojai. Jūs pažiūrėkit, kokios jų frazės, kokia arogancija, kokia panieka turintiems kitokią nuomonę žmonėms. Ar jau nusikalstama turėti savo nuomonę, ar ji jau nebėra demokratijos, laisvės, nepriklausomumo pagrindas? Ar ne jų nuopelnas - suskaldyta ir supriešinta tauta, bet paklausykit, ką jie kalba šiandien: pagaliau Lietuvą jie suvienys, išgelbės, dirbs su visa tauta. Tai kur jie buvo, tarkim, tuos pastaruosius ketverius metus? Tada reikėjo skaldyti, o dabar jau vienyti?

Ši partijėlė išskirtinė: tarp jos narių rasis ir pedofilų, ir Rusijos šnipų, ir sukčių, dronų iš nesvetingų šalių pirkėjų ir dar neaišku ko, - ji nenuteista, bet pasmerkta: atsimenu, 2007 metais Seimo komisija įvardino ją kaip partiją, palaikiusia ryšius su teroristine grupuote. Tai štai kas yra „mylintys Lietuvą". Tik vieni ją myli tyliai, savyje, o kiti garsiai prieš TV kameras ir iš tribūnų.

- Turėčiau jus patikslinti, kad ne su šita penktąja kolona prezidentas kvietė negailestingai kovai...

- Politikai nebemoka kalbėti kaip normalūs žmonės, - jie kalba kaip politikai: viena sako, kita turi minty, trečią daro...viskas užmaskuota, viskas paslėpta po žodine skraiste. Kad ir ta penktoji kolona: ši sąvoka ypač Antrojo pasaulinio karo metu turėjo gilią prasmę, reiškė grupę išdavikų, veikusių šalies viduje ir ruošusių dirvą svetimos kariuomenės įsiveržimui... Su žodžiais, pasikartosiu, reikia elgtis labai atsargiai, ypač mūsų aplinkybėmis. Arba tiesiai šviesiai pateikti baigtinį penktosios kolonos narių sąrašą.

- Turbūt ne tik Remigijui Žemaitaičiui būdinga pirma leptelėti, paskui pagalvoti?

- Žiūrėkit, kai tik D.Trampą išrinko JAV prezidentu, mūsiškis prezidentas kaip mat iššoko su pažadu gynybai skirti 5- 6 proc. bendrojo vidaus produkto. Kaip paskui paaiškėjo, net neapskaičiavus resursų, net nesumąsčius, iš kur reikės imti pinigų, net nepasitarus su vyriausybe. Kaip iš patrankos varė į žvirblius, bet nė į vieną nepataikė, - tas šūvis nepadarė efekto tarptautinėje arenoje, tik sukėlė erzelį namie - kur rasti pinigų.

Man patinka mūsų kaimynų lenkų, jau suformavusių vieną stipriausių kariuomenių Rytų bloke, pavyzdys. Jie labai daug nekalba ir nesireklamuoja, tik ministras pirmininkas Donaldas Tuskas pristatė 150 mlrd. vertės kariuomenės ir gynybos vystymo planą. Štai kas svarbu - jie turi planą. Jis visada reikalingas, kaip ir statyboje projektas, kaip ir bet kokiam versle be verslo plano - kaip be rankų; nepastebėsi, kaip prieisi iki bankroto.

Deja, gynybos planas Lietuvoje, kiek tenka girdėti, neegzistuoja, pas mus tik šaukiama, kad va dabar pirksim tankus, paskui haubicas, paskui dronų prisigaminsim, pasienį užminuosim, bet ką darysime pirmu, antru, trečiu etapu, neaišku. Kita vertus, atrodo, kad žurnalistai pirmieji sužino, kaip mes ginkluosimės, kokius tankus pirksime, - toks vaizdas, tarsi jie visi dirbtų Krašto apsaugos ministerijoje, kur nėra jokių paslapčių ir visos žinios eina kiaurai sienas.

- Ką galima pasakyti apie pareigūną, kuris nepagalvoja apie žodžių pasekmes? Nesusigaudo situacijoje?

- Priklauso nuo asmenybės. Štai daug kalbantis Seimo pirmininkas yra nepatenkintas koalicijos sudėtimi. Nors jo partijos „Vardan Lietuvos" dalis joje yra mažiausia, bet ambicijos turbūt nėra pačios mažiausios. Jis norėtų kur kas daugiau, užtat kalbėdamas kartais ir neieško santūresnių frazių „Nemuno Aušros" atžvilgiu.

Štai prezidentas: protingas ekonomistas, dirbęs banke, mėgstantis įpinti į savo kalbą ją gyvinančių įdomesnių frazių, pavyzdžiui, „Goodbye, Lenin", ar ištarmę apie pastą, kurią išspaudus atgal neįstumsi ir panašiai. Ką rodo faktas, kad 1989 metais Gitanas Nausėda stojo į komunistų partiją, jau egzistuojant Sąjūdžiui? Apie nenuovokumą situacijoje ar netikėjimą, kad Lietuva gali būti laisva?

Panašiai elgėsi ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, kukavusi su Burokevičiumi tada, kai žmonės skubėjo ginti Seimo. Man keisčiausia, kad ir tuomet, ir dabar jie atsidūrę prie privilegijų prekystalio, kad šiandien jie pasidarę didžiausi ir Lietuvos, ir lietuvių tautos, ir valstybės mylėtojai. Man visuomet kyla klausimas, ar tuo norima mus paprotinti iš vidinio įsitikinimo ar todėl, kad taip daryti jiems yra paliepta? O gal šita meilė bus persidavusi nuo Patriarcho, šlovinusio partiją ir šiandien tapusio žmogumi, be kurio Lietuva, turbūt, neišgyventų? Man jie neatrodo nuoširdūs, mėtydami prakilnias frazes į kairę ir į dešinę, - man atrodo jų viduje velnias peklą verda.

- O gal visa pekla lietuvio prigimime? Norėjime pasitarnauti?

- Net urbanisto, architekto žvilgsniu palyginus Vakarų Europos ir mūsų miestus, gali padaryti išvadą, kad mūsų krašto ekonominis vystymasis buvo gana menkas ir kad esame būrų, žemdirbių tauta. Vasario 16-osios Lietuvos laikais mes bandėme išeit iš to būriškumo, ir tai mums sekėsi, tačiau neilgai.

Dabar tas nelemtas lietuvio nuolankumas juntamas net atstovaujant Lietuvai Europos Sąjungoje. Kodėl lenkams, vokiečiams, ispanams, prancūzams žemės ūkio išmokos yra vienokios, o Lietuvai - kitokios, tai yra, mažiausios, ir su tuo visi sutinka, - kodėl? Kodėl nuryja tylomis kaip ir žvejybos kvotų panaikinimą? Juk mūsų žemės ūkio produkcija viena geriausių visoje Europoje. Mes eksportuojame kokybiškiausius produktus, o gauname antrarūšius? Kodėl Briuselyje nusileidžiame iki patarnautojo vaidmens? Kodėl mūsų europarlamentarai beveik visuomet balsuoja už Lietuvai nenaudingus sprendimus?

Gal visų pirma būtent jie vadintini penktąja kolona? Apie visus genderizmus net nekalbu, - tokių nesąmonių pas mus niekada nebuvo, mūsų tauta buvo normali, tikinti tauta... Gal norime būti madingi? Tik kam tą madą demonstruojam: sau, Afrikai ar Europai?..

- Manote, dėl to būriškumo nuolat dairomasi į šalis, dažnai būgštaujant, ką Europa pamanys? Štai jūsų kolega Algirdas Kaušpėdas gindamas poilsio namelių miškuose idėją, daug negalvojęs drebteli: pažiūrėkit į Švediją...

- Toks mūsų genetinis kodas - sulinkęs, norintis įtikti ponui arba ponams individas, žiūrintis, ką ponas daro, kaip rengiasi ir tuoj pat imantis jį pamėgdžioti. Plius - dabartinis lietuvis neturi saiko. Anksčiau jis statydavo tiek, kiek reikia, gi mūsų dienomis matome priešinga: jeigu jam leis, apakės visą plotą ir dar ant viršaus užkels, kiek gali, ir dar, jeigu pavyks, nugvelbs valstybės žemės, - jo pelnas turi būti 300-400 procentų. Jeigu nenusimato šitoks pelnas, žmogus net nepradeda statybos.

Dėl miškų yra posakis: duok atsigerti, noriu valgyti ir nėra kur pernakvoti. (Juokiasi.) Miškas yra mūsų rūbas, deguonis, miškas yra mūsų gyvybė. Jeigu leisim miškuose statydintis poilsio namelį, jūs manot, pasistatys namuką ir jame laimingai gyvens? Nieko panašaus, - bus visas kvartalas su privažiavimais, su infrastruktūra, gręžiniais, su vėjo malūnais... Ir kas liks iš to miško?

Ir lygintis su Švedija nenorėčiau dėl to, kad švedai savo miškų nekerta. „Ikea" iš savo miškų medienos baldų negamina, gamina baldus iš Lietuvoj, Latvijoj, Estijoj, Lenkijoj kertamų miškų. Tai yra švediškas požiūris į mišką: jie savo saugo, svetimo ne.

Pagal mūsų įstatymus, ūkinė veikla galima tik ketvirtos kategorijos miškuose, bet, aišku, tik suderinus, - visi kiti miškai turi būti saugomi. Bet taip yra įstatymuose, o ne įstatymuose - jie plynai kertami. Baisumas apima, kai su malūnsparniu praskrieji viršum jų, kai paseki miškovežius, judančius keltų, Švedijos link, kur iš tikros medienos baldai bus gaminami saviems, o mums tiekiami iš drožlių, plokščių. Tokia yra grąža. Geroji mediena lieka ten, o mes gaunam baldus iš atliekų.

- Ar atliepiant temą, siūlymas urbanizuoti didžiausią Lietuvos turtą - miškus - jums neatrodo antivalstybiškas? Gal nebūtų nuodėmės idėjos autorius pakrikštyti penktąja kolona?

- Na, nesistengiu kartoti kvailų ar nesąmoningų kažkieno ištartų frazių, bet miškas - ne komercinis objektas, jis - valstybės turtas ir niekam nevalia į jį kėsintis ar juolab savintis. Nesistengiu ir pritarti etikečių lipdytojams, nors mūsų žodžiai ir nėra tiek svarbūs, kaip žodžiai, išeinantys iš pirmų valstybės asmenų burnos. Juk negali žmogus, užimdamas Seimo pirmininko ar prezidento postą, šnekėti kas užeina ant liežuvio, ar ne? Juk kiekviena jų frazė žmonėse traktuojama kaip tiesa. Todėl kiekviena jų turėtų būti pagrįsta faktais. Nekalbant apie tas, kurios tampa tautą kiršinančiu ginklu.