Visuomenininkas Raimondas Šimaitis: Ar perrinksime Cichanouskają antrai kadencijai?

Ir kas žino, gal būtent dėl to diduma šiandien tebegyvename neapmokestintuose butuose ir namuose. Bet visuomenininkas neleidžia jo pamiršti ir toliau: visiškai neseniai, visuomenei ne itin priimtinų eitynių metu, prie Seimo rūmų surengė vadinamąjį performansą „Spalvos sušildo", kurio metu supleškino įvairiaspalves juostas ir, švelniai tarus, sulaukė gana nedraugiškos policininkų reakcijos. Kas jis - didvyris ar tiesiog garbės trokštantis pilietis?

- Galite pasakyti, koks antrankių jausmas laisvam žmogui?

- Pirmą kartą man uždėjo antrankius. Jeigu sovietmečiu sudegintum raudoną skudurą, būtų lygiai tas pats. Viena tiesa, viena partija, vienas Leninas, atsiprašau, Landsbergis. Toks dvejopas jausmas - tau sako, kad esi sulaikomas už teisėtų reikalavimų nevykdymą, nors reikalavimai nebuvo pareikšti, o paleistas iš kameros sužinau, jog neva skatinau neapykantą. Preteksto sulaikymui nebuvo, tapatybės dokumentai buvo pateikti, pranešimas apie renginį, įstatymų nustatyta tvarka, buvo pateiktas.

Bet jauni viešojo saugumo tarnybos pareigūnai, matyt, neseniai baigę šešių mėnesių policininkų kursus, spalvotas juostas palaikė vėliava ir norėdami pasirodyti mamoms per televizorių (buvo daug žurnalistų), kokie jie šaunūs tėvynės sūnūs, surakino man rankas. Man juostos buvo juostos, tiems, kurie mane sulaikė - vėliava. Duos ekspertams nustatyti, ar tai buvo vėliava, ar ne, bet vilčių daug neturiu.

- Vadinasi, nebuvot panašus į tą menininką, kurio Trispalvės tepliojimas kone visuotinai sulaukė pagiriamųjų žodžių? Kokios premijos tikitės pats?

- Menas reikalauja aukų. Kadangi gresia „premija" iki dviejų metų nelaisvės ir jos jau nepadidins, planuoju nuplagijuoti to menininko darbą. Tik ne su Trispalve, bet su aktualia vėliava, - kas leidžiama vieniems, turi būti leidžiama ir kitiems. Tai ir menas, ir protestas prieš vadinamus dvigubus standartus,- taip neturi būti sveikoje visuomenėje.

- Jūs nedaug klystate - šiandien menu laikoma visa, kas gimsta jo vardu... Tik klausimas, ar visuomenė iš tikro yra sveika?

- Na, gal ne visuomenė, o daugiau valdžios organai supuvę, kurių dėka jėgos struktūros yra politizuotos, užtat jos, norėdamos įtikti valdžiai, skirtingai elgiasi įvairių žmonių ar grupių atžvilgiu. Visuomenė susideda iš įvairiausių individų, aš negaliu vertinti apibendrintai, bet kiek teko pastebėti nuo pandemijos laikų, Lietuvoje galioja dvejopi standartai net viršūnėse, politiniam lygmenyje.

Pažiūrėkite, kas vyksta dėl Monikos Navickienės pasiskraidymo į Dubajų - ji deklaravo skrydį kaip dovaną, susimokėjo pajamų mokestį, ir valio. Vadinasi, visi kyšininkai gali deklaruot kyšius, susimokėt mokesčius? Oi ne, tik lygesni.

Dvejopi standartai prasideda tada, kai išskiriama viena visuomenės grupė ar pagal pomėgius, ar pagal išvaizdą, ar pagal religiją ir jos atžvilgiu įstatymai galioja ne visa apimtimi. Neturiu omenyje tik tos grupelės, kuri propaguoja įvairius seksualinius pomėgius, yra ir kitų, kurie skelbia nekenčiantys lietuvių ir jiems dėl to nenukrenta joks plaukas nuo galvos - jiems nekeliama byla už neapykantos kurstymą, kaip man už tuos spalvotus skuduriukus. Bet kurios grupės išskyrimas iš kitų savaime yra puvinys.

Niekada nebus visuomenė sveika, laiminga, turtinga ir šiokia kitokia, jeigu joje kitų piliečių teisių sąskaita tarps išskirtinės grupės. Čia kaip obuolių krepšys: įdėjęs vieną supuvėlį, supūdysi visus vaisius.

- Ir jums maga būti Tadu Blinda, gelbstinčiu nuo tokios lemties?

- Diduma žmonių vengia atstovauti save, norėdami, kad kažkas kitas jais pasirūpintų. Diduma laukia Tado Blindos, bet jis ateis ir pavogs arklį, - jis gi buvo vagis. Daugelis žmonių laukia karžygio, kuris juos išgelbės. Patys nedarydami nieko, tik kritikuos tuos, kurie, jų nuomone, kažką daro ne taip. „Gelbėtojo" laukimas - tai atsakomybės vengimas. Abejingumas ir neveiklumas yra šiuolaikinės visuomenės bėda.

Ką aš padariau su tuo performansu „Spalvos sušildo"? Sulaukiau beprotiškai didelio palaikymo, nes dvigubi standartai visiems atsibodę. Kai prieš kiek laiko pakartojau nepaklusnumo akciją su knygomis, paaiškėjo, kad pas lygesnį Seimo narį policija nevažiavo, nors atviros liepsnos plaikstėsi. O pas mane atvyko. Nors knygas deginau uždaroje kepsninėje, papildomai pasirūpinęs gesintuvu, - dar kartą pavyko pademonstruoti, kad Lietuvoje yra lygūs ir lygesni.

- Turbūt žinote, kad dėl to vieni jus laiko didvyriu, kiti - kvailiu?..

- Yra toks geras posakis: durnius durniui - durnius. Mes visi esame skirtingi, antraip būtų neįdomu gyvent. O tie, kurie galvoja, kaip liepia televizorius... aš apie juos turiu atskirą nuomonę. Jie yra laisvi žmonės - kaip jiems liepia, taip jie ir galvoja.

Visada traukiau valdžią per dantį ir visada vengiau viešumo. Anksčiau mane vadindavo feisbuko chuliganu, nes niekas nežinojo, kaip aš atrodau, buvau barzdotas ir pasisendinęs profilio nuotraukoje, užtat kai atsistojau paties organizuotame proteste prieš pedofiliją su plakatu „Geras pedofilas - miręs pedofilas", žmonės nepažino, kad tai aš raginau juos protestuoti. Aš - už teisybę.

Kai pasišaipiau iš Dalios Grybauskaitės skiepui atkišto peties, buvau apšauktas kremliniu, nors nesigarsindamas antrą karo Ukrainoje savaitę jau buvau ten, nuvežęs autobusą medikamentų, kitą autobusą dovanojau, vežiau kareiviams, išėjusiems karan kaip stovi, batų ir aprangos. Nelabai kur rasit parašyta, kaip esu traukęs žmones iš bėdos, pavyzdžiui, kėdainiškį vairuotoją per teismus išgelbėjau nuo 8 metų kalėjimo, kaip padėjau nuo sukčių nukentėjusiai pirkėjai, kuriai policija niekuo padėti negalėjo, kaip vežiojau vargingai gyvenantiems šildymo krosneles...

Mitingo dėl būsto apmokestinimo sėkmė buvo ta, kad tūkstančiai žmonių ėmė kalbėti apie faktinį jo nusavinimą ir kilo pasipriešinimo banga. Sėkme pavadinčiau ir tai, kad tam mitinge nebuvo skirstymo į „gerus" ir „blogus". Jame dalyvavo ir Seimo nariai, ir vadinamieji prieštaringi asmenys, o išsigando vadinamoji inteligentija, nes neduok, Dieve, kas nors pamatys mokslinčių ne prie to žmogaus. Taip buvo visais laikais, šitie visada bijodavo, - jie gimę bijoti. Lietuvėlę iš pragaišties kas traukdavo? Berneliai iš kaimo, tie paprasti žmonės...

- Tie, kurie nepritaria Stambulo konvencijai ir apie kuriuos sociologai tvirtina: nepasitikintys mokslu, menkesnio išsilavinimo ir mažesnių pajamų?..

- Jeigu Seimas patvirtins šią konvenciją, kitą dieną pareikšiu, kad esu juodaodė pensininkė ir pareikalausiu pensijos. Iš karto. Bandysit diskriminuot? Beje, Šveicarijoj, leidus vadintis tokia lytimi, kokia jauties, vyrai masiškai pradėjo jaustis moterimis ir anksčiau veržtis į pensiją. Tai ką padarė Šveicarija? Pernai sulygino pensinį amžių.

- Sakote esąs už teisybę, bet yra Šimonytės, yra Radžvilo, yra Žalimo, yra Gražulio teisybė. Kokia jūsiškė?

- Daug teisybių - tai jau nuomonių įvairovė. Mano teisybė - kad visi būtų lygūs prieš įstatymą. Ko siekiu? Išgyvendinti neteisingumo praktiką, gal kažkokį lūžį žmonių galvose sukelti, padrąsinti kitus, kad nebijotų būti savimi. Neagituoju jų daryti taip, kaip aš - gal kažkas nesiryžta tapyti, gal kažkas rašyti, gal kažkas nesiryžta pradėti dainuoti,- tiesiog nereikia bijot. Suprantu, kad žmonės mėgsta sėkmės istorijas, suprantu, kad nesėkmės atveju bematant nusigręš. Žinau, kad mano siekis gali pasirodyti naivus, bet padaryti nieko negaliu - matyt, gėrio siekimas įbrėžtas mano genuose.

Manęs kartais klausia, net žmonės iš mano aplinkos, kam tu tai darai, užsiimk normaliu darbu kaip visi, bet, matyt, negali būti visi normalūs. Taip, sakau, visi sulendam į rūsius ir drebam, kad kas nors ko nors negero neišdrožtų apie mus. Bet ar tu gyvendamas savo namuose, savo valstybėje, turi bijoti, kas ką pasakys? Būtent dėl tos baimės, kas ką pasakys, Lietuvoje ir klesti nesibaigiančios patyčios. Kodėl to nėra Norvegijoje, kur mano sesės gyvena: tu gali būt kuo nori, koks nori ir daryt ką nori, tu - laisvas žmogus, nors ant ausų gali vaikščioti. Lietuvoje ant ausų vaikščioti negali, nes kai kam gali pasirodyti, kad tokia eisena neatitinka standartų.

- Ar tik ne užsienyje būsite įgavęs laisvo žmogaus manierų?

- Danijoje pragyvenau daugiau kaip dešimt metų. Ir ten, gyvendamas kitokioje valstybėje, matydamas kitokią visuomenę, ko gero, gavau kitokių gyvenimo pamokų. Matyt, dėl to grįžęs jau daug metų niekaip negaliu susitaikyti, kad įstatymai rašomi ir galioja ne visiems. Ten gali būti ką tik žoliapjovę palikęs pievoje, visiškai blankus žmogelis, bet jei užeisi į valstybinę kontorą, su tavimi bus elgiamasi pagarbiai. Ne taip, kaip Lietuvoje, kur žiūri, kas tu toks, su kuo pažįstamas, kokių ryšių turi.

Štai Danijoje vienu metu norėjome statyti namą, nusiuntėme ranka nupieštą jo projektą, o sienos schemą, perbraižytą iš interneto, rajono architektui. O kai nesulaukę atsakymo po dviejų mėnesių patys nuvykome pasiaiškinti, architektas pasakė: jeigu per mėnesį nieko neparašiau, vadinasi, projektas geras, statykite. O kaip pas mus? Kol keičiau sklypo paskirtį, įstatymai pasikeitė du kartus. Čia taip dažnai leidžiami įstatymai, kad nespėjus vieno suprast, pasirodo kita jo versija.

Tikriausiai nėra išleista nė vieno įstatymo, kuris būtų palengvinęs žmogui kasdienybę. Valstybės problema ta, kad joje be proto išsipūtęs biurokratinis aparatas ir niekas nežino, kas ką daro ir kas už ką atsakingas. Kur beeisi, visur atsitrenki į sieną.

Kitas dalykas, Danijoj ir Norvegijoj yra labai stiprios bendruomenės ir žmonės įpratę patys savimi pasirūpinti, pakovoti, o pas mus neretai laukiama, ką valdžia pasakys, ir tas bus šventa. Iniciatyva turi kilti iš apačios, o ne iš viršaus. Iš viršaus nuleidinėjama tvarka gali greitai tapti diktatūra. Žinoma, Lietuvoje, iniciatyvos yra užgniaužiamos pradinėje stadijoje, - duok Šimaičiui daryt, ką nori, tai jis užsimanys ir valdžią versti. Todėl jis bus nubaustas, ir gana griežtai, kad kiti nedrįstų elgtis taip, kaip jis.

- Iš tiesų yra nemažai žmonių, nusivylusių valdžia ir raginančių gelbėti mūsų valstybę. Ką, jūsų manymu, reikia gelbėti?

- Tiesa, kvailesnės valstybės (valdžios) už Lietuvą šiandien būtų sudėtinga rasti. Neseniai uždraudė į Baltarusiją išvežt automobilius, naujesnius nei penkeri metai, uždraudė „Belaruskalij" tranzitą, buvo uždarę „Lifosą" - tie draudimai naudingi išskirtinai Rusijai, nekalbant jau apie tai, kad ir Prancūzija, ir Vokietija, ir Jungtinės valstijos podraug su sankcijomis iki šiol nenutraukė prekybos su Rusija. Šita mūsų valdžia šiandien dirba kam tik nori, bet tik ne Lietuvai... Baltarusijos prezidento kadencija eina į pabaigą, įdomu, ar perrinksime Cichanouskają antrai kadencijai, ar neperrinkę toliau mokėsime po 30 tūkst. eurų kiekvieną mėnesį jos išlaikymui?

Natūralu, kad artėjant rinkimams Lietuvos gelbėtojų ratas plečiasi. Palaukit, ponai gerbiamieji, o jūs padarėt bent kažką iki šiol, kad jos nereikėtų gelbėti? Ponai, būsimi gelbėtojai, prašom darbų sąrašą. Aš galiu atsistojęs sakyt - Šimaitis padarė Lietuvai daugiau, negu daugelis, pastaruosius 30 metų sėdinčių Seime. Va paėmė ir padarė - visa Lietuva išvengė mokesčio už savo būstus. Paskaičiuokim, kiek visiems sutaupiau.

- Galbūt galėtumėt daugiau sutaupyti Lietuvai, eidamas į politiką?

- Galbūt. Neturiu polinkio į prabangą, kiek turiu, tiek užtenka, ir matau daugybę sričių, kuriose tiesiog švaistomi valstybės pinigai. Politikoje didžiausia problema ta, kad kiekviena partija kaip vištidė, kurioje gaidys - pats svarbiausias. Todėl Lietuvoje yra labai daug tokių vištidžių, kur patys svarbiausi iškėlę skiauteres žiūri tik savo kiemo interesų. Jie nesugeba dėl bendro tikslo (turiu galvoje „apatinukus", t. y., mažas partijas) burtis po viena vėliava. Todėl juos tokie socdemai ir konservai labai sėkmingai valdo ir netgi kurpia projektus, gesinančius jų rinkėjų balsus.

Atrodytų, jeigu jūs už Lietuvą, jeigu jums svarbi jos ateitis, ir jūs nesurenkat penkių procentų rinkėjų balsų rinkimuose, tai susijunkit ir bus visi 20 proc. ar daugiau, bet jie nesijungia nė už ką. Vadinasi, Lietuva jiems visiškai vienodai šviečia. Svarbu ambicijos, kad savo vištinyke išliktų pats svarbiausias, nes tarp penkių svarbiausių gali ir nebeatrodyti toks svarbus. Neapsisprendęs vyras yra blogiau nei pasileidusi moteris. Vienu atveju tokie neapsisprendėliai daro taip, kaip partija liepia, kitu atveju tie, kurie patenka į Seimą iš klanų, nori nenori turi jiems atidirbti.

Mano nuomone, reikėtų pakeist rinkimų tvarką, naikinant sąrašinius ir paliekant tik vienmandatinius - teritorinius rinkimus. Jei ateitų tokie kaip aš, kuriems kiek turi, tiek ir užtenka, sąrašinių klestėjimui būtų ragas... Buvau priverstas mitingą padaryt, gal būsiu priverstas ir į politiką eit. Matysiu kas kandidatuos mano gimtųjų Kėdainių apygardoje. Jei vėl tie patys neapsisprendėliai, dėl kurių gėda, minčių kyla įvairių...