Neklauskit dainiaus vardo, arba „Lopšinė gimtinei ir motinai“

Bet yra atvejų, kai kompozitorius „atranda" melodiją, ir tuomet prašo poeto parašyti pagal ją eiles. Žinau ne vieną eilėraščių kūrėją, kuris būtent taip tenkino kompozitorių sumanymus.

O yra vienas poetas, kuris niekada nerašė pagal kompozitorių užsakymus. Bet pagal jo eiles sukurta dešimtys populiarių dainų. Tai mūsų poezijos dainius, žadinęs Lietuvą Atgimimui - Justinas Marcinkevičius.

Įdomiausia, jog poeto eilėraščiais žymiausi mūsų kompozitoriai susidomėjo jau pirmaisiais pokario metais, kitaip sakant Justino Marcinkevičiaus kūrybinio kelio pradžioje.

Ir ne vienas jo posmas ("Oi, užkilokit vartelius", „Drumstas drumstas marių vandenėlis"), sukurtas muzikos garsenybių (B. Dvariono, J. Švedo ir kt.), skambėdavo taip dažnai, jog tapo kone liaudiškomis dainomis...

Nuotaikingą folklorinę melodiją primindavo ir poeto žodžiais parašyta daina „Aš išbėgsiu".

1953 metais Justino Marcinkevičiaus sukurtas eilėraštis dvelkė neįmantria kaimo buitimi, melodramatiškais bernelio ir mergelės santykių atspindžiais.

Mergužėlė išbėga pasisemt vandenėlio visą dieną nemačiusi bernelio. O kai jis pasuks iš vieškelėlio, tuomet „lankas trūks". Taip atsiranda optimistinis dainos finalas: „Ir gegutė beržynėly / mums kukuos... / Mes taisysim kibirėlį / lig aušros"...

Panašūs lyriniai motyvai skambėjo ir kitame, tais pačiais 1953 metais sukurtame eilėraštyje „Kažko vis trūksta"; muziką jai sukūrė Jonas Švedas. Pokario metais ši melodija buvo bene populiariausia Lietuvos radijo laidose.

Neįmantrus tekstas, puikiai perteikiantis subtilius bernelio ir mergelės santykius, nuotaikinga lyrinė melodija negalėjo nežavėti klausytojų.

Muzikinėse televizijos ar radijo programose dažnai girdime melodiją pagal Justino Marcinkevičiaus eilėraštį „Ant kiekvieno kalnelio". Lyrinis tekstas apie poeto norą ant kiekvieno kalnelio padėti po saulę, nes gražu bus vaikučiams, kai jos visos tekės - negalėjo negraudinti žmonių, nežadinti jiems patriotinių jausmų. Prasmingi kūrėjo žodžiai apie tai, kad į kiekvieną krūtinę įdėjus po žodį, skambės vyrų širdys, „kai per Lietuvą eis".

Lietuva neatsitiktinai dominuoja Justino Marcinkevičiaus posmuose. Meilė Tėvynei buvo natūraliai įaugusi į kūrėjo sielą. Apie tai byloja ir kita populiari daina „Tai gražiai mane augino", labai dažnai girdima koncertuose ar žmonių vakarėliuose, ne visada beprisimenant kūrinio autorystę. Ne vienas melodingos dainos žodžius mena atmintinai: „Tai gražiai skambėjo žodžiai: / laukas, pieva, kelias, upė. / Tai gražiai iš jų išaugo / vienas žodis: Lietuva".

Klasikiniu Tautos poetu laikomas Justinas Marcinkevičius visą Lietuvos istoriją sugebėjo sutalpinti į vieną strofą eilėraštyje „Lopšinė gimtinei ir motinai". Prisiminkime tos populiarios ir nuolat skambančios dainos žodžius...

Laukai gražiai sugulę.

miškai žaliai sužėlę.

baltoji mano gulbe.

juodų arimų gėle!

Priedainis:

Kiek rovė - neišrovė.

Kiek skynė - nenuskynė.

Todėl, kad tu - šventovė.

Todėl, kad tu - tėvynė.

Vienų namie mylėta,

kitų svetur vadinta -

mamos skara gėlėta,

muziejuj pakabinta.

Atrodo, kad lig šiolei

Per lietų, vėją, sniegą

visi mes, tartum broliai,

po ta skara užmiegam.

Užmik ir tu, motule,

juodų arimų gėle!

Vaikai gražiai sugulę.

Rugiai žaliai sužėlę.

Gražiais poetiniais žodžiais kūrėjas įprasmino tėvynės sąvoką, ugdė lietuvių tautinį sąmoningumą. Visas šis eilėraštis - tai jautriai suvokta poeto ištikimybė tėvynei ir kalbai, tautos ir jos žmogaus kūrybinėms galioms.

Beje, Atgimimo metais nuolat skambėdavo Justino Marcinkevičiaus žodžiais sukurta daina „Kaip laisvė". Įdomu, kad šie posmai parašyti 1974-aisiais, prieš penkiolika metų iki Atgimimo...

Tikriausiai daugelis dar prisimena šio kūrinio posmus: „Tai uždaryk mane, tėvyne, savyje, / kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro, / taip, kaip uždaro vakarą naktis. / O tu man atsakai: - Aš tavo laisvė"...

Poetas iš tiesų dainavo Lietuvą, kaip džiaugsmą. Liaudies daina poetui - tai žydinti tautos lazda, Dievo balsas tarp žmonių balsų. Dainuoti, Justino Marcinkevičiaus įsitikinimu, tai - užmiršti mirtį. Jis atvirai teigė: „Iš dainos akių aš išriedėjau, iš dainos prijuostės iškritau"...

Meilė Tėvynei ir dainai išugdė kilniausius poeto jausmus, subrandino kūrybinę galią, kuri talentingai įrašyta trijose kūrėjo eilutėse: „Pakrikštytas ne vandeniu, o meile, / esu čionai mylėti. Ir žinau, /kad žemėje nėra daugiau ką veikti"...