Neklauskit dainiaus vardo, arba „Kaip žydėjimas vyšnios“

Populiaria daina tapo Salomėjos Nėries eilėraštis „Jaunystė", pirmasis jo pavadinimas „Saule nudegusi basa". Posmai buvo parašyti 1926 metų gegužės 22 dieną, kai poetė gyveno gražiausius jaunystės metus. Muziką šiam eilėraščiui sukūrė Martynas Beinaris.

Nuotaikingą, jaunatvišką dainą yra atlikęs ne vienas kolektyvas - Vidugirių kapela, Punsko folkloro ansamblis, Kauno Eigulių ansamblis. Įdomu tai, kad šis kūrinys yra įtrauktas į rinkinį „Lietuviškos tremtinių dainos", 1989 metais išleistą Utenoje. Internetinėse erdvėse daina sulaukė net 55.000 peržiūrų. Įspūdingiausiai šią melodiją atlieka dabartinės solistės Eglė Juozapaitienė ir Ieva Juozapaitytė.

Prisiminkime bent porą šio eilėraščio posmų:

Saule nudegusi, basa -

Tu piemenaitė murzina!

Tau akyse dangaus šviesa. -

Tu man viena, viena, viena!

Žiedų nei auskarų brangių,

Nei šilko rūbų neturi,

Plaukuos tau - gėlės iš rugių,

O veide - šypsena skaidri.

Populiaria daina tapo ir 1942 metais sukurtas Salomėjos Nėries eilėraštis „Nemune ledai išplauks", dažniausiai pristatomas pavadinimu „Grįšiu", arba „Lauk manęs".

Beje, įdomu prisiminti, jog garsus mūsų aktorius Arnas Rosenas yra įskaitęs šį eilėraštį, internetinėse erdvėse sulaukusį net 16.000 peržiūrų...

Kūrinys dažnai skambėjo ir pokario partizanų repertuare. Dainą „Nemune ledai išplauks" dažnai yra dainavę Algis Frankonis, Sigitas Jačėnas, Lukas ir Gertrūda, „Nemuno Vingis", romantinės dainos ansamblis „Vien tik tau" bei kiti atlikėjai.

Tačiau didžiausią muzikinę intrigą patyrė Salomėjos Nėries eilėraštis „Kaip žydėjimas vyšnios". Prie šio kūrinio pridėjęs keletą savo posmų, lietuvių muzikos, poezijos atlikėjas bei autorius, dainuojamosios poezijos pradininkas Lietuvoje Vytautas Kernagis (1951-2008) sukūrė įdomų, meniškai brandų koliažą „Mūsų dienos kaip šventė". (Beje, būtent tokiu pavadinimu eilėraštis pirmąkart išspausdintas 1930-ųjų metų pirmajame „Židinio" numeryje, tik vėliau įgijęs tradicinį „Kaip žydėjimas vyšnios"). Melodija dažnai yra skambėjusi ir radijo laidose, ir televizijos eteryje, ir anuometiniuose koncertuose...

Tačiau palaipsniui, metams bėgant, įsivyravo keista tendencija: kūrinys (ir tekstas, ir muzika) buvo pristatomas tik kaip Vytauto Kernagio nuosavybė. Poetės gerbėjai nenorėjo ir negalėjo sutikti su tokia nuostata.

Todėl pastaraisiais metais visuomeninėje informacijoje daina „Mūsų dienos kaip šventė" vis dažniau pristatoma teisingai - žodžiai (priedainis) Salomėjos Nėries ir Vytauto Kernagio, muzika - Vytauto Kernagio.

Prisiminkime dainos posmus:

Mano gimtine esi, mėlynas Nemuno vingi,

Tau aš dėkingas esu už savo skausmą ir viltį.

Baltijos jūra lengvai supa svajonių laivelį,

O tarp žalių ežerų stovi malūnas prie kelio.

PRIEDAINIS

Mūsų dienos - kaip šventė,

Kaip žydėjimas vyšnios,-

Tad skubėkim gyventi,

Nes prabėgs - nebegrįš jos!

Tad skubėkime džiaugtis!-

Lai, prabėgs - nebegrįš jos!

Mūsų dienos - kaip paukščiai,

Kaip žydėjimas vyšnios.

Čia aš gimiau ir jaučiau metų prasmingą lėkimą,

Čia su visais dainavau - koks aš gražus ir laimingas!

Skamba, oi skamba šilai nuo mūsų laimės ir juoko,

Jeigu kam liūdna labai, jūs būtinai atvažiuokite Čia! Pas mus! Nes...

PRIEDAINIS

Mūsų dienos - kaip šventė,

Kaip žydėjimas vyšnios,

Tad skubėkim gyventi,

Nes prabėgs - nebegrįš jos!

Tad skubėkime džiaugtis!

Lai, prabėgs - nebegrįš jos!

Mūsų dienos - kaip šventė,

Kaip žydėjimas vyšnios.

Beje, nesiliaujant dabar vyraujančiam Salomėjos Nėries, kaip asmenybės, ujimo vajui, praėjusiais metais kultūros sostinės vardą turėję kaišiadoriečiai pasiekė įspūdingą Lietuvos rekordą.

Beveik trys šimtai žmonių gitaromis skambino šią garsiąją Salomėjos Nėries ir Vytauto Kernagio dainą „Mūsų dienos kaip šventė"...

Aršiems poetės kritikams užkliuvo vieno žymiausių Lietuvos skulptorių Vlado Vildžiūno sukurtas paminklas-biustas Salomėjai Nėriai Vilniaus senamiestyje.

Publicisto Kęstučio Trečiakausko teigimu, biuste įamžintas poetės skausmas, o ne jai prikergtas tik žiauraus paklydimo klystkelis.

Skulptoriaus dukra, žurnalistė Liudvika Pociūnienė teigė, jog Vladas Vildžiūnas sąmoningai pasirinko melancholišką, skausmingą išraišką, kuri neatitiko sovietinės ideologijos reikalavimų, todėl paminklas buvo iš pradžių atmestas ir autoriui sumažintas honoraras...

Liūdnai pagarsėjusi Desovietizacijos komisija, nutarusi nukelti šį paminklą, akcentavo, jog Salomėja Nėris niekuo nesusijusi su Vilniumi.

Tai - absoliuti netiesa. Poetė ne kartą yra buvojusi Vilniuje, čia lankėsi ar nakvojo rašytojų Vinco Mykolaičio-Putino, Balio Sruogos ar kitų savo bičiulių namuose. Ypač įsimintina buvo viešnagė sostinėje 1945 metų pradžioje. Tąkart ji skubėjo į „Lėlės" teatrą dėl savo poemos „Eglė žalčių karalienė".

Sutikusi rašytoją Julių Būtėną, ji paprašė parodyti kelią į šį teatrą. Abu kūrėjai ėjo pro universiteto rūmus, senamiestį iki Arklių gatvės. Poetė pergyveno matydama griuvėsius, bet labai džiaugėsi Vilniaus klasikine architektūra, žavėjosi meniškais statiniais.

Abu rašytojai atėjo į teatro raštinę, pasilabino, bet čia esantys tarnautojai nelabai kreipė dėmesio į atvykėlius - jie kažką triūsė, rašinėjo. Tuomet Būtėnas pasakė, jog čia Salomėja Nėris. Išgirdusios pavardę, raštininkės bemat sureagavo, tąkart buvo pasirašyta sutartis, poetei išmokėtas honoraras.

O birželio 16-ąją „Lėlės" teatras gastroliavo Kaune ir atsiuntė poetei du kvietimus į spektaklį. Tuos kvietimus poetė perdavė savo vyrui Bernardui Bučui ir sūnui Balandukui. O ji pati jau merdėjo - ją lankiusiems nebeslėpė, jog nekrologą jai rašys Antanas Venclova, paminklą sukurs Tėtušiukas Bučas...

O tas pavadinimas „Kaip žydėjimas vyšnios" poetei buvo įstrigęs širdyje. 1945 metų pavasarį ji sunkokai žingsniavo į Žemaičių gatvę. Sutiko gerą pažįstamą Vincą Čepaitį.

Jis paėmė nelengvą krepšį ir abu kopė Dzūkų laiptais. Pasiekę vietą, nuo kurios atsiveria įspūdinga Kauno panorama, abu grožėjosi žydinčiomis vyšniomis.

„Gyvenimas mūsų kaip žydėjimas vyšnios", - teigė Salomėja Nėris ir kartojo savojo eilėraščio posmus...