respublika.lt

Neklauskit dainiaus vardo, arba „Ko liūdi, berželi?"

(24)
Publikuota: 2024 birželio 19 14:28:55, Stasys LIPSKIS, literatūrologas
×
nuotr. 1 nuotr.
Jonas Krikščiūnas-Jovaras literatūroje taip ir liko bene vieninteliu savamoksliu rašytoju. Stasio Lipskio asmeninio archyvo nuotr.

Beržas, anot Eduardo Mieželaičio, jaudino kiekvieno poeto sielą. Būtent beržas buvo ir pats mylimiausias poeto Jono Krikščiūno-Jovaro (1880-1967) medis. Dar jaunystėje tėviškės beržyne (dabar - Šiaulių rajono Kalniškių kaimas) jis buvo sukalęs suolelį, ant kurio poetas dažnai ateidavo pasėdėti ir pasvajoti. „Po tuo beržu gimė daug mano eilių, - prisimindavo Jovaras.- Man atrodė, kad jis vienas mane supranta. Pamilau aš jį, geresnio draugo neturėjau".

 

Tad suprantama, kad Jovaras būtent apie beržą sukūrė gražiausią ir geriausią savo eilėraštį. Pirmą kartą tekstas buvo paskelbtas 1907 metais almanache „Gabija". Vėliau daug kartų spausdintas rinkiniuose, almanachuose bei laikraščiuose. Eilėraštis daugeliui iš karto krito į širdį. „Neišpasakytai mane sugraudino,- atviravo J. Herbačiauskas, skelbdamas šiuos posmus almanache „Gabija".- Turite didelį poetišką talentą, tikrai tautišką, pasemtą iš mūsų tautiškos poezijos jūrų dugno".

Šį eilėraštį pakiliai vertino tokie literatūros grandai, kaip Viktorija Daujotytė ir Vytautas Kubilius.

„Nežinau lietuvių literatūroje gražesnio eiliuoto pašnekesio su beržu",- teigė Eduardas Mieželaitis. Minint Jovaro šimtmetį poetai Antanas Drilinga ir Eugenijus Matuzevičius tarsi susitarę vieningai tvirtino - jei poetas būtų parašęs tik šį eilėraštį, jo vardas jau būtų įėjęs į lietuvių literatūros istoriją.

Eilėraštis plito, ne tik kaip poetinis kūrinys, o ir kaip daina. Ją žmonės dainuodavo šienapjūtėse ar rugiapjūtėse, ypač populiari ji buvo Joninių naktį. Daina plito ne tik Lietuvoje. „Šimtai ir tūkstančiai Amerikos lietuvių ją žino, moka dainuoti ar niūniuoti", - tvirtino J.Jokubka.

Jovaro eilėraštis „Ko liūdi, berželi?" turėjo dešimt posmų, vėliau autorius pridėjo dar porą, tačiau dainuojant žmonės pasirinko tik pirmuosius keturis, labiausiai imponuojančius posmus. Prisiminkime legendinį tekstą:

Ko liūdi berželi, ko liūdi?

Ko verki nuleidęs šakas?

Kam svyra žalieji lapeliai?

Kam varvini šaltas rasas?

Ar auštantis rytas nelinksmin,

Ar gaila nakties tamsumos?

Ko verki berželi baltasis,

Ar ilgis lapeliai rasos?

Neverk, svyruonėli žaliasis,

Jau greitai saulutė tekės,

Bus linksma, smagu ir malonu -

Iš džiaugsmo lapeliai mirgės.

Klausykis, gegutė kukuoja -

Atskridus ir tau užkukuos,

Pakils toks švelnutis vėjelis,

Ir tavo šakelės linguos.

Jovarą palankiai vertino ne tik skaitytojai ar kritikai, teigiamai atsiliepdavo ir modernistinės pakraipos asmenybės. Antai, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, garsėjusi savo profesionaliu požiūriu į meną bei ypatingu reiklumu, tuometinėje lietuvių poezijoje išskyrė tik tris kūrinius: „Anykščių šilelį", Maironio lyriką ir Jovaro eilėraštį „Ko liūdi, berželi?" Jovarą, kaip asmenybę, itin gražiai vertino Eduardas Mieželaitis: „Man visada atrodė, kad šitas paprastas ir kuklus žmogus tik ką paliko laukuose arklą, paliko nebaigtą pašnekesį su savo berželiu ar su pilkais vyturiukais pavasario padangėje ir trumpam atvyko aplankyti plunksnos brolių, nes vėl reikia skubėti prie arklo, beržo, prie vyturėlių. Jis buvo tykus ir geras - kaip pati žemė".

Patraukli Jovaro savybė - kurti atidžiai įsiklausius į žmonių nuotaikas ir savo širdies balsą. Nuoširdūs ir nuotaikingi posmai, konkrečių gyvenimo problemų vizijos negalėjo nežavėti paprastų, literatūros subtilybėse gal ne visada susigaudžiusių žmonių.

Mokslinę disertaciją apie Jovarą parašęs Bronius Prėskienis akcentavo, kad Jovaras, nė vienos dienos nevarstęs mokyklos durų, yra bene ryškiausias savamokslis poetas.

Literatūroje Jovaras taip ir liko bene vieninteliu savamoksliu rašytoju. Bet anksti pažinęs abėcėlę, jis būdamas septynerių metų jau buvo perskaitęs visas tėvo knygas. Kaimynai netgi stebėjosi: toks jaunas, o skaito kaip koks kunigas... Savo atsiminimuose rašytojas prisipažino, kad knyga „visą mano amželį buvo geriausia draugė"...

Dar jaunystėje pagarsėjęs kaip drąsus ir akistatose su caro žandarais nukentėjęs knygnešys, Jovaras 1928 metais Lietuvos prezidento sprendimu buvo garbingai įvertintas - jam iki gyvos galvos buvo paskirta kasmėnesinė šimto litų pensija. Jaunystę praleidęs Kalniškiuose (netoli augo ir Juozas Grušas, su kuriuo poetas dažnai bendraudavo), nuo 1946 metų Jovaras gyveno Šiauliuose.

Šioks toks kuriozas Jovarui nutiko pirmajame Lietuvos tarybinių rašytojų suvažiavime. Jis pradėjo kalbėti, jog yra žmonių, vadinančių Hitlerį ir Staliną banditais. Bet jo manymu taip nesą: vienas šaudė žmones, kitas - gelbėjo. Bekalbėdamas Jovaras susipainiojo, o svečiai iš Maskvos nustėro girdėdami tokius epitetus. Juk buvo pokario metai. Publikos akivaizdoje poetas visiškai suglumo, pasimetė. Padėtį išgelbėjo Jonas Marcinkevičius, pradėjęs ploti. Jovaras, šluostydamas prakaitą, paliko tribūną...

Keletas žodžių apie vėlyvąją Jovaro meilę. 1947 metais mirė jo antroji žmona, netrukus žuvo ir dukra. Ieškodamas paguodos ir pagalbininkės, septyniasdešimtmetis Jovaras įsimylėjo tokią Viktoriją Sirutavičienę. Jai pradėjo kurti jausmingas meilės odes: „O, brangi mylima, / Gal tu būsi jau ta, / Kurią skyrė man Dievas Praamžius / Gal poetui senam / Tu suteiksi gyvenimo džiaugsmą." Bet moteris buvo dvidešimčia metų jaunesnė, mėgo linksmą gyvenimą, ir tokia poeto lyrika jos nesužavėjo. Ji atsisakė tekėti už poeto...

Bet šiuokart nugalėjo poeto kantrybė. Susirgusi ta moteris pradėjo megzti vaikiškas kepuraites ir jas pardavinėti. O tais laikais buvo madingas spekuliacijos terminas. Moteris buvo nuteista metams ir sėdo į kalėjimą. Jovaras jai rašė laiškus, ir visaip guodė: „Dailės darbą dirbai, už kurį reikėjo premiją duoti, o ne į kalėjimą"...

Jovaras net kreipėsi į tuometinį Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininką Justą Paleckį. Laiške poetas nuteistąją vadino „mylima drauge", su kuria nespėjo susimetrikuoti... Prašymas, matyt, padėjo, ir moteris netrukus išėjo į laisvę. Jovaras susituokė su Viktorija Sirutavičiene.

„Meilė - mano dangus",- dabar kartojo ir kartojo Jovaras, eilėmis reikšdamas romantiškus savo jausmus: „Visiems poetams meilė brangi, / Be meilės poezija negimsta, / Be meilės poeto siela nežydi, / Be meilės poetai dvasiškai miršta".

Aštuoniasdešimtmečio proga Jovarui buvo suteiktas liaudies poeto vardas. Bet pats rašytojas jau buvo beveik praradęs regėjimą, nusilpo jo atmintis. Nebegalėdamas kurti eilių, dažnai niūniuodavo Antano Vienažindžio sukurtą dainą „Oi dainos dainelės, jūs mano patieka". Visiems gyrėsi, jog žmogui daina padeda gyventi.

Poetas pageidavo būti palaidotas laisvamanių kapinėse, „kur vaikeliai mano - Laimonas, Rūtelė, / Kur aukštam kalnely ilsisi žmonelė". Deja, jo kūnas atgulė kitoje miesto pusėje - Donelaičio kapinėse.

Jovaro amžino poilsio vietą šiandien puošia skulptoriaus A.Toleikio sukurtas antkapinis paminklas „Poezijos mūza". Taip menininkas panoro poeto mąstyseną parodyti per mergaitės portretą, teigiantį ne sielvartą ar patetiką, o ramybę ir susimastymą...

 

 

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
113
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (24)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kaip manote, kas laimės JAV prezidento rinkimus?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kaip praleidžiate savo atostogas?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+14 +22 C

+17 +24 C

+15 +20 C

+25 +30 C

+20 +26 C

+21 +25 C

0-3 m/s

0-5 m/s

0-3 m/s