Neklauskit dainiaus vardo, arba „Kur giria žaliuoja“

Yra buvę metų, kai šį tekstą dainuodavo, bet dažniau jis būdavo giedamas. Joninių naktį ant Rambyno kalno ji giedama kaip Mažosios Lietuvos himnas, visiems ir dainuojantiems, ir klausantiems atsistojus... Šios dainos-giesmės autorystės klausimą profesionaliai išnagrinėjęs dirigentas ir pedagogas Regimantas Gudelis neseniai „Šiaurės Atėnuose" rašė: „Dainas mes dainuojame sau ir kitiems dėl estetinio pasitenkinimo, meninės saviraiškos. O giesmes, kaip senais laikais odes didvyrių, tėvynės garbei, giedame dažniausiai ritualinėje aplinkoje, simbolizuodami tam tikras vertybes. Seniau ir „Kur giria žaliuoja" buvo dainuojama, dabar mes ją giedame. Įsigyvenome į jos inspiruotą tautinę dvasią, išmokome ją pajausti ir iškilmingai reikšti ištikimybę tautai."

Su apgailestavimu tenka prisiminti, jog ši populiari melodija beveik penkis dešimtmečius (1933-1980) buvo iškritusi iš Lietuvos chorų repertuaro. Ji nebuvo nei dainuojama, nei giedama... Dar daugiau painiavos vyko dėl teksto autorytės. Ši sumaištis pradėjo aiškėti tik prieš metus. Kai praėjusių metų vasarą „Kur giria žaliuoja" buvo sudainuota Lietuvos vakarų krašto dainų šventėje, garsiai ir iškilmingai tąkart pranešta, jog dainos autorius - poetas Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis (1863-1938).

Vienas žingeidus klausytojas, po dainų šventės sugrįžęs namo, pirmiausia savo knygų lentynoje surado to autoriaus „Raštus", išleistus 1921 metais Kaune. Tame leidinyje yra tekstas kitos populiarios dainos „Kur banguoja Nemunėlis", yra išsami poeto biografija, tik nėra nė vieno žodžio apie dainą „Kur giria žaliuoja".

Nėra, ir, anot mūsų jau minėto Regimanto Gudelio, negali būti, nes tą tekstą parašė ne K.Sakalauskas-Vanagėlis, o kitas poetas - Jonas Vanagaitis (1869 - 1946), vienas žymiausių Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjų, Tilžės Akto signataras.

Tekstas „Kur giria žaliuoja" pirmą kartą paskelbtas Tilžėje 1910 metais išleistame lietuviškų dainų rinkinyje „Byrutės garsai". Autoriumi nurodytas Ąžuolaitis. Būtent šiuo slapyvardžiu pasirašinėjo poetas Jonas Vanagaitis. Kaip giesmės „Kur giria žaliuoja" tekstas bei natos buvo paskelbti 1912 metais išleistame kompozitoriaus J.Gudavičiaus melodijų rinkinyje „Žemaitiškos dainos". Vėliau šis tekstas publikuotas leidinyje „Pajūrio aidos" (1929). Čia visur autoriumi nurodomas Jonas Vanagaitis.

Vėliau, kaip minėjome, sekė kone penkis dešimtmečius trukusi tyla. Atgaivinant šią giesmę didžiuliai nuopelnai atitektų garsiajam choro dirigentui bei pedagogui Hermanui Perelšteinui (1923-1998), įtraukusiam šią melodiją į garsiojo „Ažuoliuko" repertuarą.

Didysis dainos atgimimas prasidėjo būtent 1980 metais, kai melodija „Kur giria žaliuoja" buvo įtraukta į tais metais vykusią respublikinę dainų šventę. Čia vėlgi norisi pakartoti minėtąjį Regimantą Gudelį, kuris labai gražiai akcentavo lemtingą tos giesmės valandą: „Didelio patrioto J.Gudavičiaus, Lietuvos Respublikos apdovanoto Vyčio Kryžiaus ir Vytauto Didžiojo ordinais, tautinė-patriotinė giesmė „Kur giria žaliuoja" atgimė sovietiniais metais! Išmušė jos valanda - tautai gyvybiškai reikėjo tokios giesmės, o muzikų bendruomenė ir jos elitas jau buvo išaugę iki tokios intelektualios aukštumos, kad gebėjo įvertinti tos giesmės meniškąsias savybes ir įtraukti ją į muzikinį gyvenimą. Tuo momentu, kai politinė atmosfera buvo priešiška ir nepalanki."

Gražu, žinoma, kad toje Dainų šventėje vėl atgimė melodija „Kur giria žaliuoja". Deja, tuo pat metu atsirado viena paklaida, ilgam įnešusi sumaištį dėl dainos autorystės. Būtent tąkart prie šios dainos ir atsirado Ksavero Sakalausko-Vanagėlio pavardė. Toji paklaida internetinėse erdvėse tebeklajoja ir iki šiol... Kodėl gi Vanagaitis buvo pakeistas Vanagėliu?

Žmonių, lėmusių tokią „korektūros" klaidą, šiandien jau nebepaklausi - dauguma jų jau iškeliavo Anapilin... Belieka teoriniai samprotavimai.

Galimas daiktas, kad aukštiems partiniams klerkams galėjo kliūti Jono Vanagaičio pavardė. Aktyvus lietuvybės skleidėjas, Tilžės Akto (1918) signataras, Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmasis sekretorius kažin ar labai imponavo partinei hierarchijai... Ne be kagėbistų pastangų turėta informacijos, kad Jonas Vanagaitis, kai išsipildė jo ilgametė svajonė ir Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos dalimi, 1923 - 1940 metais buvo Lietuvos šaulių sąjungos valdybos narys, vienas Klaipėdos rinktinių vadovų.

Antra vertus, kaip teigia Aleksandras Sakas „Šiaurės Atėnuose" (2023.07.07), Joną Vanagaitį, buvusį politinį veikėją bei emigrantą, sovietų valdžia buvo nustūmusi į pašalę, jei ne į užmarštį...

Karo metais Jonas Vanagaitis su šeima pasirinko nelengvą kelią prasiveržti į Vokietiją iki amerikiečių kontroliuojamų zonų. Deja, mirtis jį ištiko karo pabėgėlių stovykloje 1946 metais. Tik 2009 metais jo bei žmonos palaikai sugrįžo Lietuvon ir buvo palaidoti senosiose Bitėnų kapinaitėse.

Keletas žodžių apie dainos kompozitorių. Juozas Gudavičius (1873-1939) - viena ryškiausių XX amžiaus pirmos pusės Lietuvos muzikinio gyvenimo asmenybių. Jo kūrybos palikime beveik du šimtai kūrinių: 72 dainos, 51 giesmė, muzikiniai etiudai fortepionui ar kariniam orkestrui. Beje, populiari ne tik jo daina-giesmė „Kur giria žaliuoja". Jam priklauso ir šaukinys „Aš padainuosiu", pradedantis tradicinius Dainų dainelės konkursus. Jo giesmė „Malda už Tėvynę" skambėjo ir Vingio parke per popiežiaus Jono Pauliaus II laikytas šventąsias Mišias.

Kaip minėjau, ši daina-giesmė ne tik buvo įtraukta į šiemetinės, jubiliejinės Dainų šventės repertuarą, bet jos vardu ir pavadinta. Radijo žurnalistė Vaida Pilibaitytė, neseniai rašiusi apie tos dainos magiją, neatsitiktinai klausė, kodėl dainuojant „Kur giria žaliuoja" kūnas nueina šiurpais, o klausantis ima tekėti ašaros? Tikėsimės, kad ši daina jau nebenutils keliems dešimtmečiams, o autentiškuoju to teksto autoriumi išliks tikrasis kūrėjas - poetas Jonas Vanagaitis. Tad prisiminkime jo sukurtus žodžius:

Kur giria žaliuoja, ten mano namai,

Kur Nemuns banguoja tėvynės kraštai.

Tėvynė ten mano šalelė skaisti,

Tūlas neišmano, kodėl taip graži.

Žalumas giružių papildo jausmus,

Čiulbėjims paukštužių yr‘ didžiai meilus.

Krantai Nemunėlio lyg rūtų daržai,

Ten dainos bernelio skamba taip gražiai!

Tėvynės likimą garsina daina,

O širdį graudina jos gaida liūdna.

Naujai atgaivinti Tėvynės jausmus,

Visad išlaikyti jos palikimus.

Tėvynei aukoju aš savo dainas,

Tėvynei linkiu aš linksmesnes dienas.

Gyvuok, mūs Tėvyne, tai mano tarmė,

Visi į vienybę, vis liksim drauge!