Neklauskit dainiaus vardo, arba „Leisk palinkėti“

Ypač gražiai bendrauta su kompozitoriumi Tomu Leiburu. Kas šiandien nežino tokios dainos, kaip „Išsiskyrimas", kurią ne kartą yra dainavusios ir Birutė Petrikytė, ir Neda Malūnavičiūtė bei kiti atlikėjai.

Turbūt daugeliui girdėtas to kūrinio priedainis: „Dar pabūk, naktie, palauk, naktele! /Ryto dar, naktie, nekviesk, palauk! / Laiko sustabdyti nieks negali! - / Visa tai žinau, tačiau / Vėl ir vėl tavęs prašau: / Palauk!.."

Kita Vytauto Kernagio parašyta ir Tomo Leiburo sukurta daina yra „Leisk palinkėti", kurią ne kartą yra dainavusi ir „Nerija", ir Edmundas Kučinskas, ir Janina Miščiukaitė, ir kurią dabar prisiminkime:

Rytą rasotą saulė pakyla,

Vakarą vėlų leidžiasi tyliai,

Laiko upėj teka dienos ir naktys -

Kiek visko buvo, kiek visko bus dar...

Upė į jūrą, bangos į krantą,

Lietus į žemę, medžiai į dangų,

Kelias į kalną, meilė į žmogų,

Savo svajonės, mūsų svajonės

Turim ieškoti, eikim ieškoti..

Priedainis:

Leisk palinkėti laimės ir džiaugsmo,

Leisk palinkėti sėkmės!

Meile tikėki, Meile tikėki,

Savo žvaigžde tikėk!

Jeigu bus liūdna, jeigu nelengva,

Jeigu toli dar diena -

Meile tikėki, Meile tikėki,

Tikėk savo žvaigžde!

Įspūdingas Vytauto Kernagio koncertas vyko tuometiniuose Aukščiausiosios Tarybos rūmuose 1991 metų sausio 13-osios išvakarėse. Langai apkrauti maišais, dainininko klausosi rūmų gynėjai su ginklais įsitaisę ant laiptų, turėklų ar sudedamose lovelėse.

O artistas smagiai traukia lietuvių poetų eiles, o koncerto pabaigoje skamba ir tos legendinės „Santechnikas", „Kolorado vabalai", „Kaip gražu miške".

Tąkart bendraudamas su klausytojais - rūmų gynėjais - Vytautas Kernagis prisipažino: „Galiu šimtą metų jas dainuoti ir naujų dainų nereikia. Tos trys dainos man leis išgyventi ir amžinai nenumirti jūsų širdyse!"... „Mane nuo seno visą laiką persekioja pašėlęs noras dainuoti „durnas dainas".

Jo smagūs šlageriai apie kolorado vabalus ar santechnikus daug metų kėlė griausmingas žiūrovų ovacijas, sparčiai plito žmonių vakarėliuose. Jo įkurtasis Dainos teatras per šešerius metus surengė net 920 koncertų. Ypač populiari buvo jo šlagerių programa „Kaip gražu miške".

Kartą užėjęs pas aktorių Joną Braškį Vytautas Kernagis pamatė šeimininko ką tik nusipirktą Vienažindžio poezijos knygutę.

Dainininkas pavartė ją, paskaitė ir... pradėjo rinkti akordus. Netrukus smagūs Vienažindžio posmai („Pasakyki, panytėle, ar tu mane myli") nesitraukė iš Kernagio repertuaro...

Vytautas Kernagis naujai „atrado" Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio poetinius tekstus. Jų lyrika suskambo netikėtomis melodijomis, įsimenančiais minčių vingiais.

Kaip šmaikščiai rašė aktorius Sigitas Račkys, visi skaitėm Marcelijaus Severiutę, bet tik Kernagio padainuoti tie posmai suskambo naujai, patraukliai, uždegančiai...

Nidos festivalio rengėjai Vytauto Kernagio mirties dieną nusprendė šiame mieste įamžinti festivalio simbolį Beną.

Skulptorius Romas Kvintas sukūrė natūralaus dydžio paminklą, kuris atidengtas Nidoje 2009 metų gegužę. Prie bronzinio Kernagio, ant suoliuko sėdinčio su gitara, niekada netrūksta praeivių, jų dėmesio ar gėlių...

Visą dainininko esmę gražiai apibendrino Rūta Oginskaitė, parašiusi įspūdingą knygą „nes nežinojau, kad tu nežinai".

Kai Lietuva tapo nepriklausoma, inteligentiškas patriotas Kernagis dainavo aikštėse susirinkusioms minioms - svarbiausiose valstybės šventėse nuolat skambėjo jo balsas. O savaitgaliais jis pasiimdavo gitarą ir važiuodavo į Palangą dainuoti savo jaunystės dainų mažame muzikos klube.

Daugelyje veiklos sričių jis buvo pirmasis - pradėjo dainuoti poezijos eiles, atgaivino kabareto žanrą, dainas pateikė kaip mažus spektaklius, įteisino konferansjė kaip vakaro šeimininką.

Garbingiausią apdovanojimą - Nacionalinę premiją - jis atsiėmė paskutinįjį savo trumpo gyvenimo mėnesį...