Neklauskit dainiaus vardo, arba „Sudeginti tiltai“

Jau muzikinės karjeros pradžioje debiutavęs daug žadančiu atlikėju, vėliau tapo visų geidžiamu estrados solistu, tikrąja koncertų puošmena. Jį imta vadinti ir lietuviškuoju Frenku Sinatra, ir estrados patriarchu, ir pagaliau dažnai įvardijamu maestro titulu...

O viskas prasidėjo Palangoje. Šešiolikametis vaikinukas, besimokydamas vakarinėje mokykloje, kartu su bendraamžiais (Viktoras Malinauskas, Alfredas Macius) subūrė jaunimo estradinį ansamblį. Jie koncertuodavo šokių vakarėliuose.

Palangoje išgirdęs dainuojantį Stasį Povilaitį, kompozitorius Mikas Vaitkevičius be svyravimų pakvietė jį į tuometiniame Ryšininkų klube gyvavusį ansamblį „Ritmas", kuriam buvo suteiktas pavyzdinio kolektyvo vardas.

„Ritmas" koncertuodavo naktiniame bare „Dainava". Vėliau Povilaitis karjerą tęsė ansamblyje „Nemuno žiburiai". Milžiniško populiarumo solistas sulaukė ansamblyje „Nerija".

Palanga išties buvo Stasio Povilaičio įkvėpimo šaltinis. Daug metų jis gyveno Vilniuje, turėjo čia gerą butą, betgi labiausiai mėgdavo būti Palangoje.

Apie jį knygą „Legendos" parašiusi Nijolė Tallat-Kelpšaitė šį dainininko polinkį aiškina taip: „Gal todėl, kad jis prisiminė, kaip neretai teko kopose nakvoti, kai buvo paauglys? Gal todėl, kad gyvendamas Palangoje, valandų valandas klaidžiojo po miestelį, žavėjosi senovinėmis vilomis ir ieškojo to namelio, kurio anglių sandėliuke būdamas vaikas nakvojo? Jau jo neberado"...

Garsiajam estrados dainininkui dainas kūrė tokie pripažinti lengvosios muzikos kompozitoriai, kaip Benjaminas Gorbulskis, Algimantas Raudonikis, Mikalojus Novikas, Mindaugas Tamošiūnas, Teisutis Makačinas, Mikas Vaitkevičius, Tomas Leiburas.

Kai tik į ansamblio sudėtį įsiliedavo Stasys Povilaitis, netrukus to kolektyvo pasirodymai tapdavo anšlagais. Su „Nerija" teko apkeliauti kone visą Tarybų Sąjungą, kurios žiūrovai lietuviškos estrados atlikėjus dažnai vadindavo užsieniečiais...

Nesibaigiančių koncertinių kelionių „romantiką" nuvainikavo jų dalyvė N.Tallat-Kelpšaitė, rašiusi: „Darbas buvo varginantis. Keliaudavome autobusu, traukiniais, skrisdavome lėktuvais. Dažnai skrydžiai vėlavo, ir atvykus važiuodavome ne į viešbutį, o tiesiai į koncertų salę. Be poilsio, be dušo tiesiai į grimo kambarius. Norėjome pykti, šaukti, o turėjome šypsotis, nes susirinkę žiūrovai laukė mūsų šypsenų, puikios muzikos, mumyse jie matė dalelę Lietuvos"...

„Mes buvome estrados baudžiauninkai",- viename pokalbyje su žurnaliste prisipažino Stasys Povilaitis. Nijolė Tallat-Kelpšaitė prisimena, kaip „Nerijos" vadybininkė Birutė Povilaitienė po koncertų į valstybinę filharmoniją veždavo maišus pinigų, o patiems atlikėjams likdavo tik maža jų dalelė... Bet Stasiui užtekdavo ir to, nes, jo žmonos teigimu, „po koncerto Povilaičio akys švytėjo"...

Rinkdamasis dainų repertuarą Stasys Povilaitis vengdavo banalių tekstų. Jis dainuodavo pagal žinomų bei pripažintų poetų (Justino Marcinkevičiaus, Vinco Mykolaičio-Putino, Jono Strielkūno, Pauliaus Širvio) eiles.

Nors užsienio autorių šlageriai visada turėdavo geresnį pasisekimą, bet solistas stengėsi populiarinti lietuviškas dainas.

Ypač garsėjo tokios Stasio Povilaičio atliekamos dainos - „Tu man atleisk (V.Bložė ir A.Raudonikis), „Paklydo ramunė" (S.Žlibinas ir M. Vaitkevičius), „Dar širdyje ne sutema" (P.Gaulė ir A.Raudonikis), „Dainuokit, vyturiai" (P.Gaulė ir A.Raudonikis), „Pabūkim laimingi" (J.Strielkūnas ir M. Suraučius).

Stasys Povilaitis dainavo ne tik lietuvių poetų sukurtas eiles. Jis yra parašęs daugybę puikių tekstų užsienio autorių dainoms. Ypač išpopuliarėjo lietuviškais žodžiais jo parašytos dainos - „Švieski man vėl" (D.Vangarde), „Atsisveikinimas prie jūros" (R.Befunas), „Gal ir teks" (D.Novkovič), „Sudie, mama" (Ralph Siegel), „Franka" (M.C.Sielicki), „Sudeginti tiltai" (A.Baldan Bembo).

Prisiminkime pastarosios žodžius:

Tu jau sudeginai tiltus, tik tu,

Grįžt negali, nes vienai tau sunku.

Žodžiai, tie beverčiai kaip pinigas senas,

Man taip ilgai neatvėrė tiesos.

Žodžiai, vien žodžiai

Liejos jie lyg iš rago gausybės,

Slėpė, slėpė seklumą tavo jausmų,

Slėpė, bet atėjo lemtinga minutė,

Kai nutilo gaida netikra,

Kai net žodžių visai nebėra.

Priedainis:

Jau sudeginai tu, tu, tu - netgi viltį sugrįžti.

Viskas buvo ne taip, ne taip - viskas buvo netikra.

Ir tik vienam krante liko vienatvė.

Jau sudeginti tiltai - mūs praeitin.

Šaltis jau sukaustė mūs upę bekraštę,

Rodos, dar galėtum per ledą ateit,

Jeigu ne žodžius, o jausmus atsineštum,

Gal mūs metai ir vėl pasipuoštų

Jau tiesos, o ne melo žiedais.

Sunki liga dainininką anksti nuviliojo į Amžinybę. Bet jo nuopelnai neliko neįvertinti. 1991 metais jis tapo Antano Šabaniausko premijos laureatu.

Jis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu (1997), jam paskirta Vyriausybės kultūros ir meno premija (2007), o 2013 metais už nuopelnus muzikai jis pelnė M.A. M.A. apdovanojimą.

Knygą „Legendos" apie Stasį Povilaitį parašiusi žinoma mūsų estrados solistė Nijolė Tallat-Kelpšaitė yra apibendrinusi, jog šio dainininko kūrybos kelias yra neginčytinas ir gražus pėdsakas Lietuvos muzikinės kultūros žemėlapyje: „Todėl jam dar ilgai plos dėkingi jo gerbėjai, ir jų skaičius nemažėja! Nes jauni žmonės vėl ir vėl atranda jo dainas. Tai pakankamai unikalus atvejis. Iš naujo atrandami tik didieji".

Stasio Povilaičio kūrybinę aurą trumpai ir gražiai įvertino muzikologas Viktoras Gerulaitis: „Nepaprastas populiarumas ir aukšta meninio atlikimo, o ir apskritai žmogiškoji kultūra, manau, yra Stasio Povilaičio paslapties įminimo raktas. Svarbiausia Stasio Povilaičio gyvenime yra dainos"...