Neklauskit dainiaus vardo, arba „Tyliai leidžias pavargusi saulė"

Antai, tremtiniai įterpdavo vieną posmą apie tai, kaip susimąstęs „klevas senelis daugel matęs sunkių valandų", nes regėjo „vežant į Sibirą žmones, matė sodžių jis pilną gaisrų". Ir dainos pradžią šiek tiek pakoreguodavo: „Tyliai leidžias pavargusi saulė, / Už aukštųjų Uralo kalnų". Išeivijos lietuviai irgi pridėdavo posmą apie tai, jog jie „gimę pastogėje šiaudinėj", dabar visas jėgas skirs „Lietuvai Tėvynei, kurią išplėšti nori svetimi". Ir dar pridėdavo gražių praeities reliktų, kai prieš šimtmečius šventi laužai rūko ir protėviai drąsiai kovėsi už laisvę. Ir padrąsindami save, ir Lietuvoje likusius įterpdavo nostalgišką idealą, jog „tuomet narsių sūnų mums netrūko / Tikėk, netrūks, Tėvyne, ir dabar"...

Bet pradėti pasakojimą apie šią romantišką dainą vis nesiryžau, nes ilgai abejojau dėl teksto autorystės. Pradžioje buvau įrašęs poeto Juozo Krumino pavardę. Bet internetinėse erdvėse vis dažniau ir dažniau buvo teigiama, jog tai liaudies daina. Tad kam iš tiesų priklauso dainos autorystė?

Atidžiai peržvelgęs 2007 metais išleistą bene solidžiausią Juozo Krumino rinktinę „Sugrįžimo laivas", joje irgi neradau tos dainos teksto. Dėl visa ko paskambinau knygos sudarytojui, literatui Alfui Pakėnui (neseniai mirusiam). Jis irgi nei patvirtino, nei paneigė Juozo Krumino autorystės. Teko kreiptis į profesionalius literatūros mokslininkus. Nuėjau į Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą, kur man surado ir atvertė solidžiausios serijos „Lietuvių liaudies dainynas" 29-ąjį tomą. Būtent čia ir parašyta, jog dainos autorius - poetas Juozas KRUMINAS.

Pradžiai prisiminkime tekstą:

Tyliai leidžias pavargusi saulė,
Paskutiniai šešėliai dienos.
Galbūt viską pasaulyje pamiršiu,
Bet tavęs, mylimoji, niekados.

Išėjai tu rasotais takeliais
Nesiklausus tėvelio nei mamos.
Ant pirštelių skaičiuodama žvaigždutes
Tu sakei, kad mylėsi visados.

Daug žvaigždučių dar liko neskaičiuotų,
Suskaičiuoti jų niekas negalės.
Aš mačiau - glamonėjo tave kitas
Ir aistringai bučiavo lūpeles.

Jei nemyli, nenori, nereikia,
Aš iš meilės numirti galiu.
Ir numiręs aš pas tave ateisiu,
Šaltu žvilgsniu pažvelgsiu į akis.

Poetas Juozas Kruminas (1914-1951) ir rašytoja Nelė Mazalaitė (1907-1993) susituokė 1941 metų vasario 16-ąją. Abu darbštūs, talentingi menininkai. Deja, 60 metų jų kūryba dūlėjo archyvų tamsoje ir nežinomybėje...

Juozas Kruminas gimė netoli Bagaslaviškio esančiame Palionės vienkiemyje (Ukmergės rajonas). Mokėsi Ukmergės gimnazijoje, studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Anksti patyrė našlaičio dalią. Gimdydama jį, motina mirė. Tėvas, veiklus ūkininkas, nelabai turėjo laiko vaiko ugdymui, tad visi tie rūpesčiai teko auklei, prie kurios berniukas buvo labai prisirišęs. Liūdnoka jo vaikystė gražiai atsispindi elegiškose jo eilėse: „Nedainavo man motina tyliai dainų, / Nerymojo ties lopšiu palinkus".

1939 metais du poetai - Juozas Kruminas ir Danas Pumputis - sugalvoja nestandartinę idėją: poetinę mūzą paleisti atostogų, o vadinamąjį kūrybinį įkvėpimą sukurti patiems - kolegos pasakys temą ir jiedu per valandą (!) Konrado kavinėje sukurs eilėraštį. Netrukus pasirodo judviejų eilėraščių knyga „Eksperimentai". Temas šiems poetams siūlė ne kokie prašalaičiai. Tarp siūlytojų - tikrai garbingos pavardės: Salomėja Nėris, Bernardas Brazdžionis, Petronėlė Orintaitė, Kazys Inčiūra. Jonas Marcinkevičius, dažnokai sėdėdavęs kalėjime, pasiūlė būtent šią temą. Ir poetai nesutriko: „kalėjimas ir laisvėj didesnis, ir dar labiau sunkus". Jų teigimu, Jonas Marcinkevičius, išėjęs iš kalėjimo, o, poetiškai tariant, „iš balos balon grįžęs", todėl ir šiandien jis pasiryžęs „pirmiausia laisvėje kalėjimus ardyt"...

Krumino mylimosios Nelės Mazalaitės pasiūlytąja tema autoriai per 36 minutes sukuria penkių posmų eilėraštį, kuriame keliskart kalbama apie angelą ir velnią: „Ir niekas nežinos, nepasakys - tau niekas, / Kad angelas - tai tu, kad mano velnias - tu"...

Beje, Juozo Krumino rinkinys „Kibirkštys naktį" (1940) buvo dedikuotas Petrui Cvirkai ir Kaziui Borutai. P.Cvirkos įtakoje jis vienu metu net ėmė deklaruoti kairuoliškas idėjas. Bet greitai Kruminas perprato socialistines užmačias. Jis savo lyrikoje jau bando atsikratyti „draugais liūdnosios praeities". Savo sieloje poetas suvokia, jog „ne jūs mane pavargusį pakėlėt. / Ne jūsų spaudžiau sielvarte rankas".

Savo posmuose Juozas Kruminas ima suktis į kitą ideologinę pusę. Lyrikoje tirštėja tautinės nuotaikos, pažangus požiūris į gyvenimą ir naująją santvarką: „Širdis priklauso Lietuvai. Ir - jai"...

Kai Lietuvoje buvo pradėta ruoštis dekadai Maskvoje, Juozui Kruminui buvo pasiūlyta parašyti libretą apie keturis sušaudytus komunistus.

„Šita tema man svetima. Atsisakau rašyti...", toks buvo Juozo Krumino atsakymas. Tai ypač įskaudino P.Cvirką, kuris perspėjo Kruminą, kaip nesuprantantį tarybinio rašytojo uždavinių, ir uždraudė lankytis Rašytojų sąjungos būstinėje...

P.Cvirka, kaip Juozo Krumino bičiulis, pakvietė jį į bolševikų užimtą laikraštį „Lietuvos aidas" (tiesa, jau virtusį „Darbo Lietuva", o netrukus ir „Tarybų Lietuva"). Tuometinis redaktorius Jonas Šimkus suteikė Kruminui literatūros skyriaus vedėjo pareigas, bet pirmiausia prisakė labiausiai rūpintis proginiais eilėraščiais, šlovinančiais socializmą ir, žinoma, Staliną... J.Šimkus gerokai koreguodavo ar Krumino, ar kitų poetų eiles, įrašydamas „raudonumo dozes". Tai nepatiko Kruminui. Jis nustojo kurti bolševikines eiles, pradėjo versti ir spausdinti meniškus rusų poetų eilėraščius. Tai ypač užrūstino rusų ambasadą. Netrukus J.Šimkui buvo atsiųstas grasinantis raštas iš Maskvos. Kruminas atleidžiamas iš redakcijos...

P.Cvirka pasigaili kolegos, įdarbina jį „Pionieriaus" laikraštyje. Bet ir vėl Kruminas nepateisina darbdavių - 1941 metų birželio 15-ąją tyčia neparengia šventinio numerio, skirto prieš metus į Lietuvą įriedėjusių rusų tankų šlovei. Po keturių dienų jis vėl atleidžiamas iš darbo... Ne paskutinį vaidmenį atleidžiant Kruminą atliko ir tai, jog jis buvo vedęs katalikiškų pažiūrų, tautinės krypties rašytoją Nelę Mazalaitę, Smetonos laikais dirbusią Vidaus reikalų ministerijoje.

Laisviau Juozas Kruminas atsigavo karo metais. Jis dirbo Kauno radiofone, publikavo romantiškus eilėraščius, virtusius dainomis. Tad 1944 metais jo ir žmonos Nelės kelias liko vienintelis - trauktis į Vakarus. Atsidūręs Šiaurės Vokietijoje, prie Baltijos jūros, jis su nerimu žiūrėjo į putojančias bangas, kurios iš Palangos, regis, atgena kraujo putas (plg „Eglė žalčių karalienė"). Tėvynė juntama ir vaizdais, ir protu - bet, deja, jau nepasiekiama... Belieka apdainuoti: „Lietuva - širdis nuo šito žodžio verkia. / Lietuva - meldžiuosi ir šaukiu".

Ir Juozas Kruminas, ir Nelė Mazalaitė gauna iškvietimą į JAV. Nelė išvažiuoja, tikėdamasi sulaukti vyro. O šis jau nepajėgia keliauti - tik sanatorijoje palaikoma džiovininko sveikata. Prieš mirtį Juozas Kruminas buvo parengęs lyrikos rinkinį, skirtą „mano gyvenimo stebuklui - dieviškai žmonai Nelei". Visos tos eilės - nuostabus himnas meilei. Tartum pasaka poeto vaizduotėje „išplaukia Tavo veidas - vienintelė gyvenimo prasmė". Toji Nelė vadinama ir kaip Solveiga, ir kaip Suliko..."Ak, Nele, Nele, kaip nuo širdies pabėgti,- aimanuoja Kruminas. - Jeigu Tavęs, Tavęs ji sklidina"...

Džiova anksti pakirto Juozo Krumino gyvybę - jis užgeso būdamas vos 37 metų - 1951 m. birželio pirmąją.

Palaidotas netoli Hamburgo, lietuvių kapinių skyriuje. Kukliame paminkle iškaltos dvi eilutės iš jo kūrybos:

Skrenda paukščiai ir debesys eina.

Tiktai tu nepareisi namo.