Nesibaigiantis kaukių balius

1992 metais „Mis Lietuva" ėmėsi fotografuoti dvidešimtmetis J.Staselis, tuomet dirbęs viename dienraštyje ir dar nenumanęs, kad jam bus lemta tapti ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininku, ir Meno kūrėjų asociacijos prezidentu, juo yra šiandien.

Grožio konkursai vyko skurdžiomis ekonominėmis ir vis dar neaiškios politinės situacijos sąlygomis; sovietų divizijos su tankais ir lėktuvais buvo išvestos iš mūsų žemės tik 1993 metais. Turėtume prisiminti ir tuo metu prašmatnių vaizdų fone vykusius kriminalinių gaujų karus ir ne tik grožio karūnos siekiančias merginas persekiojusį netikrumo jausmą.

Ne vienoje J.Staselio fotografijoje gali matyti konkursantes sergstinčius policininkus; neatrodo, kad šalia pusplikių gražuolių jie būtų jautęsi patogiai. Tuo nesaugiu, neramiu periodu (1993 metais) buvo nušautas „Respublikos" žurnalistas Vitas Lingys, išrinktas pirmasis atkurtos Nepriklausomybės prezidentas Algirdas Brazauskas, tą patį pirmąjį dešimtmetį lemtingai išparceliuota „Mažeikių nafta", iš valdančiųjų rato stumiami ar patys ėmę iš jo trauktis Sąjūdžio idealistai...

Daug ko būta pirmajame dešimtmetyje, kurį liudija ir „Kaukių baliaus" nuotraukos. Po jomis nerasi nei pavadinimų, nei konkrečių datų, nei pavardžių, nors jose matai iki šiol neabejingą grožio industrijai verslininką Beną Gudelį, vieną garsiausių krepšininkų Šarūną Marčiulionį, šviesaus atminimo Vytautą Kernagį, galiausiai karūnuotas gražuoles...

Anot J.Staselio, jis turėjęs mintį parodyti ne konkrečius žmones konkrečiu laiku, bet to laikmečio atmosferą, kartais atvirstančią absurdiškais rašmenimis. Iš tiesų, gana keistai atrodo maudymosi kostiumėliais vilkinčios merginos, nardančios tarp kostiumuotų svečių ir siūlančios bei dalijančios jiems vaišes. Šypsnį sukelia ištreniruotos demonstratyvios pozos, pasikraipymus primenantys šokio judesiai...

Jis sako pastebėjęs, kad daugelis parodos lankytojų atkreipia dėmesį į konkurso dalyvių repeticijos Palangoje epizodą, kurio pirmame plane matyti ne jaunos ir toli gražu ne lieknos moters figūra. Po parodos atidarymo viena moteris jam parašiusi kaip priekaištą: „visos moterys yra gražios". „Aš jai atsakiau, - pasakojo J. Staselis, kad ši nuotrauka yra ne apie grožį, - jinai yra apie patirtį. Joje aš matau moterį, nešiną savo praeitimi, kuri, be abejonės, yra sudėtingesnė, negu tų jaunų merginų"...

Fotomenininkas sako, kad paroda nėra išskirtinai pasakojimas apie grožio konkursus. Joje atsidūrę grožio konkurso fragmentai leidžia per jų prizmę pažvelgti į mūsų pirmąjį Nepriklausomybes dešimtmetį.

Anuomet grožio konkursams netrūko nei kultūros darbuotojų, nei politikų, nei verslininkų dėmesio. Dešimtmetį vakarėlius ir pjedestalus fotografavusio J.Staselio nuomone, į grožio konkursus merginas pastūmėdavo trys motyvai: noras susirasti pinigingą vyrą, noras pasižmonėti, išbandyti save ir tik maža dalis svajojo bei manė galinčios laimėti „Mis Lietuva" karūną.

Konkurso užkulisiuose apstu žinomų veidų, ne visi jie išsiteko parodoje. J.Staselis kol kas dar nepavargo sutinkantiems jo parodą vis kitame Lietuvos mieste parodyti ir papasakoti daugiau, nei jie gali išvysti kuratorių sudarytoje kolekcijoje.

Konkursų užkulisiuose tarp vakarėlio svečių galime matyti ir politikus Česlovą Okinčicą (pamenat, buvo renkama „Mis lenkaitė"), Kazimierą Prunskienę, Kęstutį Glavecką, Kęstutį Daukšį, krepšininką Sergejų Jovaišą, nekalbant apie muzikantus, kurie, savaime suprantama, čia jautėsi kaip žuvys vandenyje: grupės „Mango", „Pikaso", Džordana Butkutė, Ovidijus Vyšniauskas, Stasys Povilaitis ir kt. Aktoriai Kostas Smoriginas, Kristina Kazlauskaitė, Vytautas Šapranauskas dažniausiai šmėžuodavo su jiems numatyta užduotimi.

Grožio konkursai populiarumu prilygo „Eurovizijai", o „Mis Pasaulis" iš Indijos, 1995 metais apsilankiusi Lietuvoje, buvo sutikta su didžiausia pagarba, tarytum solidžios užsienio valstybės prezidentė. Ją sergėjo keturi apsaugininkai, ji buvo vežiojama šarvuotu Vytauto Landsbergio mersedesu ir kiekvienas veikėjas, gavęs progą prie jos prieiti, norėjo įsiamžinti kartu. Visur jos pažiūrėti (dėl saugumo tam tikru atstumu) rinkosi minios žmonių.

Fotografas prisiminė parodos salėje sutikęs tą laikotarpį menantį apsaugininką, kuris papasakojo, kad iki tol, kol jiems buvo parūpinti tarnybiniai kostiumai, savo pareigas jie atlikdavę vilkėdami asmeninius megztinius, garintus džinsus ir griežtai laikėsi Valstybės saugumo departamento duotos nuorodos: prie juodo kostiumo šiukštu nemūvėti baltų kojinių.

Vienas iš parodos kuratorių, poetas ir filosofas Liutauras Degėsys parodos anonse apie jos autorių brūkšteli: „Šios parodos subjektas - tai fotografas su mediumo kauke - tarpininko tarp tikro ir iliuzinio grožio pasaulio, šiandien keliaujantis kelių dešimtmečių vizualinio archyvo aktyvuotomis reminiscencijomis.

Ironiškai, bet ir su liūdesiu, su neišsipildymo ilgesiu stebintis besikeičiančius socialinės tikrovės pavidalus - jis stebi ir stebisi, jis stebi ir stebina mus visus demonstruodamas ir preparuodamas - kaukes ir vaidmenis - lyg ir nutolusiame, bet vis nesibaigiančiame kaukių baliaus spektaklyje."

Pati pridursiu, kad parodos objektas - pasitikėjimo stokojanti ekonomiškai suvargusi Lietuva (žiūrint į nukrautus vakarėlių stalus, to ir nepasakytum), besilygiuojanti į Europą grožio varžytuvėmis, kurie po kiek laiko dėl jiems būdingo seksizmo ir moters nuvertinimo feminisčių bus pasmerkti. J.Staselis savo archyve lyčių lygybių apaštalėms rastų paguodą - kadrų ir su „Misteris Lietuva" konkurso epizodais, kurie iš laiko perspektyvos žiūrint atrodo kur kas juokingesni, nei grožio konkursuose dalyvavusių merginų pozos.

Taigi žiūrėdami parodą „Kaukių balius", galime prisiminti, nuo ko ir kaip mes augome. Kaip mes šaknijomės į Europą ir į Vakarus. Ar išaugome? Greičiausiai ne. Greičiau įaugome. Tapome absurdiška „globalia" Lietuva, - tuo nesibaigiančiu kaukių baliumi, besireiškiančiu kaskart vis kitomis veidmainystėmis.