Oskaras Koršunovas naujausiu pastatymu įgyvendino Rimo Tumino viziją

Spektakliai netikėtai susieja žymiausius pastarųjų dešimtmečių Lietuvos teatro korifėjus - Rimą Tuminą, Eimuntą Nekrošių ir Oskarą Koršunovą. Pastarojo režisuotas „Kantas" iš tiesų buvo sukurtas E. Nekrošiui. Legendiniam režisieriui nesuspėjus, į sceną kūrinį perkėlė O. Koršunovas.

Tokiu būdu šį pavasarį įgyvendinta R. Tumino svajonė, kad VMT repertuare būtų trys spektakliai, kurių centre - ryškios istorinės asmenybės ir jų gyvenamuoju laikotarpiu vykusios esminės visuomenės slinktys.

Visus tris spektaklius - „Madagaskarą", „Mistrą" ir „Kantą. Kambarys, kuriame negalvojama" susieja ne tik M. Ivaškevičiaus dramaturgija, bet ir R. Tumino išugdyti aktoriai. Absoliuti dauguma jų studijavo priešpaskutiniame ir paskutiniame R. Tumino vadovautuose kursuose, dalis jų vaidina trilogijos dalyse. O aktoriui Ramūnui Cicėnui teko visuose juose kurti pagrindinius vaidmenis.

Trys asmenybės ir jų epochos

„Madagaskaro", režisuoto Rimo Tumino kartu su Arvydu Dapšiu ir scenoje debiutavusio 2004-ųjų rudenį, centre - dvi istorinės asmenybės: Kazys Pakštas ir Salomėja Nėris. K. Pakštas čia, rodos, numato artėjantį karą bei okupacijas ir šios neišvengiamybės fone bando sugalvoti, kaip išgelbėti savo tautą - kur ją saugiai paslėpti. Parašyti šią pjesę M. Ivaškevičiui pasiūlė pats R. Tuminas, jam tuomet tai buvo „didžiulis iššūkis ir įvertinimas".

Spektaklyje „Mistras", režisuotame taip pat R. Tumino ir pirmąsyk rodytame 2010-ųjų pavasarį, žiūrovui pateikiami XIX a. I pusės įvykiai. Čia veikia Adomas Mickevičius ir Lenkijos bei Lietuvos elitas, po 1831 m. sukilimo pasmerktas emigracijai, bet ieškantis įvairiausių būdų išlikti, grįžti į tėvynę.

O. Koršunovo režisuoto spektaklio „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama" premjera Mažajame teatre įvyko šį pavasarį. Pagrindinis veikėjas jame - filosofas Imanuelis Kantas ir jo epochos žmonės, o fone jau sklando didžiųjų permainų dvasia, pasiekianti net tokį atokų miestą kaip Karaliaučius.

Esperanto kalbos kūrėją pakeitė Kantas

Anot M. Ivaškevičiaus, „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama" Mažajame teatre pastatytas su tais pačiais „Madagaskaro" ir „Mistro" aktoriais, stilistiškai ir žanriškai sujungė jį su dviem ankstesniais pastatymais. „Dabar „Kantas" ir man pačiam atrodo nebeatsiejama šio vieno didelio trijų dalių pasakojimo dalis. Po „Mistro" pastatymo mes su Rimu Tuminu svajojome apie trečią bendrą spektaklį, bet planai taip ir liko planais. Mudviejų neužbaigtą darbą meistriškai pabaigė Oskaras", - teigia dramaturgas.

Pasak VMT Meno skyriaus vadovės, režisierės Gabrielės Tuminaitės, 2025-ųjų pavasarį publikai pristačius O. Koršunovo spektaklį „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama", R. Tumino svajonė tarsi įgavo kūną - teatro įkūrėjas nuo pat pradžių mąstė apie tris spektaklius, tik pastatyti paskutiniojo pats jau nespėjo. Įdomu, jog pats R. Tuminas svajojo, kad trečiojo spektaklio centre atsidurtų esperanto kalbos kūrėjas Liudvikas Zamenhofas - jis norėjo, kad M. Ivaškevičius parašytų pjesę būtent apie šią istorinę asmenybę.

„Tačiau Marius pasiūlė kitą herojų - Kantą, ne mažiau įdomią istorinę asmenybę. Taip jau nutiko, kad spektaklį pagal šią pjesę statė jau Oskaras, - atskleidžia G. Tuminaitė. - Apibendrinant galima sakyti, kad visi trys spektakliai yra apie savotiškus utopistus - žmones, kurie mąstė plačiai, turėjo idėjų, kaip suvienyti visuomenę grandiozinių pokyčių akivaizdoje. Apie tokias asmenybes Mažasis teatras ir formuoja savo repertuarą. Viliuosi, kad ilgainiui atsiras ir daugiau tokių kūrinių."

Spektakliai, peržengę savo laiką

„Madagaskaras" ir „Mistras" pripažinimo sulaukė ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Anot G. Tuminaitės, su jais apvažiuota ne viena šalis, pelnytas ne vienas įvertinimas.

„Manau, Tuminas ir Ivaškevičius rado unikalų raktą, kaip kalbėti apie istorinius kontekstus ir asmenybes, apie kuriuos iki tol kalbėta labai mažai ar visai nekalbėta. Jie labai gerai pajuto, pačiupinėjo ir žiūrovams pjesėje perteikė kiekvienos epochos dvasią, tuomet sklandžiusias nuojautas, tvyrojusias grėsmes. Neatsitiktinai spektakliai išliko mėgstami ir aktualūs iki šiol, juk viskas kartojasi - grėsmės, bėdos, viltys, tos pačios nuojautos, kas gali nutikti. Neabejotinai šios pjesės jau tapo lietuviška klasika, nes peržengia savo sukūrimo laiką, tampa pasaulinės istorijos dalimi. Manau, tuo paaiškinamas jų populiarumas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje."

Pasak M. Ivaškevičiaus, kokiu eiliškumu nerti į trilogiją, gali nuspręsti pats žiūrovas. „Tiems, kam svarbus pastatymų eiliškumas, siūlyčiau pradėti nuo „Madagaskaro" ir baigti „Kantu". Kam svarbesnė pasakojimo chronologija, kviesčiau pirmiausia per „Kantą" nusikelti į XVIII amžiaus Karaliaučių, po to per „Mistrą" - į spalvingą XIX amžiaus Paryžių ir galiausiai per „Madagaskarą" - į XX amžiaus tarpukario Kauną", - sako dramaturgas.

Repeticijos vėl pažadino aktorystės džiaugsmą

Su R. Tumino pradėta ir O. Koršunovo pabaigta trilogija užaugo visa aktorių karta.

Pasak visuose spektakliuose pagrindinius vaidmenis įkūnijančio Ramūno Cicėno, repetuojant „Madagaskarą" R. Tumino kurso aktoriai, tarp jų ir jis pats, buvo itin jauni ir nepatyrę, tad labai reikėjo vedančios režisieriaus rankos.

„Mes buvome neseniai baigę bakalaurą, todėl Tuminas kantriai mus vedė prie to rezultato, kurį žiūrovas mato jau 21 sezoną. Sunkiausia gal buvo prisipratinti tą primirštą kalbėjimo manierą. Pamenu, kai atėjo laikas repetuoti antrą veiksmą, kur personažas Kazimieras Pokštas sako ilgą monologą, Tuminas pasakė: „Cicėnai, nesėdėsim gi mes čia su tavim dviese. Padaryk ir parodyk." Tas jausmas, kai reikėjo parodyti namų darbus scenoje, man dar ilgai išliks atmintyje. O štai spektaklis „Mistras", atrodo, lyg pats pasistatė, tarytum be pastangų. Režisierius visą repeticinį periodą buvo ypač geros nuotaikos, užsivedęs, tuo užvesdamas ir aktorius, dažnai pats lipdavo į sceną. „Mistras" gimė iš ypatingos meilės ir ilgesio būtent tokio teatro. Deja, tai buvo mano paskutinis darbas su mokytoju Tuminu. Spektaklis „Kantas" ir repeticijos su Oskaru Koršunovu vėl sužadino tą aktorystės alkį ir džiaugsmą, kuris manyje buvo prisnūdęs. Nepamenu nė vieno spektaklio, kurį repetuočiau 24 valandas per parą. Anksti ryte - vonioje, visą dieną - teatre, o užmigus - tekstas, vaizdiniai ir režisieriaus pastabos", - pasiruošimo kiekvienai trilogijos daliai užkulisius atskleidžia R. Cicėnas.

Nors visi trys spektakliai panardina žiūrovus į skirtingas epochas, kuriose netrūko iššūkių, kiekviename jų netrūksta humoro ir ironijos, o pagrindiniai herojai nėra ant pjedestalo užkeltos statulos - jie labai žmogiški, su savomis nuodėmėmis ir silpnybėmis. Paklaustas, ar galima teigti, jog visas jų trejetas yra skirtas groteską mėgstančiam žiūrovui, M. Ivaškevičius atsako, kad jie skirti žiūrovui, mėgstančiam lietuvišką teatrą, o jis visada buvo ironiškas, neretai autoironiškas.

„Visuose trijuose spektakliuose vaidinama su tam tikra distancija nuo personažų ir vaizduojamojo laiko, bet kartu ta distancija paradoksaliai mažina atstumą tarp jų ir mūsų, gyvenančių šiandien", - teigia jis.