2 nuotr.XX amžiaus pirmojoje pusėje abiejų Amerikų valstybės pasirašė sutartį, skirtą kultūrinių vertybių saugojimui. Tai davė pradžią šiandieninei Pasaulio kultūros dienai.
Vašingtone (JAV) 1935 m. balandžio 15 dieną prezidentas Franklinas Ruzveltas (Franklin D. Roosevelt) susitiko su dvidešimties Pietų Amerikos šalių atstovais. Jie pasirašė sutartį, įpareigojančią saugoti meno ir mokslo įstaigas bei istorinius paminklus. Vėliau ši diena, siekiant visuomenę saugoti visos žmonijos kultūros vertybes, buvo paskelbta Pasaulio kultūros diena.
Prieš beveik šimtą metų sutartį dėl meno ir mokslo įstaigų ir istorinių paminklų išsaugojimo inicijavo rusų mąstytojas Nikolajus Rerichas. Keliaudamas po įvairias šalis jis netruko pastebėti, kad pasaulyje yra daugybė išsaugojimo vertų, gražių meno paminklų.
Dar iki Pirmojo pasaulinio karo dailininkas sukūrė įspėjančių apie gresiantį pavojų paveikslų seriją. Juose jis numatė artėjančius įvykius, griaunančius žmonijos meno kūrinius.
1929 m. N.Rerichas kreipėsi į Pasaulio šalių valstybinius ir kultūros atstovus, kviesdamas aptarti kultūros paminklų apsaugos klausimą. Prancūzų teisininkai, dailininko prašymu, parengė paktą, kuris buvo paskelbtas įvairiomis kalbomis kartu su N.Rericho kreipimusi.
Sostinėje šiemetinė Pasaulio kultūros diena buvo pažymėta poezija - autorinį vakarą surengė iš Kauno kilusi poetė Indrė Valantinaitė. Taip jau sutapo, kad balandžio 15-oji yra ne tik kultūros išsaugojimo diena, bet ir I.Valantinaitės gimtadienis, todėl gausiai susirinkusiems klausytojams ji parengė keletą staigmenų.
Vakaro metu ji „pravedė" susirinkusiuosius per savo gyvenimą, parinkdama tam labiausiai tinkančius eilėraščius iš visų keturių jau pasirodžiusių knygų „Žuvim ir lelijom" (2006 m.), „Pasakos apie meilę ir kitus žvėris" (2011 m.), „Trumpametražiai" (2017 m.), „Apsisiautusios saule" (2020 m.) bei pristatydama kelis naujausius kūrinius.
Poezijos skaitymą I.Valantinaitė papildė pasakojimais ir specialiai iš Kauno atvykusios pagroti mamos Birutės muzikiniais intarpais. Ji prisiminė savo debiutą laikraštyje „Literatūra ir menas" bei į daugiausia kalbų išverstas eiles. Pasidalino išgyvenimais, apėmusiais po to, kai jai paskambino iš Indijos ir papasakojo, jog indams labai patinka vienas jos eilėraštis.
Įdomiausia, pasak I.Valantinaitės, buvo tai, kad indus taip sužavėjęs eilėraštis apie besimaudančią moterį gimė prieš metų dvidešimt vykusios kelionės po Indiją metu.
Šiltas, jaukus muzikinis-poetinis vakaras netruko prabėgti, bet labai norisi tikėtis, kad tokios gražios, savitos iniciatyvos nebus vienkartinės ir panašių vakarų, skatinančių žmones labiau domėtis kultūra, bus daugiau.
