Tautodailininkas A.Jankauskas: „Lietuviškas menas neturi būti prekė“

- Gimėte ir užaugote Barstyčiuose net 8 vaikų šeimoje, iš kur paveldėjote nagingas rankas?

- Dabar man 70 metų, o kai buvau vaikas, galite įsivaizduoti, taip saldžiai nebuvo, kaip dabar kad vaikai gyvena (šypsosi). Mano tėvas visada buvo prie medienos, gamindavo šaukštus, samčius, įvairius rakandus, reikalingus žemės ūkio darbuose. Su broliu dvyniu žiūrėdavome, kaip tėtis skaptuoja, visas aplipęs drožlėmis. Mums tėtis buvo gražius ratukus padaręs, tai mes šieną jais veždavome, taip žaisdavome (juokiasi). Tėtis mainė savo darbus ir į muzikos instrumentus, pats grojo. Visko prisiklausydavome.

Baigiau Šiaulių pedagoginį institutą, įgijau piešimo, braižybos, technologijų mokytojo specialybę. O mano brolis dvynys baigė žemės ūkio technikumą, bet jis irgi nagingas, daro kryžius pagal užsakymus, kuria eilėraščius. Ir aš neatsilieku poezijoje, nesu dar poezijos knygos išleidęs, bet esu Lietuvos rašytojų sąjungoje. Turiu kelias dėžes poezijos, rengiuosi išleisti knygą, gal kada nors išsipildys ši svajonė.

Dirbau Barstyčių mokykloje dailės mokytoju, tačiau jau treji metai kaip mokykla panaikinta. Mokykla buvo graži, vėliau padaryta pagrindine, o dabar liko tik darželis. Tiesiog mokinių nebebuvo. Daugelis šeimų išvažiavo į užsienį, šalies didmiesčius. Likome mes čia tokie ištvermingi...

Dirbau ir gretimuose miesteliuose, bet tik kur pradėdavau dirbti, uždarydavo mokyklas. Va tokia dalia man teko. Padirbi metus ar dvejus ir nebėra mokyklos...

- Gaila, kad taip Lietuvoje vyksta. Bet sugrįžkime į Jūsų jaunystę - dar besimokydamas Barstyčių vidurinėje mokykloje buvote vietinė žvaigždė. Jūsų karikatūras publikuodavo tokie tuo metu garsūs leidiniai, kaip „Moksleivis", „Šluota" ir panašiai.

- Vykdavo visokie konkursai ir pradėjau siųsti savo darbus leidiniams. Kaskart išeinant leidiniui, jau bėgdavau iš mokyklos žiūrėti, ar yra mano piešinys. Piešdavau dažnai politines karikatūras, gaudavau nedidelius honorarus. Dar buvo toks mokytojų laikraštis „Dialogas", jame irgi būdavo mano karikatūrų. Mama kaimynams rodydavo mano darbus leidiniuose, sakydavo, va, koks mano sūnus, baisiai mane girdavo (juokiasi).

- Sakėte, aplinkui mokyklų nebėra, o žmonės popierinę spaudą skaito?

- Skaito, aš ir pats esu užsisakęs laikraščių. Nesu užsidaręs nuo pasaulio. Esu aktyvus, dalyvauju parodose, dažnai tenka viešėti Vilniuje, susitinku su senais draugais karikatūristais.

- Jūs ir piešiate, tapote, drožiate, kur pats labiau prigijote?

- Šiuo metu esu labiau įnikęs į tapybą, toks darbas yra lengvesnis. Drožyba man daugiau dėl paties gyvenimo, nes iškart gauni atlyginimą. Dabar kaip tik laukia didelis darbas - gaminsiu 6 metrų medžio skulptūrą, brolis man talkins. Užsakyta skulptūra jau šiame pasaulyje nebesančiam kanklininkui, tautodailininkui Pranui Dargiui. Jis buvo labai įdomus žmogus. Jo dukra nori jam paminklą padaryti, kad parodytų, kad štai buvo toks kūrėjas Barstyčiuose. Dar vaikas būdamas su broliu nueidavau pas poną Praną į svečius, jis buvo labai apsiskaitęs, žmogus-enciklopedija. Rodydavo mums geras knygas, kurios buvo išleistos dar Smetonos laikais. Tai buvo knygos apie skulptūrą, architektūrą, tapybą. Aš būdamas penktokas jau žinojau šį bei tą apie pasaulio meną.

- Vadinasi, augote aplinkoje, kuri jums padėjo formuotis kaip menininkui.

- Teisingai, žavėjausi tautodailininkais, kurie kuria tikrąjį meną, ne kičą. Šiais laikais išgarsėti lengva, reikia tik turėti pinigų ir įžūlumo. Vis dėlto žmonės mato, kur yra tikras menas, o kur - ne.

- Jūs dar meistriškai mokate drožti kaukes.

- Plateliuose vyksta kaukių parodos, ne kartą esu dalyvavęs ir su mokiniais, kada dar dirbau mokykloje. Per technologijų pamokas skaptuodavome dideles, maždaug 80 cm aukščio kaukes, dirbdavome porą mėnesių, kad galėtume dalyvauti parodoje Plateliuose. Vaikus mokydavau liaudiškų kaukių gamybos. Pasakojau jiems apie tradicijas, kodėl tos kaukės naudojamos. Tikrai Barstyčių mokykla buvo garsi savo kaukėmis (juokiasi).

- Esate Barstyčių herbo autorius. Kokia jo istorija?

- Taip, sukūriau mitologinę dvigalvę žuvį. Kadais seniūnas pas mane atvažiavo ir sako, kad Barstyčiai neturi herbo, reikia padaryti. Yra legenda apie du ežerus - Laumių, važiuojant link Skuodo, ir Barstyčių centre yra Barstyčių ežerėlis. Legenda byloja, kad žmogus gaudė žuvį Laumių ežere ir nutrūko valas, žuvis pabėgo. Po kurio laiko tas pats žmogus gaudė žuvį Barstyčių ežerėlyje ir sugavo tą pačią žuvį su savo valu. Vadinasi, tie du ežerai jungėsi vienas su kitu. Taigi galvodamas apie Barstyčių herbą nutariau įmažinti dviejų ežerų vienovę. Buvau padaręs 8 herbo variantus. Ne kartą važiavau į susitikimus su Lietuvos heraldikos komisija, nes reikėjo ginti savo darbą.

Pamenu, vienas dailininkas savo darbus aktyviai siūlė, aš sakau, jūsų netiktų, aš esu vietinis dailininkas ir noriu Barstyčius pristatyti. Žodžiu, kišau pagalius tam žmogui, kuris savo herbus pristatė (juokiasi). Ten susirinko žinomi žmonės, grafikai, meistrai. O aš gal atrodžiau kaip pilypas, išlindęs iš apynių. Pamenu, grįžau namo, labai šalta, speigas. Nuėjau miegot. Ir sapnuoju drugelį, skraidantį vasarą, priartėjo jis prie manęs, matau - čia visai ne drugelis, o žuvelė rausva, dvigalvė, pelekai į šonus atsikišę. Galvelės lankstosi tai į vieną pusę, tai į kitą...

Prabudau prakaito išpiltas, puoliau į savo kambarį ir pradėjau piešti, supratau, jei nepiešiu, pamiršiu. Svarbu, kad žuvis nebūtų statiška, o plastiška, kad būtų žavesys pažvelgus. Nuvežiau padaręs kelis variantus į Lietuvos heraldikos komisiją, ir man sako - šitas (kurį susapnavau) darbas geriausias. Manęs vis klausė komisijoje, kodėl aš nešu originalius piešinius, o ne kompiuterinius variantus. Atsakiau, kad dirbu mokytoju. Mane labai pagyrė. Komisijos pirmininkas sakė, kad žuvies galvelė galėtų būti dviem laipsniais kairiau, tai dėl to vėl važiavau namo ir pasukau žuviai galvelę. Tada jau buvo viskas. Patvirtino. Kiek gyvenime sutikau žmonių, galiu pasakyti, kad dirbantys Heraldikos komisijoje žmonės yra eruditai tikrąja šio žodžio prasme. Aukščiausio lygio kultūra!

- Barstyčiai ir kiti miestai puošiasi jūsų kurtomis skulptūromis. Ką apie jas galėtumėte pasakyti?

- Daug esu jų sukūręs. Švento Antano skulptūra puošia miestelį. Esu padaręs 5 metrų skulptūrą, skirtą 1259 m. vykusiam Skuodo mūšiui atminti. Pro Barstyčius link Skuodo kadais ėjo karo keliai. Sovietiniais laikais čia archeologai buvo radę didelį ginklų arsenalą. Ten buvo ir kardų, visko. Nežinau, kur tas lobis dabar. Sovietiniais laikais gi viską užglaistydavo, žmonės nelabai žinojo apie tokius dalykus.

- Širdis vis tiek karikatūros link?

- Nuo 1972 metų publikuoju savo karikatūras įvairiuose leidiniuose, nuo 1983 metų dalyvauju respublikinėse karikatūrų parodose, nuo 1988 metų dalyvauju ir tarptautinėse parodose, Italijoje, Norvegijoje ir pan. Norvegijoje kai buvau, siūlė man ten likti. Bet mane traukė Lietuva, noriu dirbti ir mokyti savo šalies žmones. Esu patriotas.

1991 metais dalyvavau tarptautinėje parodoje ir gavau pasiūlymą parduoti savo darbą - ten buvo karikatūrinis Vincento van Gogo portretas, kuriame vaizduojama, kaip jis nusipjovė ausį. Už gautą honorarą nusipirkau elektrinį pjūklą, kuris tais laikais buvo sunkiai įperkamas. Ir dar liko keli doleriai.

Mano darbai buvo įtraukti į tarptautinį humoro ir meno muziejų katalogą. 2024 metais išėjo Lietuvos karikatūros antologija. Ten yra mano 8 karikatūros.

- Koks jausmas būti menininku?

- Žinote, mūsų valstybė nesidomi tautodailininkais, kuriančiais žmonėmis. O pagalbos reikėtų. Kad ir dėl paprasčiausių patalpų būna sudėtinga. Juk mes visame pasaulyje reprezentuojame Lietuvos meną. Turėtų būti glaudesnis ryšys tarp kuriančio žmogaus ir Kultūros ministerijos. Turime puoselėti lietuvišką meną ne kaip kokią prekę, o kaip vertybę, turinčią išliekamąją vertę. Ištraukime į šviesą kuriančius žmones. Kodėl visą laiką rodome tuos pačius „šmikelius", juk arimai yra platūs. Yra nežinomų kūrėjų, juos reikia tiesiog ištraukti iš studijų, kad žmonės pamatytų. Lietuva nėra kokia saujelė žmonių.