Visuomenei atsivėrė nežinomas Vilnius

Istorijos skraistę pravėrus

R.Ragauskienės knygoje išanalizuotos penkios miesto gyventojų grupės - skaitytojai supažindinti su pirklių, amatininkų, moterų, vaikų ir totorių kasdienybe. Aptarti jų ryšiai, užsiėmimai ir profesinė veikla XVI a. 6-7-ajame dešimtmečiuose - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės klestėjimo metais. Nemažai dėmesio skirta daugiausia informacijos apie vilniečius išsaugojusių vietininko teismo knygų ir pagrindinio jų kūrėjo - Vilniaus vietininko - istorijai.

Darbe taip pat aptarti Vilniaus ir į sostinę atvykstantys pirkliai, mieste ir dvare dirbę amatininkai, Vilniaus miestietės ir mieste gyvenusios moterys. Išanalizuotas vienos ryškiausių to meto etninių mažumų - totorių - atvejis. Autorės ištyrinėti šaltiniai suteikė unikalią galimybę pažvelgti ir į jauniausiųjų vilniečių - vaikų ir jaunuolių gyvenimą mieste prieš beveik 500 metų.

XVI-ojo amžiaus antroje pusėje Vilniuje klestėjo prekyba, plėtėsi amatai, nemažai miestiečių vertėsi įvairiomis kitomis veiklomis. Daugelio istorikų nuomone, būtent šiuo laikotarpiu miestas išgyveno „aukso amžių".

Pati autorė nurodė, kad artėjantis sostinės jubiliejus buvo vienas iš postūmių parašyti tokį darbą, tačiau medžiagą jam teko rinkti labai ilgai. Pasak R.Ragauskienės, ilgą laiką senasis Vilnius buvo suvokiamas kaip bajoriškas „valdovų, universiteto ir bažnyčių" miestas, kuriame tarsi nebuvo miestiečių. Dabar situacija pamažėl ima keistis, tačiau nemaža dalis XVI-ojo amžiaus miestietiškojo Vilniaus istorijos dar skendi šešėliuose ir laukia savo meto. Pasak jos, viena tokių, papildomų tyrinėjimų laukiančių, sričių yra „vaikiškasis" Vilnius, kadangi apie mažųjų miestiečių kasdienybę informacijos yra išlikę labai mažai. Kita vertus, analizuojant esamą medžiagą, autorės teigimu, pastebima, kad šiandieninė Lietuvos sostinė vis labiau artėja prie XVI-ojo amžiaus Vilniaus. Tik ne pagal kultūrinį išsivystymą ar mokslo pasiekimus, o pagal vis labiau gilėjančią miestiečių turtinę diferenciaciją ir pagal tai, kad netrukus mokslas sostinėje, kaip ir prieš 500 metų, gali tapti prieinamas tik turtingiesiems.

Naujas požiūrio kampas

Knygos pristatyme dalyvavęs docentas, mokslų daktaras Elmantas Meilus patikslino, kad istoriografinių šaltinių apie XVI-XVII amžiaus Lietuvos istoriją trūksta, nes nemažai jų buvo sunaikinti arba dingo be žinios per vadinamąjį Tvaną (Abiejų Tautų Respublikos istorijos laikotarpis tarp 1655 ir 1660 metų, kai visą šalies teritoriją, išskyrus nedidelį ruožą palei Turkijos sieną, buvo užėmusi Švedija ir Rusija).

Būtent todėl, pasak jo, naujasis R.Ragauskienės darbas ypač nudžiugino, nes jame buvo panaudota faktiškai visa, šiuo metu atrasta ir žinoma, istoriografija. Tai leido autorei ne tik parašyti įdomią ir lengvai skaitomą knygą, bet ir atverti visuomenei naujus ar mažiau žinomus Lietuvos sostinės istorijos momentus.

Jam pritarė ir docentė, mokslų daktarė Jolanta Karpavičienė, akcentavusi, kad atlikta studija rėmėsi pirminiais šaltiniais, kurie šiandien yra „aukso vertės". Ji pasidžiaugė, kad knygos autorei pavyko „per mažą miesto gyventoją atskleisti visą tiek pačios sostinės, tiek jos „aukso amžiaus" savastį".

Taip pat buvo pabrėžta, kad, pasirodo, vis dar menkai pažįstama Lietuvos sostinės istorija buvo „suvietinta ir sudabartinta" bei pateikta taip topografiškai tiksliai, kad galima atsekti net vienų ar kitų, knygoje minimų įvykių, vietas.

J.Karpavičienės dėmesio sulaukė ir XVI-ojo amžiaus moterų vaidmens išskyrimas. Pasak jos, autorė nepasidavė šiuolaikinei madai ir nepradėjo praeityje ieškoti to, ko niekada joje nebuvo, o tiksliai ir aiškiai pateikė LDK gyventojos paveikslą. Įvertinus išlikusius Vilnius vietininko teismo dokumentus pavyko nustatyti, kad tipiška XVI-ojo amžiaus miestietė nebuvo išstumta į marginaliją. Ji buvo pastebima ir galėjo aktyviai dalyvauti ne tik socialiniame-ekonominiame, bet ir teisiniame Vilniaus gyvenime. Istoriografiniai dokumentai įrodo, kad moterys, sudarančios apie 90 proc. senojo Vilniaus prekeivių, tuo aktyviai ir sėkmingai naudojosi.