Albinas Jasenauskas: „Muzika - tai dvasinis maistas“

Paminėjus Odesą, atmintyje sumirga ten gimę mūsų muzikai: smuikininkė Elena Strazdaitė-Bekerienė, arfininkė Liudmila Chetagurova, chorvedys Vladas Žukas, dainininkas Stasys Liepas. Okupantų nusiaubtame Nikolajeve gimė kompozitorius Eduardas Balsys, dainininkas Kazys Mikalauskas, Chersone - pianistė Sofija Juodvalkienė-Grybauskaitė, Charkove - smuikininkas Aleksandras Livontas, kompozitorius Borisas Borisovas ir t.t. Per dešimtį savo gyvenimo metų su Ukraina buvo susiejęs Kijeve ir Žitomyre vargonininkavęs Albinas Jasenauskas. Ten gimė ir abi jo dukros muzikės - Irena Jasenauskaitė-Dylevičienė ir Teresė Jasenauskaitė-Prižgintienė.

Septynis dešimtmečius „vaikštant" Lietuvos muzikinės kultūros keliais ir keleliais, Maestro A.Jasenausko pavardė atmintyje vis dar tebemirga. Tai tikras dvasios aristokratas, reto intelekto asmenybė, iš kurios galėjo pasimokyti visi, kas tik to norėjo. O jų garbusis Maestro sutiko visur, kur tik per gyvenimą buvo stabtelėjęs.

A.Jasenausko gimtinė - Bargluvas (Barglów), tolėliau už Augustavo, Lenkijoje. Ten pajuto ir kerintį potraukį muzikai, nes tėvas buvo bažnyčios vargonininkas. Jo nuoširdžiai globojamas, dar jaunuoliu būdamas, Albinas galėjo pavaduoti tėvą bažnyčioje mišių metu. Visa tai formavo jo gyvenimo kryptį. Būsimasis kompozitorius mokėsii Veiverių mokytojų seminarijoje, kur buvo sustiprintas muzikinis ugdymas. Po to kurį laiką ne tik vargonininkavo Marijampolėje, bet ir vadovavo chorams, rengdamas dainų vakarus, dalyvaudamas vaidinimuose net statant lietuviškas operetes. Visa tai lėmė, kad studijas pasirinko Varšuvoje, kur jo vargonavimo ir muzikinių disciplinų profesoriumi tapo Mečislovas Sužinskis (Mieczysław Surzyński), pas kurį savo laiku studijavo kompozitoriai S.Šimkus, J.Dambrauskas, J.Štarka ir kiti, mums žinomi ir kaip puikūs chorų vadovai, dirigentai.

Per trejetą metų 1909-aisiais šią aukštąją mokyklą baigusiam vargonininkui ir dūdų orkestro vadovui, savo puikią reputaciją įrodžiusiam vargonavimu ir įvairiapuse kultūrine veikla Varšuvoje, A.Jasenauskui buvo lemta nemaža metų praleisti Ukrainoje. Jis vargonininkavo ne tik Kijeve, bet ir Žitomyre, vadovavo chorams, griežė smuiku simfoniniame orkestre, dirigavo, darbavosi kaip muzikos ir dainavimo mokytojas tenykštėse mokyklose. Pirmojo pasaulinio karo metais jis buvo pašauktas dirbti kariuomenės orkestro kapelmeisteriu.

Įsigalėjus komunistinei santvarkai, Kijevo ir Žitomyro miestų katalikiškų bažnyčių kunigai ir jose dirbę žmonės buvo represuoti. Tad ir A.Jasenauskas šių represijų neišvengė. Jis buvo įkalintas Maskvoje. Pagal 1933 metų Lietuvos vyriausybės ir Kremliaus pasikeitimo kaliniais notą iš kalėjimų Rusijoje sugrįžo vyskupas Teofilius Matulionis ir kiti įkalintieji Lietuvos piliečia. Kunigo Adomo Jasenausko didelių pastangų dėka į Tėvynę grįžo ir jo brolis Albinas. Tada Maestro prieglobstį rado Telšiuose. Jau 60 metų sulaukęs, jis su jaunatviška energija įsijungė į miesto kultūrinį gyvenimą, nes jautė ir visapusišką Telšių vyskupo Justino Staugaičio, kuris 1906 metais buvo palaiminęs A.Jasenausko ir Sabinos Petrauskaitės-Jasenauskienės santuoką, paramą.

A.Jasenausko darbai Telšiuose nepamirštami iki šiol. Juk tebeskamba Telšių katedros vargonai, kurių įrengimu pirmučiausia susirūpino po pasaulį blaškytas muzikas. Maestro nepamiršo ir chorų, su kuriais rengė koncertus, dalyvavo dainų šventėse. Tad už prasmingą veiklą 1939 metais jo krūtinę papuošė Šaulių žvaigždės ordinas.

Bet vėl artėjo neramus laikas - sovietinė okupacija ir Antrasis pasaulinis karas, blaškęs A.Jasenauską ir jo šeimą, tik šį kartą po Lietuvą. Karo pradžios dienas leisdamas dar Telšiuose, jis mielai dalyvavo kultūrinėje veikloje, vadovavo chorui ir turtino telšiečių gyvenimą. Baigiantis karui, jautriai, lyg grįždamas jaunystę, vargonavo Kulių, Viekšnių bažnyčiose, mokytojavo Mažeikiuose. Pokario metais ilgesniam laikui apsistojo Akmenėje, kur rado palankias sąlygas mokytojauti vidurinėje mokykloje, vadovauti mokyklos ir suaugusių chorams, dalyvauti meno saviveiklos kolektyvų pasirodymuose, kasmetinėse rajono dainų šventėse. Galima pasidžiaugti, kad tarp jo mokinių buvo ir puikiai užsirekomendavęs Lietuvos operos solistas Jonas Antanavičius.

A.Jasenauską pažinau kaip tik tada, kai jis beveik dešimtmetį muzikos ir dainavimo mokė Akmenės vidurinės mokyklos moksleivius, kai tuo pat metu vadovavo Akmenės suaugusiųjų chorui, kuriame dainavo ir mano vyriausiasis brolis Apolinaras.

Kartą, jau pradėjęs studijas Vilniuje, tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, nuvažiavau aplankyti brolio į Akmenę, o šis pasikvietė mane į choro repeticiją. Nuėjęs džiaugiausi, kad nepraleidau progos iš arčiau pažinti garbųjį Maestro. Per choro repeticijos pertraukėlę, sužinojęs, kad esu konservatorijos studentas, A.Jasenauskas nepraleido progos mane pasisodinti prie pianino ir paegzaminuoti, išbandyti mano žinias harmonijos srityje. Tuoj susakė, kad paskambinčiau perėjimą, moduliaciją iš vienos tonacijos į kitą ir laukė, kaip aš įveiksiu šį barjerą. Nors ir nepasiruošęs tokiam uždaviniui, užduotį šiaip taip įveikiau, o Maestro liko patenkintas. Pasibaigus repeticijai A.Jasenauskas rytojaus dieną pakvietė mane į Akmenės vidurinę mokyklą, kad pabūčiau jo vedamoje muzikos pamokoje. Žavėjausi jo muzikinių žinių srautu ir pergyvenau matydamas, kad daugeliui moksleivių visa tai mažiausiai rūpėjo. Štai tokioje aplinkoje ir augo dabartiniai įvairių sričių vadovai, kurie didįjį meną yra palikę toli už durų, kad dabartinėje švietimo sistemoje visiškai nuvertintas muzikinis ugdymas.

Atėjus vasarai, Akmenės rajone įsisiūbuodavo rajoninės dainų šventės. Ant dirigento pakylos lipdavo tai viekšniškis muzikos mokytojas ir chorvedys Vincas Deniušis, tai iš Papilės savo chorus atvežęs Adomas Rovas. Ypač būdavo laukiamas „namiškis" dirigentas A.Jasenauskas, kuriam į pagalbą, kaip koncertmeisterė, akompaniatorė ateidavo jo ištikimoji dukra Irena Jasenauskaitė-Dylevičienė. Buvo jaučiama, kad šiam duetui „viešpataujant" sėkmė būdavo užtikrinta ir dainų šventės nuotaika pakylėta. Dainų šventės pakyloje A.Jasenauskas sublizgėdavo ir kaip puikus artistas, mokėjęs išraiškingu rankų mostu sužavėti ir uždegti dainai iš rajono suvažiavusius dainorėlius.

Kai po 1959-ųjų metų A.Jasenauskas paliko Akmenę, po kurio laiko sužinojau, jog jis gyvena savo numylėtuose Telšiuose. Žemaitijos sostinėje vargonininkavo Katedroje, vadovavo Katedros ir Šaulių chorams, mokytojavo. Visa tai, sakyčiau, buvo Dievo dovana Telšiams, o ir Lietuvai, į kurios dainų šventes Klaipėdoje, Ukmergėje, Telšiuose, Akmenėje, Vilniuje vyko jo vadovaujami chorai ir visada sėkmingai pasirodydavo. Kartą Maestro aplankiau Telšiuose. Malonaus susitikimo metu galėjau žavėtis jo erudicija, vaizdingais pasakojimais, kurie priminė jo jaunystę ir studijas Varšuvoje. Tą susitikimą vėliau tęsė laiškai, jo sukurtų dainų rankraščiai, nes visą laiką svajojo išleisti dainų rinkinį. O tos dainos buvo įtaigios, mėgstamos, dainuotos net ir už Atlanto. Tai primena ir Vytauto Strolios diriguota ir į plokštelę „Labą rytą" Niujorko vyrų choro „Perkūnas" įdainuota A.Jasenausko daina „Naktis graži" pagal Maironio eiles. Akmenės choristai visada džiaugėsi, kad galėjo dainuoti jo melodingas dainas.

Retėja A.Jasenauską pažinojusių, buvusių jo choristų, mokinių ratas. Bet ypač malonu, kad Telšiai, miesto gyventojai, kultūros darbuotojai jo nepamiršta, kad dar nemaža tų, kurie mena jo vargonavimą Telšių katedroje, jo ypatingą tarnystę didžiajai muzikai, apie kurią nuolat užsimindavo, sakydamas, kad „kad gera muzika daro žmones geresniais. Tai dvasinis maistas". Ir iš jį pažinojusio kompozitoriaus profesoriaus Konrado Kavecko esu girdėjęs sakant, kad A.Jasenausko menas yra „galingas ir stebuklingas". Tad džiugu, kad Telšiai nepamiršta didžio tauraus meno skleidėjo A.Jasenausko, kad jo atminimui rengia sakralinės muzikos šventes, kad jo idealai nepradingsta labai margo nūdienio gyvenimo fone.