Balsingoji lakštingala - mūsų „lapkričio Beatričė“

B.Grincevičiūtės gyvenimas atiduotas dainavimui, dainai, mums yra kaip sunkokai suvokiama pasaka, nors su jos skaidriu balsu, jos atliekamomis dainomis dažnas augome nuo pat vaikystės. Ko kiekvienas iš mūsų negalėjome pasiekti, ji, atrodo, įveikdavo be jokių papildomų pastangų, nepaprastai lengvai. Juk dažnam iš mūsų absoliuti klausa yra kaip kažkas nepaprasto, nesuvokiamo, o jai tai buvo Dievo duota kasdienybė, kuria ji sėkmingai naudojosi eidama gyvenimo padiktuotu nelengvu profesionalios dainininkės keliu. Ji mokėjo bendrauti ir su darželinukais, ir su žilo plauko sulaukusiais, su muzikos kūrėjais ir su poetinio žodžio meistrais. Tarp jos talento gerbėjų daug metų matėme kompozitorius Balį Dvarioną, kuris maloniai jai akompanuodavo, Stasį Vainiūną, su kuriuo rasdavo įvairiausių temų pokalbiams, Genovaitę Vanagaitę, sukūrusią daug vokalinės muzikos mažiesiems, muzikinės kultūros veikėją Antaną Krutulį ir daugelį kitų. Žengti su gyvenimu, dalyvauti susitikimuose su klausytojais ir neatitolti nuo jų dainininkei nuoširdžiai talkino aktorius, nuostabus poetinio žodžio skleidėjas Laimonas Noreika, koncertmeisteriai Nadežda Dukstulskaitė, Halina Znaidzilauskaitė, Chaimas Potašinskas... Tarp jų buvo ir rusų kompozitorius V.Solovjovas-Sedojus, akompanavęs solistei, atlikdavusiai jo dainas. Į savo kūrybinių darbų maratoną ją jungė ir operos solistė Vlada Mikštaitė, dainavusi kartu ir įrašiusi daug duetų. Jie ir daugelis kitų neleido B.Grincevičiūtei būti uždarytai tarp keturių sienų. Gludindama savo dainavimo techniką, kasdien turtindama repertuarą, ji buvo pasiruošusi kasdien susitikti su klausytojais ir juos džiuginti savo skaidria interpretacija. Tokių susitikimų visur mielai laukė įvairių kartų Lietuvos žmonės.

O muzikiniam gyvenimui, dainavimui B.Grincevičiūtė ruošėsi nuo jaunų dienų, kurias leido Ilguvos dvare ir Varšuvoje, tetos ir jos vyro, garsaus Lenkijos muziko, dirigento ir kompozitoriaus Emilio Mlynarskio, gimusio Kybartuose, šeimoje. Ten, Varšuvoje, ji baigė Aklųjų ir nebyliųjų institutą, o grįžusi į Kauną mokėsi profesorės Elenos Laumenskienės įsteigtoje Liaudies konservatorijoje. Tada jos dainavimo mokytoja ilgoką metą, kol baigiantis Antrajam pasauliniam karui pasitraukė į Vakarus, buvo Antanina Binkevičiūtė, kuri, pati būdama Kauno radijo soliste, padėjo jai pasirengti ir pirmajam koncertui per Kauno radiją. Tai įvyko 1937 metų lapkričio 24 dieną, 26-ojo dainininkės gimtadienio išvakarėse. Tą kartą jos programą puošė M.Glinkos, A.Grečianinovo ir V.d‘Endi kūriniai. O pirmąjį solinį koncertą, kuris dainininkei suteikė ne tik pasitikėjimo jos gyvenimo kelio pasirinkimu, bet ir muzikinės visuomenės pripažinimą, B.Grincevičiūtė surengė Kauno konservatorijoje rūsčiais Antrojo pasaulinio karo metais - 1943 metų kovo 6 dieną, akompanuojant B.Dvarionui. Tai lėmė, kad po metų B.Grincevičiūtė tapo Lietuvos valstybinės filharmonijos Kaune soliste ir sėkmingai dirbo, apie porą sezonų dalyvaudama įvairiuose koncertuose. Persikėlusi gyventi į Vilnių, dainininkė buvo pakviesta dirbti Lietuvos radijo soliste. Toji pareigybė jos biografiją puošė iki 1965 metų. Bendradarbiavimas su Lietuvos radiju nenutrūko ir vėliau. Dainuoti kvietė įvairiausių laidų rengėjai, nuoširdžiai žavėdamiesi jos tobulomis įvairių kūrinių interpretacijomis, tauria asmenybe. Kvietė ne tik dainuoti. Po 1966 metų B.Grincevičiūtę Lietuvos radijuje buvo galima sutikti kaip radijo muzikos įrašų priėmimo komisijos narę, visada sugebėjusią įžvelgti naujo muzikos kūrinio įrašo tobulumą ar menkavertiškumą, o Lietuvos televizija ją kvietė į respublikinio moksleivių konkurso „Dainų dainelė" vertinimo komisiją. Be to, daug kūrybinio džiaugsmo jai teikė bendravimas su Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos moksleiviais, kur galėjo talkinti gyvai iliustruojant vokalinės muzikos pavyzdžius.

Kai praėjusio šimtmečio šeštąjį dešimtmetį pradėjau darbuotis Lietuvos radijo muzikos redakcijoje, ne iš karto išdrįsau užkalbinti ir pakviesti į laidas šią Lietuvos lakštingalą, kurios balsą žinojau iš ankstesnių metų radijo transliacijų. Bet kai ėmiau rengti valandėles „Lietuvių liaudies dainų rinkėjai ir puoselėtojai", be jos balso negalėjau išsiversti. Atrodė, kad niekas geriau negalės atlikti įvairiausiose knygose ir seniausiuose rankraščiuose aptiktų autentiškų lietuvių liaudies dainų. Tada buvo rengiamos laidos apie Liudviką Rėzą, Kristianą Barčą, Miką Petrauską, Pijų Adomavičių, Jadvygą Čiurlionytę, Zenoną Slaviūną ir kitus. Ir kaip tada šiose laidose nuostabiai įsikomponavo B.Grincevičiūtės balsas! Kai kalba pakrypo apie sutartines ir jų užrašytojus, kažkas pasiūlė, kad, atsiradus naujoms įrašymo galimybėms, B.Grincevičiūtė galėtų atlikti visus sutartinės balsus. Tokiu sumanymu susidomėjo ir bandymui pritarė pati dainininkė. Studijoje įrašius į magnetofono juostą pirmąjį balsą, ji klausėsi ir reikiamu momentu pradėdavo dainuoti antruoju balsu. Tad išėjo, kad visa sutartinė, visi jos balsai, skambantys kartu, buvo atliekami vienos B.Grincevičiūtės. Po šios laidos transliacijos buvo įvairių nuomonių. Pati B.Grincevičiūtė, klausydamasi savo atlikimo, pasigedo balsų kontrastingumo, nes tas pats balso tembras per daug susiliedavo ir nebuvo galima išskirti atskirų sutartinės balsų linijų.

Lankydamasis kukliame B.Grincevičiūtės bute Vilniuje, Šermukšnių gatvėje (vėliau ji persikėlė į A.Vienuolio gatvę, kur dabar namą puošia memorialinė lenta ir 1994 metais įsteigtas dainininkės memorialinis butas-muziejus „Beatričės namai"), padėjau dainininkei išmokti daugelį dainų. Paskambinus dainų melodijas, ji nepaprastai greitai jas įsimindavo - po poros kartų jau galėdavo dainuoti atmintinai. Ilgesnių dainų tekstus neretai užsirašydavo. Tuo metu aš jau buvau harmonizavęs ne vieną dainą balsui su fortepijono pritarimu. Kartą išdrįsau paklausti, ar ji nesutiktų padainuoti mano harmonizuotą dainą „Kad aš būčiau žinojus", kurią užrašiau iš zervynietės Genės Makselienės. Paskambinau melodiją, perskaičiau tekstą, paskambinau akompanimentą, ir B.Grincevičiūtė uždainavo. Padainavus visus posmus, kurie skambėjo nuostabiai, ji prabilo, sakydama, kad vienos dainos maža, reikia dainų ciklo. Bet kai ciklas po kurio laiko buvo užbaigtas, „lakštingala" jau buvo pritilusi, nebedainavo...

Vis tolstant į praeitį B.Grincevičiūtės gyventai epochai, dažnai susimąstome apie šią nepaprasto talento ir darbštumo asmenybę, kuria žavėjosi, galima sakyti, visa Lietuva. Sunku net įsivaizduoti, kad ji per savo gyvenimą į plokšteles ar magnetofono juostas radijuje įdainavo per 1000 muzikos kūrinių, kad savo atlikimu ji skatino lietuvių kompozitorius kurti vokalinę muziką, ją kurti ne tik vaikams, bet ir nuoširdžiau bendrauti kalbantis apie muzikos prasmę.

Be galo malonu, kad apie ją telkėsi ne tik muzikai, bet ir rašytojai, dailininkai, kiti kultūros sferos žmonės ir net politikai. Taip daugelį metų su ja bendravusi režisierė Jadvyga Zinaida Janulevičiūtė sukūrė filmą „Beatričė", priminė jos bendrystę su Baliu Dvarionu filme „Balys Dvarionas", padovanojo savo susitikimų apmąstymus knygoje „Lapkričio Beatričė" (2001), Juozas Raškauskas į knygą „Esi graži ir nuostabi..." (1998) sudėjo jos artimųjų laiškus ir prisiminimus, Vladas Žukas išleido knygą „Beatričė Grincevičiūtė. Prisiminimai" (2004), o Tomas Sakalauskas dar 1982 metais ją mums išaukštino knygoje „Beatričė". O kur dar 1987 metais kukliai išleistas leidinys „Beatričė Grincevičiūtė: Bibliografija", atveriantis nepaprastai platų jos veikimo lauką, kuriuo ir šiandien gali didžiuotis Lietuva.

Taigi, džiaukimės, kad turėjome, turime, ir ateityje turėkime šią „lapkričio Beatričę".