J.Averka - dzūkas, laikęs save jotvingių palikuoniu

Gaila, kad tikrąją J.Averkos, su kuriuo teko bendrauti Atgimimo ir Sąjūdžio laikotarpiu, gyvenimo istoriją sužinojau visai neseniai. Sužinojau, kai, švęsdama garbingą savo 85 metų jubiliejų, garsi mūsų poetė Ramutė Skučaitė apgailestavo, jog niekam neįdomūs jos dėdės, buvusio tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministro Kazimiero Skučo apdovanojimai, užkasti jai žinomoje vietoje.

Tas pokalbis su poete paskatino iš naujo pasidomėti 1940 metų istorija, kai sukomunistėję Lietuvos valstybės saugumo departamento pareigūnai suėmė ir Sovietų Rusijos valdžiai perdavė buvusius vidaus reikalų ministrus, VSD direktorių ir pareigūnus, kurie liepos 23 d. buvo išvežti į Maskvą tardyti. Visi buvę Nepriklausomos Lietuvos žvalgybos pareigūnai buvo nuteisti mirties bausme ir sušaudyti.

Bene žinomiausi jų - K.Skučas, A.Povilaitis bei Karakaso universiteto profesorės J.Statkutės, parašiusios knygą „Europos šaknys ir Lietuva", tėvas - J.Statkus. O Severino Vaitiekaus straipsnyje „Lietuvos karinė žvalgyba" bei Arvydo Anušausko knygoje „Lietuvos žvalgyba 1918-1940" man užkliuvo Marcinkonių krašte labai paplitusi Averkos pavardė.

(Net 1883 m. prie Musteikos kaimo paskutinę mešką Lietuvoje sumedžiojęs medžiotojas buvo Averka).

„Tuo pačiu traukiniu iki Minsko buvo vežamas ir Juozas Averka, dzūkas nuo Marcinkonių, - rašoma knygoje. - Jis aktyviai reiškėsi lietuviškajame darbe lenkų okupuotoje Vilnijoje, už antivalstybinę veiklą ne kartą areštuotas ir tardytas lenkų saugumo policijos. J.Averka turėjo ryšių su Lietuvos karine žvalgyba, bent jau nuo 1939 m. vasaros asmeniškai pažinojo J.Matusaitį, K.Dulksnį ir vykdė tam tikras žvalgybines užduotis Zervynų-Marcinkonių pasienio ruože."

Tai, kad J.Averka buvo vežamas tik iki Minsko, pagal tuometinę sovietų „teisę" reiškė, jog jis yra kaltinamas nusikaltimais Baltarusijos SSR ir perduotas baltarusių NKVD. Jis iki išlaipinimo Baltarusijoje buvo vežamas kartu su K.Skuču ir A.Povilaičiu.

Ilgametis „Respublikos" žurnalistas Ferdinandas Kauzonas, bendravęs su J.Averka mūsų Nepriklausomybės pradžioje, pasakojo paklausęs, už ką jis buvęs ištremtas. „Taigi, už tą parašų rinkimą", - atsakęs šis.

O istorija buvusi tokia. Pasirodo, kad 1939 m., kai pagal Ribentropo-Molotovo paktą Lenkiją pasidalino Vokietija ir Sovietų Sąjunga, Marcinkonys atiteko Baltarusijai. J.Averka tuomet rinko parašus, kad ši etninė ir lietuvių gyvenama žemė atitektų Lietuvai. Tada niekas nežinojo, kad čekistai, perėmę lenkų žvalgybos archyvus, jau sekė J.Averką kaip potencialų priešą, kuris puoselėjo lietuvybę ir šiame krašte platino lietuviškas knygas. Jam pasisekė, kad jis pateko į Baltarusijos KGB, o ne į maskviečių rankas. Žodį „pasisekė" derėtų rašyti kabutėse, turint galvoje, kad jis liko gyvas.

Šioje vietoje reikėtų pacituoti dar pradžios mokykloje paties J.Averkos parašytus žodžius: „Myliu aš Tėvynę, myliu ir mylėsiu, nors už šitą meilę daugel nukentėsiu". Tada jis tarsi išbūrė savo gyvenimą. Ilgi žiaurūs kankinimai NKVD kalėjimuose, vėliau sekinantis darbas Sibiro lageriuose, artimųjų netektys - kai mirė tėvas, sesuo, o broliai žuvo būdami Dzūkijos partizanų gretose, - J.Averkos nepalaužė. Priešingai, jis tapo stipresnis ir geresnis, nejaučiantis neapykantos nei rusui, nei lenkui, nei žydui.

Tremtis J.Averkai ir su juo buvusiai motinai pasibaigė 1953 metais, bet Lietuvoje su šeima, atsižvelgiant į to meto sovietinius įstatymus, jie atsidūrė tik 1958 metais.

Toks iškilus, tačiau mažai kam Lietuvoje žinomas ištikimas savo tautos sūnus nusipelno kur kas išsamesnio pasakojimo. Tad gerai, kad Laima Kurgonaitė-Purlienė apie jį parašė jau minėtą knygą. Gaila, kad ši knyga, kurioje sudėta J.Averkos Marcinkonių krašte surinkta tautosaka, t.y. dainos, pasakojimai ir etnografiniai vaizdeliai, buvo nekomercinis projektas, tad išleista vos poros šimtų egzempliorių tiražu, dėl to pasiekiama tik siauram skaitytojų ratui. Tačiau visus, kurie skaitė šią knygą, stebina J.Averkos, kaip žmogaus, gyvybingumas, energija ir atsidavimas savam kraštui, Tėvynei, kad ir kur jis būtų.

Laima Kurgonaitė-Purlienė dėdę Juozą pažinojo kaip toje pačioje gatvėje gyvenantį geraširdį kaimyną, kuris ją sudomino ir dar sovietmečiu įtraukė į folklorinį ansamblį. K.Kalibato vadovaujamas Paminklų konservavimo instituto ansamblis, kuriame dainavo ir knygos autorė, savo repertuarą grindė senosiomis ir daugiausia dzūkų krašto, J.Averkos užrašytomis, dainomis. Jomis ansamblis vis konkuravo su jau spėjusiais Lietuvoje pagarsėti J.Trinkūno prikeltais Žiūrų kaimo dzūkų dainorėliais.

Ši lietuviška konkurencija visiems išėjo į naudą. 1983 m. viešai uždainavo ir Marcinkonių etnografinis ansamblis. Kalbinti dabartiniai Marcinkonių krašto etnokultūros šviesuoliai - Rimutė Avižinienė ir Jonas Bajoriūnas - vieningai pripažino, kad ir kas buvo šio kolektyvo vadovas, idėjinis jo įkūrėjas šiems dainų krašto žmonėms visada liko Juozas Averka.

L.Kurgonaitė-Purlienė prisimena, kad sovietmečiu po repeticijų pasilikę vyresnieji dar ilgai apie kažką kalbėdavosi. Tada niekas nežinojo, kad egzistuoja sąvoka sovietinė rezistencija. 1983 m. per Lietuvą nuskambėjo žinia, kad Marcinkonyse įvyko pagal mūsų protėvių tradicijas paminėta ir daugybę žmonių sukvietusi Rasų šventė, kurios organizatorius ir buvo J.Averka.

Tarybų valdžia švęsti Joninių niekada nedraudė, ypač jei jos buvo švenčiamos apgirtus, blevyzgojant prie degančių senų padangų laužų. Tačiau Rasas švęsti buvo draudžiama, nes trumpiausią metų naktį kurstydami ugneles tradicijų tęsėjai, senojo baltų tikėjimo puoselėtojai, kurstė ir atgimstančią lietuvybę. Tai neliko nepastebėta ir sovietinių saugumo struktūrų. Pirmaisiais mūsų nepriklausomybės metais į lietuvių kalbą buvo išverstas KGB metodinis vadovėlis iškalbingu pavadinimu „Lietuviškasis nacionalizmas ir kova su juo".

Paskutiniame vadovėlio skyriuje sovietinio saugumo darbuotojams buvo nurodyta ypatingą dėmesį skirti įvairiems turistų, žygeivių susibūrimams, kraštotyrininkų, folkloro kolektyvams. Leidinio autorių teigimu, tokiuose kolektyvuose po tam tikra laisvalaikio praleidimo forma buriasi nacionalistiškai nusiteikę žmonės, nesantys lojalūs Tarybų valdžiai.

Niekad nenusileidęs jokiam okupantui, nė vienam Tautos ar valstybės niekintojui, Juozas Averka mirė 1998 m. birželio 8 dieną, sulaukęs 87 metų. Tada išėjo žmogus, be kurio Tėvynė tapo tuštesnė ir kurį pažinojusieji visada galės sakyti: „Aš didžiuojuosi, kad esu lietuvis".