Lietuvius žadinęs Tėvynėje ir išeivijoje

A.Burba gimė 1854 m. spalio 30 d. Pailių kaime, Kruopių valsčiuje, Šiaulių apskrityje. Nėra iki šių dienų išlikusių duomenų, kiek vaikų augo ūkininkų Aleksandro Burbos ir Onos Badavičiūtės-Burbienės šeimoje. Žinoma tik tiek, kad Burbos, kaip ir daugelis kitų ūkininkų, buvo labai religingi žmonės, o šeimoje vyravo lietuviška dvasia, nors šeimos galva dažnai pirmenybę teikdavo lenkiškai kultūrai.

Puoselėję viltį, kad jų Aleksandrui skirta dvasininko dalia, Burbos ėmė rūpintis savo sūnų leisti į mokslus. Po Žagarės bei Kruopių pradžios mokyklų mokslo pažinimo kelias būsimąjį kunigą metais nuvedė į Šiaulių berniukų gimnaziją. Čia mokslai jam sekėsi sunkiai, tad, tepasimokęs vos trejus metus, A.Burba turėjo palikti gimnaziją. Jei kokios naudos A.Burba Šiaulių gimnazijoje ir pasisėmė, tai tik lietuvybės, kurios čia niekada netrūko. Apie tai jis rašė Jonui Šliūpui: „Kada Šiauliuose buvau, kur visi lietuviški mokintiniai stengėsi pramokti lenkiškai, ir man ta mįslis pradėjo lįsti į galvą. Nusipirkau žodyną moskoliškai lenkišką ir, šiek tiek pramokęs, pradėjau poterius kalbėti lenkiškai ir maldaknygę skaityti lenkiškai. Tas mano persimainymas ne ilgam pateko, nes už keleto mėnesių lenkiškąją sudeginau, o grįžau atgal prie lietuviškos maldaknygės ir jau su kožnu lietuviu, ar norinčiu, ar nenorinčiu, lietuviškai šnekėdavau".

Metams bėgant tvirtai apsisprendęs būti kunigu, A.Burba nutarė vykti į Vilnių ir stoti į tenykštę kunigų seminariją. Čia jam mokslai sekėsi palyginti gerai. Sėkmingai baigęs kunigų seminariją, 1882 m. rudenį A.Burba Vilniaus vyskupijos valdytojo vyskupo A.Beresnevičiaus buvo įšventintas į kunigus ir paskirtas vikaru į Žaslių Šv. Jurgio bažnyčios parapiją. Ši parapija buvo grynai lietuviška, tačiau, kaip ir visas Vilniaus kraštas, buvo lenkinama lenkomanų kunigų ir vietos sulenkėjusių lietuvių dvasininkų. Negalėdamas susitaikyti su tokia padėtimi lietuviškoje parapijoje, jaunasis kunigas ėmėsi lietuvinimo darbo.

Savo nuoseklia veikla kun. A.Burba susilaukė Žaslių parapijoje ir toli už jos ribų gero vardo, tačiau kartu ir lenkomanų išpuolių. Jis J.Šliūpui guodėsi: „Kada jau Žaslių lietuviai sujudo ir tas visas pasirodė darbuose jų, tada išdygo ir mano priešai, kurie akyse žmonių statė mane neprieteliumi katalikystės, o platintoju pravoslavijos. Vadovais priešų pasidarė ponai Paszkiewiczowie, tvirtindami: mes niekados neleisime, kad mužikiška kalba būtų bažnyčiose, tegul lietuviai mokinasi katalikiškos, tai yra lenkiškos, kalbos".

Nuolat lenkomanų skundžiamas bažnytinei ir civilinei valdžiai, 1883 metais kun. A. Burba buvo iškeltas į Vidiškių Švč. Trejybės parapiją, tačiau ten jam taip ir neteko pabūti kiek ilgiau. Po kelių mėnesių dėl tų pačių priežasčių, kaip ir anksčiau, jis buvo iškeltas į labiau sulenkėjusią Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapiją klebono pareigoms. Ką kun. A.Burba rado naujojoje vietoje, laiške J.Šliūpui rašė: „Bet kaip atsidūriau klebonu į Labanorą, tenai radau lietuvius beregint virstančius į lenkus, nes jau mažoji dalis parapijos buvo pradėjusi lipti prie lenkiškų poterių ir kalbos. Daugiaus, nei kaip per porą metų tenai būdamas, rūpinausi jiems tautišką dvasią įkvėpti ir pamokslais, ir dalinimais visokių knygelių lietuviškų".

Visur, kur jam teko kunigauti, dvasininkas stengėsi suartėti su lietuviškai kalbančia liaudimi. Bendraudamas su žmonėmis, kunigas siekė juos ištraukti iš tamsos ir alkoholio liūno, daugelį išmokė rašto. Keliaudamas per žmones, rinko tautosaką, užrašė apie 300 dainų, 10 pasakų bei 31 burtą. Prof. E.Volterio patartas, savo surinktą tautosaką nusiuntė Rusijos geografų draugijai į Peterburgą.

Kunigas ypač optimistiškai sutiko 1883 metais pasirodžiusią prūsų Lietuvoje leistą „Aušrą", ją platindavo tarp tautiškai susipratusių savo parapijiečių. Pasirodžius „Aušrai", kilo kovos banga dėl savos spaudos legalizavimo. Ją sukelti paragino Jonas Basanavičius su J.Šliūpu. Jie „Aušroje" kvietė apsišvietusius lietuvius kalbinti valstiečius, kad šie rašytų kolektyvinius prašymus carui, carienei, vidaus reikalų bei švietimo ministrams, kuriuose būtų reikalaujama panaikinti lietuviškos spaudos draudimą. Ne kiekvienas raštingas asmuo tai galėjo padaryti, tad šiuo klausimu kaimo žmogus dažniausiai kreipdavosi į kunigą. Tokius prašymus carinei valdžiai, pasirašytus valstiečių, Vilniaus krašte parašė ir kun. A.Burba bei keli kiti šio krašto kunigai lietuviai.

Nustojus eiti „Aušrai", pasirodė „Šviesa", kurios bendradarbis buvo ir kun. A. Burba. Tačiau didžiausią pasitenkinimą jam sukėlė Varšuvos ir Maskvos universitetuose studijavusių lietuvių pradėtas leisti „Varpas", į kurį jis taip pat rašė ir platino.

Kad ir kiek kun. A.Burba ir jo profesijos bei idėjos broliai kun. J.Burba, S.Gimžauskas ir nedaugelis kitų Vilniaus krašto lietuvių dvasininkų dėjo pastangų lietuvinti šį kraštą, tačiau jos paveikė tik eilinius kaimiečius.

Kun. A.Burbai teko kovoti prieš du priešus - lenkintojus ir carinę valdžią. Ta kova buvo nelygi. Nuolatiniai kilnojimai iš parapijos į parapiją jo nebaugino, netgi kėlė tautiškai nusiteikusio kunigo atkaklumą. Tokia jo veikla išgąsdino prolenkišką Vilniaus vyskupijos vadovybę. Negalėdama su nepaklusniuoju kunigu susidoroti, vyskupijos vadovybė kun. A.Burbą įskundė carinei valdžiai. 1886 m. lapkričio 11 d. dvasininkas buvo suimtas ir išvežtas į Gardino pranciškonų vienuolyną atgailauti. Tremtyje jis išbuvo dvejus metus.

Prievarta atgailaudamas vienuolyne, kun. A.Burba nė nemanė nutraukti tautinės veiklos: uoliai mokėsi vokiečių kalbos, parašė savo autobiografinę poemą „Senkaus Jurgis", kurioje yra daug žodžių, skirtų tėvynei, jos praeičiai bei ją slegiančiai priespaudai. Šią poemą atskira knygele, pasirašytą Lakūno slapyvardžiu,1889 metais išspausdino K.Voskos spaustuvė Ragainėje. Vėliau, iš 3000 šios knygelės egzempliorių tiražo gautą pelną autorius paskyrė paramai leidžiant „Varpą", kurį kunigas materialiai rėmė ir vėlesniais metais, siuntinėjo korespondencijas.

Į laisvę kun. A.Burba išėjo 1888 m. spalio 29 d. ir iš karto buvo paskirtas vikaru į Adutiškio Švč. Mergelės Marijos Škaplerinės bažnyčią. Tačiau ramybės nebuvo ir čia: jis nuolat buvo skundžiamas Vilniaus vyskupijos valdytojui vyskupui A.P.Audzijoniui, o vietos dvarininkui Bortkevičiui apskundus už tautinę veiklą, kunigą ketinta iškelti į Valkininkus. Tačiau jis bažnytinės vyriausybės nebepaklausė, į Dzūkiją nenuvyko, nes buvęs „Aušros" redaktorius J.Šliūpas bei išeiviai lietuviai jį kvietėsi į JAV.

Tik atvykęs į Ameriką, kun. A.Burba pateko į gana keblią padėtį. Dar 1879 metais Šenandoro parapijos lietuviai, nesutardami su vietos lenkais, reikalavo lietuvio kunigo, kuris juos aptarnautų gimtąja kalba. Kad patenkintų Šenandoro lietuvių norus, J.Šliūpas jiems pasisiūlė surasti lietuvį kunigą. Sužinojęs, kad J.Šliūpas visą tai darė be bažnyčios vyresnybės pritarimo, A.Burba atsisakė vykti į Šenandorą ir apsistojo Mažletone, kol Skrantono vyskupas O.Hara 1889 m. spalio 20 d., paskyrė jį Plimuto klebonu.

Ant klebono lenkai labiausiai pyko už tai, kad jis, kaip ir J. Šliūpas, raštu ir gyvu žodžiu visur aiškino apie lenkų daromas skriaudas lietuviams. Matydamas Plimuto parapijoje įsigalėjusių lenkų užsispyrimą ir nenorėdamas atiduoti lietuvių parapijiečių pastarųjų įtakai, kun. A.Burba pradėjo agituoti lietuvius statytis savo bažnyčią bei kurti grynai lietuvišką parapiją. Darbai vyko gana sklandžiai. 1890 metais buvo padėtas Plimuto Šv. Kazimiero bažnyčios kertinis akmuo, o netrukus iškilo ir bokštas. Šioje bažnyčioje kun. A.Burba darbavosi iki pat gyvenimo pabaigos.

Gyvendamas Amerikoje, kun. A.Burba atkakliai žadino lietuvių tautinę savimonę. Tai patvirtino J.Šliūpas laiške J.Basanavičiui: „Reikalai lietuvystės, regisi, čionai palengva, slenka į priešakį, toliaus vis taip pat einant, galima būtų laukti gerų daiktų iš pusės Amerikos lietuvių. Tik bėda, kad čion apšviestūnų per mažai (...). Tik kun. Burba žybsi kaip kokia žvaigždė tarpe tamsūnų".

Kai kun. A.Burbos ir J.Šliūpo keliai kuriam laikui išsiskyrė, siekdamas ir toliau dirbti tautinį darbą, kun. A.Burba atsidėjo leidybinei-švietėjiškai veiklai. Dar 1890 metais jis išleido savo poezijos rinkinėlius „Lietuva", „Lietuvio sapnas" ir „Ponas Bartkus", pastarajame negailėdamas aštrios kritikos įvairaus plauko lenkomanams, ypač sulenkėjusiai lietuvių dvarininkijai, kuriai, anot autoriaus, ne vieta gyventi Lietuvoje.

Dar kunigaudamas tėvynėje kun. A.Burba buvo surinkęs nemažai lietuviškų dainų, kurias atsigabenęs į Ameriką paruošė ir 1893 metais išleido atskira knyga „Lietuviškos dainos". Jis taip pat suredagavo ir 1892 metais išleido S. Daukanto „Būdą'', o 1893 bei 1897 m . „Lietuvos istoriją" (I ir II tomus). Taip pat kartu su kun. A.Miluku parengė ir išleido K.Donelaičio raštus bei paskelbė M.Davainio-Silvestraičio surinktą medžiagą S.Daukanto biografijai.

Kun. A.Burba buvo bene pirmasis mėgėjiško JAV lietuvių teatro organizatorius. Jam teko ne tik vaidinti mėgėjiško teatro scenoje, bet ir režisuoti vaidinimus. Sunku šiandieną pasakyti, kiek kunigas dar būtų nuveikęs kilnių darbų lietuvybės labui, jei ne ankstyva jo mirtis. 1898 m. kovo 26 d. kun. A.Burba atgulė į ligos patalą, o jau kitos dienos rytą mirė. Tai buvo didžiulis nuostolis lietuvybės išsaugojimui išeivijoje. Vos tik ištikimas lietuvių tautos sūnus buvo palaidotas, pradėtos rinkti aukos antkapiniam paminklui. Plimuto lietuviškose kapinėse jis buvo pastatytas po metų, 1899-aisiais.