Muzikai, kūrę ir groję nepaisydami pavojų

Nepaisant blokados

Bene garsiausias istorijoje toks pavyzdys buvo pademonstruotas prieš 80 metų apsuptame Leningrade - turime omeny Dmitrijaus Šostakovičiaus 7-osios simfonijos, pavadintos „Leningradas", atlikimą. Didžiąją vieno garsiausių savo kūrinių dalį kompozitorius parašė 1941 m. vasarą ir ankstyvą rudenį Leningrade, aplink kurį veržėsi blokados žiedas, kartu spėdamas dėstyti konservatorijoje, dalyvauti gesinant gaisrus, kildavusius nuo priešo numestų bombų.

Spalio 1-ąją D.Šostakovičius su šeima buvo evakuoti į Samarą, kur ir baigė savo legendinį kūrinį. Po trijų mėnesių Samaroje įvyko jo premjera, kuri buvo transliuojama radijo bangomis visai šaliai ir užsieniui. Bet garsiausias kūrinio atlikimas įvyko 1942 m. rugpjūčio 9-ąją Didžiojoje Leningrado filharmonijos salėje, praėjus 11 mėnesių nuo blokados pradžios. Repeticijas su Leningrado radijo orkestru dirigentas Karlas Eliasbergas pradėjo jau 1941 m. gruodį, tačiau netrukus dėl šalčio ir bado repeticijas teko nutraukti. O kai pavasarį buvo nutarta darbą tęsti, paaiškėjo, kad repetuoti pajėgė vos apie 15 žmonių iš maždaug 80-ies, nes kiti orkestrantai buvo pernelyg nusilpę, kad pajėgtų atlikti 75 minučių trukmės kūrinį.

Pasiruošimo kūrinio atlikimui istorija tapo legenda, o su tuo susiję vaizdai įsirėžė į daugybės žmonių atmintį: išsekęs dirigentas K.Eliasbergas dviračiu važiuoja prie fronto linijos surinkti muzikantų iš karinių orkestrų; apsiausto miesto artilerija kūrinio atlikimo vakarą iš visų jėgų naikina priešo ugnies taškus, kad apšaudymas nesutrukdytų koncerto, kareivių ir civilių prisigrūdusi filharmonijos salė, nutvieksta krištolo sietynų šviesos (nors visas miestas buvo užtemdytas), ašaros klausytojų akyse; D.Šostakovičiaus muzika, transliuojama radijo, per garsiakalbius liejasi miesto gatvėse.

Nepaisant apšaudymo ir nelaisvės

Antrasis pasaulinis karas pateikė ne tik kolektyvinių, bet ir individualių muzikantų žygdarbių pavyzdžių. Ir toli gražu ne vien apkasuose ar priekinėse fronto linijose. Jie grodavo nepaisydami nieko, kai, regis, ne muzika turėjo rūpėti. Du tokio pasiaukojimo pavyzdžiai - iš Prancūzijos, kapituliavusios 1940 m. Tuo metu ten gyveno du klasikinės muzikos mylėtojams gerai žinomi muzikantai - klavesinistė Vanda Landovska (Wanda Landowska) ir vargonininkas bei kompozitorius Olivjė Mesianas (Olivier Messiaen).

V.Landovska gimė Lenkijos žydų šeimoje, ketverių pradėjo skambinti fortepijonu ir garsėjo kaip vunderkindė. Nuo 3-iojo deš. vidurio gyveno Prancūzijoje, 1925 m. Paryžiuje įsteigė senovinės muzikos mokyklą, o jos namai už poros dešimčių kilometrų nuo Paryžiaus tapo muzikos tyrinėjimo ir atlikimo centru. Antrasis pasaulinis karas užklupo V.Landovską Prancūzijos sostinėje. Tomis dienomis, kai vokiečių armija artėjo prie miesto, ji studijoje pradėjo įrašinėti italų kompozitoriaus D.Skarlačio sonatas ir iš Paryžiaus nesitraukė tol, kol nebaigė darbo. Nesunku suprasti, koks likimas laukė jos, žydės iš Lenkijos, jei būtų patekusi į nacių rankas: okupacijos metais per
72 tūkst. Prancūzijoje gyvenusių žydų buvo išsiųsti į mirties stovyklas. Bet grėsė ir dar vienas pavojus - žūti per artilerijos apšaudymus.

Išlikę D.Skarlačio sonatų įrašai - įrodymas, koks realus buvo šis pavojus: viename įrašų nuo žymos 02:00 kaip tik girdima kanonada. Iš Paryžiaus, o paskui ir iš karo apimtos Europos V.Landovskai vis dėlto pavyko išvykti į JAV, netekus visko: jos namas buvo sugriautas ir visi daiktai, įskaitant instrumentus, sunaikinti.

Kitam muzikantui, Olivjė Mesianui, pasisekė mažiau. Karo pradžioje jam buvo 31 metai, jo kūriniai jau buvo pagarsėję, o jis pats 8 metus dirbo Paryžiaus Švč.Trejybės bažnyčioje etatiniu vargonininku. Bet tai neapsaugojo nuo šaukimo į armiją. Dėl prasto regėjimo jis buvo priskirtas prie pagalbinio medicinos personalo, o 1940-ųjų birželį prie Verdeno pateko nelaisvę.

Drauge su kitais prancūzų ir belgų karo belaisviais jis atsidūrė stovykloje „Stalag VIII-A", esančioje prie dabartinio Lenkijos miesto Zgoželeco (Gerlico). Būtent ten O.Mesianas parašė vieną garsiausių savo kūrinių - „Laiko pabaigos kvartetą" klarnetui, smuikui, violončelei ir fortepijonui. Ir, kad ir kaip būtų keista, ten, stovykloje, įvyko jo premjera.

Dar gabenamas į stovyklą pakeliui jis susipažino su klarnetistu Anri Akoka (Henri Akoka), o stovykloje - su violončelininku Etjenu Paskjė (Etienne Pasquier) ir smuikininku Žanu le Buleru (Jean le Boulaire). Šie muzikai ir O.Mesianas fortepijonu 1941 m. sausio 15-ąją atliko kvartetą keturiems šimtams belaisvių ir sargybinių ir, kaip vėliau prisiminė O.Mesianas, „niekada jo nebuvo klausoma su tokiu neslūgstančiu dėmesiu ir supratimu".

Visa tai nebūtų buvę įmanoma, jei ne vieno iš stovyklos administracijos atstovų, vertėjo Karlo Alberto Briulio (Karl Albert Bruehl) pagalba - jis gavo O.Mesianui natų popieriaus, nedidelę patalpą, kur galėtų dirbti, padėjo suorganizuoti pasirodymą, o paskui tarpininkavo dėl muzikantų išlaisvinimo. Anri Akoka vėliau sakydavo, kad „Laiko pabaigos kvartetas" - vienintelis karo prisiminimas, kurio jis nenorėtų pamiršti. Vis dėlto jis niekada daugiau nedalyvavo atliekant šį kūrinį.

Nepaisant katastrofos ir panikos

Muzikantų didvyriškumo pavyzdžiai nebūtinai susiję su karo metais. Groti, kad ir kas vyktų aplinkui, galima ir taikiu metu. Būtent taip ir elgėsi 1912 m. balandžio 15-osios naktį Teodoras Breilis (Theodore Brailey), Rožė Briko (Roger Bricoux), Džonas Klarkas (John Clark), Volasas Hartlis (Wallace Hartley), Džonas Hjumas (John Hume), Žoržas Krenas (Georges Krins), Persis Teiloras (Percy Taylor) ir Džonas Vudvortas (John Woodward), etatiniai keleivinio lainerio „Titanikas" muzikantai.

Tą naktį, kai laivas susidūrė su ledkalniu, jie grojo keleiviams, kaip ir ankstesnėmis dienomis. Muzikantų grojimas, tegu ir ne aukščiausio lygio, buvo viena pagrindinių pramogų laive. Kai laivas ėmė skęsti, jie išėjo ant denio ir, kaip liudijo išsigelbėję keleiviai bei įgulos nariai, toliau grojo džiugias melodijas, populiarių to meto dainų aranžuotes, stengdamiesi nuraminti ir išblaškyti keleivius.

Muzika skambėjo net tada, kai, stengiantis prisišaukti pagalbą, iš „Titaniko" buvo pradėtos leisti raketos, o į vandenį - valtys. Vienas iš išsigelbėjusių antrosios klasės keleivių prisiminimuose teigė: „Daug narsių poelgių būta tą naktį, bet nė vienas negali prilygti tam, kaip žmonės vis grojo, laivui tyliai grimztant gilyn ir gilyn." Visi aštuoni muzikantai nepaliko laivo ir nuskendo drauge su juo. Nebuvo rastas nė vieno jų kūnas.

„Titaniko" muzikantų istorija tapo legendiniu ekstremalioje situacijoje atsidūrusių žmonių pasiaukojimo ir drąsos pavyzdžiu. Jis yra dar ryškesnis, turint omeny jų amžių - nuo 20 iki 40 metų. Įvairiose pasaulio šalyse drąsuoliams yra pastatyti paminklai, skiriamos knygos ir filmai, taip pat muzikos kūriniai. Pavyzdžiui, britų kompozitorius Gevinas Brajersas (Gavin Bryars) jiems yra paskyręs 25 minučių trukmės kūrinį „Titaniko žūtis".

Jei išeini, išeik gražiai

O ar galima atlikėjo asmeniniu didvyriškumu laikyti tai, kad jis eina į sceną arba tęsia pasirodymą prastai jausdamasis? O tokį įsijautimą, dėl kurio staiga arba prieš laiką miršta? Ginčytinas klausimas. Vienas ryškiausių pavyzdžių - staigi švedų kilmės operos atlikėjo Aroldo Lindžio (Aroldo Lindi) mirtis tiesiog scenoje (1944 m.). Prieš kelis mėnesius patyręs širdies priepuolį, jis dainavo toliau, nors gydytojai rekomendavo jam pailsėti. Netrukus jis jau atliko pagrindinę tenoro partiją R.Leonkovalio operoje „Pajacai".

Opera yra tragiška: aistringas pavyduolis Kanijus vadovauja klajojančių komediantų trupei, žmona, taip pat aktorė, jam yra neištikima, todėl jis nužudo ją ir meilužį. Bet tai vyksta antrojo veiksmo pabaigoje, o pirmojo pabaigoje Kanijus tik sužino apie išdavystę ir, likęs scenoje vienas, sukrėstas, priverstas ruoštis pasirodymui ir slėpti veidą po juokdario kauke, dainuoja vieną garsiausių operos istorijoje arijų „Vesti la Giubba". Veiksmui baigiantis A.Lindis, padainavęs priešpaskutinę arijos eilutę „Ridi, Pagliaccio, sul tuo amore infranto!" („Juokis, pajace, iš savo nelaimingos meilės!"), staiga parkrito, orkestras pagrojo iki galo, žiūrovai ėmė ploti, uždanga nusileido, o tenoras išleido dvasią...