2 nuotr.Ši daina yra sulaukusi bene daugiausia variantų. Ją mėgo bei dainavo ir tremtiniai, ir lietuvių išeiviai, ir Lietuvos partizanai. Tose interpretacijose atsirasdavo ne tik naujų žodžių, kūrinys pasipildydavo net ištisais posmais. Tad pirmiausia prisiminkime bene populiariausią tos dainos variantą:
Jau ruduo atėjo ir vėl liūdnos dainos,
Mažas piemenėlis rageliu skardens.
Aš nuskinsiu žiedą, puikų astros žiedą,
Paskutinį žiedą drumzlino rudens.
Tu nelauk, mergaite, nerymok prie vartų,
Aš nebeateisiu liepų takeliu.
Ir nebedainuosiu tau gražių dainelių,
Ir nebesakysiu, kad tave myliu.
Kas man iš tos meilės, kas man iš tų žodžių?
Gal tave ten mieste kitas pamylės?
Man geriau mylėti savo gimto sodžiaus
Vėjo išbučiuotas kaimo mergeles.
Tačiau ši daina, kaip, beje, ir daugelis populiarių melodijų, kadaise turėjo ir tikrą autorių. Tai buvo Algirdas Griškėnas, iki 1941 metų pasirašinėjęs Griškevičiaus pavarde (1918.07.04 - 1999. 04.28). Dramatiškas jo likimas, skaudi jo biografija.
Joje įsiterpia net šešiolika metų, praleistų kalėjimuose bei Vorkutos lageriuose. Užtat gražiu akordu įrašytas faktas, jog 1941 metų birželio 23-iąją jis, dirbdamas Kauno radiofone, perskaitė visai Lietuvai smagią žinią - Lietuvoje atkuriama nepriklausomybė. Tuo metu itin reikšmingus Lietuvos laikinosios vyriausybės dokumentus bei Lietuvių aktyvistų fronto štabo kreipimąsį į mūsų tautą jis pakilia intonacija paskelbė visiems mūsų krašto žmonėms, tąkart girdėjusiems Lietuvos radiją... Užtat po trijų metų enkavedistai jo tėviškėje surakino jį grandinėmis, patalpino į Lazdijų bei Marijampolės kalėjimus, o vėliau nugabeno į garsiąją Vorkutą...
Net iškentęs aštuonerius įkalinimo metus, jis dar neturėjo teisės svajoti apie tėviškę... Iš lagerio jis buvo paleistas, bet dokumentuose įrašyta nedžiuginanti frazė - negalima grįžti Lietuvon... Vorkutoje jis susipažino su tremtine Gražina Tekoriūte (1922 -2003), čia jiems 1953 metais gimė sūnus Algimantas, įregistruotas Griškevičiaus pavarde. Laisvės viltis nušvito tik 1960-aisiais metais. Bet ir čia, Lietuvoje, niekas nesidžiaugė jo grįžimu. Daug kartų jis girdėjo valdininkų priekaištus: „Kur gyvenai, ten ir gyvenk"...
Pagelbėjo tuometinis Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis, suteikęs galimybę prisiregistruoti Lietuvoje. Maloniai nudžiugino ir tuometinis kultūros ministras Juozas Banaitis, prisiminęs Griškėną iš darbo radiofone ir padėjęs įsidarbinti knygų rūmuose. Būtent čia buvęs tremtinys praleido 23 metus, iki pat pensijos. Paskelbė ir parengė daugybę bibliografijos dokumentų, spaudos apžvalgų.
Poezijos posmams nebebuvo įkvėpimo. Jo tėviškė Dusioje buvo sunaikinta, brolis ir sesuo ištremti, tėvas miręs, o brolis pasitraukęs į Vakarus... Tik mūsų Atgimimo pradžioje jis sutiko „Knygnešio" puslapiuose atvirai papasakoti apie savo dramatišką lemtį. Tuomet jis redakcijoje savo ranka užrašė ir tą pirmąjį dainos variantą, kurį jis, tuometinis Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos abiturientas, buvo paskelbęs žurnale „Jaunoji Lietuva (1938 metų nr. 7/8).
Pažvelgę į eilėraščio faksimilę, nesunkiai įsitikinsime, jog pirmapradis eilėraštis gerokai skiriasi nuo dabar dažnai dainuojamos melodijos. Ir tremtiniai, ir partizanai, pamėgę šią melodiją, prikurdavo ištisus posmus, pakeisdavo žodžius.
Antai poeto Jono Aisčio sudarytoje knygoje „Laisvės kovų dainos", išleistoje 1962 metais Čikagoje, šis tekstas sudaro net septynius posmus. Gerokai pakitęs ir pirmasis ketureilis. Po dviejų pirmųjų eilučių („Nebelauk, mergaite...) įrašyti partizanams artimesni žodžiai: „Išėjau kovoti už gimtinę mielą, Išėjau užstoti, kas yra brangu" . Kitoje partizaniškoje dainoje kalbama apie mergaitės liūdesį: „Bet sakyk, sesute, kodėl tu nuliūdus? Gal pagailo brolio vargstančio miške?" Dar kitame variante užsimenama ir apie kovotojus be vakarienės: „Oi kiek daug nevalgys šitos vakarienės. Ne tik čia tėvynėj, bet ir ten toli"...
Melodingo eiliavimo, pakilūs ir dainuoti viliojantys Algirdo Griškėno posmai, rašyti jaunystės metais, gal ir žadėjo gražią ateities perspektyvą. Bet ji nutrūko 1944 metais, kai jo rankas, gebančias kurti, surakino enkavedistų grandinės. Nutrūko jo poetinės mintys apie Tėvynę, apie jos grožį ir didingą praeitį, apie savanorių žygius ir kovas už laisvę: „Vakarinę maldą mums žiogeliai grojo / Ir saldžiai kvepėjo sodų jazminai. /Vėl apsiaus darželį tos gegužio naktys, / Vėl kvepės alyvos ir svajosi tu. / Tik nebeateisiu pasakos pasekti, / Kritęs už Tėvynę ant Neries krantų"...
