Nuobodus siurrealisto Renė Magrito gyvenimas

Prasmių kiekis priklauso vien nuo žiūrinčiojo erudicijos ir vaizduotės: vaizdų deriniai ir paveikslų pavadinimai nuteikia žiūrovą ieškoti mįslės įminimo, kurio iš tiesų gali nė nebūti. Kaip sakė pats dailininkas, pagrindinis jo tikslas - priversti žiūrovą susimąstyti. Beje, reikia nepamiršti, kad pats dailininkas skeptiškai vertino bet kokius mėginimus interpretuoti jo paveikslus, iššifruoti simbolius, ieškoti slaptų prasmių.

Bet „intelektualiosios provokacijos" žiūrovus vėl ir vėl skatina tą daryti. R.Magritas vaizdavo ne deformuotas būtybes ar daiktus, kaip, tarkime, S.Dali, bet realistiškus objektus bei žmones, kuriems keistumo suteikia neįprasta aplinka arba jų tarpusavio ryšys. Paprasčiau tariant, kasdienius objektus R.Magritas vaizdavo jiems nebūdingoje aplinkoje.

Renė Magritas - vienas iš nedaugelio talentingų žmonių, kurio biografijoje nėra kunkuliuojančių aistrų ir skandalingų išsišokimų, ji telpa į paprastą formulę „gimė, mokėsi, vedė, dirbo ir mirė...". Jo gyvenimas buvo toks ramus ir neskubrus, kad jį visai būtų galima pavadinti nuobodžiu ir niekuo neišsiskiriančiu. Tačiau ir Saulėje būna dėmių. Todėl dailininko biografai be didelio vargo vis dėlto atkapstė keletą pikantiškų istorijų, susijusių su siurrealisto gyvenimu.

Pirmoji meilė

Iš visų gilių jausmų ir pergyvenimų, kuriuos lemta patirti žmogui, pirmoji meilė yra laikoma romantiškiausia. Būtent joje slypi „kabliukas", už kurio užsikabinęs žmogus idealizuoja šį jausmą ir visą gyvenimą jį prisimena kaip šviesiausią ir tyriausią gyvenimo laikotarpį. Šiuo atžvilgiu Renė Magritui nepaprastai pasisekė. Jis, pirmąją meilę sutikęs 15-os, o po 7 metų ją vėl atradęs, vedė ir su sau skirtąja nugyveno beveik pusę amžiaus, kaip sakoma, ir varge, ir džiaugsme, kol mirtis juos išskyrė.

Tai aiškiai buvo „likimo dovana": 1920 m. vaikštinėdamas botanikos sode, Renė vėl susitiko Žoržetą Berger (Georgette Berger), su kuria buvo susipažinęs ankstyvoje jaunystėje. Pirmą kartą jis ją pamatė tolimais 1914 m. karuselėje Šarlerua mugėje. Jam buvo 15-ka, o jai - ką tik sukako 13-ka. Jaunuoliai dažnai susitikdavo, vaikštinėdavo miestelio apylinkėse. Per vieną tokį pasivaikščiojimą pora užklydo į kapines, kur visiškai netikėtai užtiko dailininką su molbertu, gamtoje tapančiu etiudą. Tas vaizdas tiek užbūrė jaunąjį Renė, kad būtent tada jis nusprendė tapti dailininku. Šį susitikimą jis visą gyvenimą laikys ženklu iš aukščiau.

Įsimylėjėlius išskyrė Pirmojo pasaulinio karo įvykiai. Merginos tėvai persikraustė į Briuselį, o R.Magritas tik 1916 m. išvyko į Belgijos sostinę, ketindamas įgyvendinti savo svajonę. Įstojęs į Karališkąją dailės akademiją jis pradėjo studijuoti vaizduojamojo meno pagrindus.

Lemtingas susitikimas

Antrą kartą Renė rimtai susimąstė apie lemties ženklą, kai po 7 metų likimas vėl suvedė jį su Žoržeta. Jiedu atsitiktinai susitiko Briuselio botanikos sode. Elegantiška ir subtili, nepaprastai graži, šviesiomis mąsliomis akimis ir puikiais garbanotais plaukais... Įspūdžiams imlus R.Magritas niekada negalės pamiršti to įspūdžio, kurį padarė jų atsitiktinio susitikimo aplinkybių mistiškas sutapimas.

Vėliau autobiografijoje dailininkas ne kartą minės iškart pajutęs, jog šią moterį jam siunčia likimas - taip harmoningai Žoržeta įėjo į jo gyvenimą ir tapo jo dalimi.

Per amžius drauge

Praėjo dar beveik dveji metai, kol Renė ir Žoržeta galėjo susituokti. Jaunam dailininkui teko metus tarnauti Belgijos armijoje, o merginai - ištikimai laukti sau skirtojo. 1922 m. vasarą jie atšoko vestuves ir kartu gyveno iki R.Magrito mirties 1967 m. Ši moteris R.Magritui beveik pusę šimtmečio buvo artimiausias žmogus, vienintelė mūza, draugė ir bendramintė.

Dailininkas ne kartą yra sakęs, kad visos moterys jo paveiksluose - jo žmona. Išties, visą kūrybinę karjerą Žoržeta jam buvo ne tik nepakeičiamas modelis, bet ir svarbiausia kritikė. Būtent jai pirmajai jis rodė savo paveikslus ir kartu ilgai juos aptarinėdavo.

O kol dailininkas nebuvo išgarsėjęs ir neuždirbdavo iš tapybos, jo jauna žmona buvo pagrindinė šeimos maitintoja: Žoržeta darbavosi šeimos parduotuvėlėje, prekiavusioje piešimo reikmenimis. Karjeros pradžioje Renė teko triūsti dailininku tapetų fabrike bei grafikos dizaineriu, o laisvalaikiu jis tapė. 1926 m., pasirašęs sutartį su Briuselio galerija „Le Centaure", dailininkas surengė pirmąją personalinę parodą.

Tačiau konservatyvūs kritikai į miltus sumalė jauno dailininko siurrealistinę ekspoziciją. 1927 m. po nesėkmingo debiuto Magritai nutarė pamėginti laimę Paryžiuje, kur publika tuo metu labiau vertino siurrealizmą. Renė čia iškart prisijungė prie siureralistų grupės, vadovaujamos A.Bretono. Jaunas dailininkas artimai bendravo su kolegomis ir perimdavo jų patirtį, bet kartu stengėsi išlaikyti individualumą, atpažįstamą braižą ir neigė bet kokią siurrealizmo krypčių įtaką savo kūrybai, tvirtindamas, jog tapo „magiškojo realizmo" stiliumi.

Išties, jo paveikslai, labiau primenantys rebusus, žiūrovą vertė galvoti, svarstyti, bandyti atspėti autoriaus minčių raizgalynes. Ir netrukus R.Magritas tapo paklausiu tapytoju, kuriuo žavėjosi Vakarų Europos publika. Būtent tuo laikotarpiu jis sukūrė savo garsiųjų paveikslų ciklą „Įsimylėjėliai". Ir apskritai kai kurie dailininko biografai daro prielaidą: jeigu R.Magritas nebūtų pasirinkęs dailininko kelio, tikriausiai būtų tapęs fokusininku.

Juk visa jo kūryba - triukų ir iliuzijų, mįslių, persikūnijimų ir slaptų reikšmių virtinė. Jo vaizduojami objektai yra paprasti, bet kartu būtent tas paprastumas glumina žiūrovą. Obuoliai, paukščiai, gyvūnai, pypkė ir žmonės be veidų - R.Magritas viskam suteikia filosofinę prasmę, kuri dažnai būna nevienareikšmiška arba apskritai neperprantama.

Mylimosios garbė - brangesnė už karjerą

Nepraėjus nė 5 metams sutuoktinių Magritų gyvenimas kardinaliai pasikeitė. Paryžius akimoju tapo jiems nesvetingas ir svetimas. O visa tai - dėl paprasto kryželio. Kartą per priėmimą pas A.Bretoną, įtakingą Magritų šeimos draugą, įvyko nesusipratimas dėl kryželio ant Žoržetos krūtinės. A.Bretonas, sutikdamas kviestinius svečius, lyg tarp kitko užsiminė, kad religinių simbolių formos papuošalai - prastas tonas.

Dėl įžeidžiančios pastabos Žoržeta pasijuto labai nejaukiai, o Renė taip užgavo, kad iškart pabandė apginti žmonos garbę. Po trumpos diskusijos su namų šeimininku religijos tema Magritai nepastebimai išėjo iš kviestinės vakarienės. Taip beviltiškai pašlijo belgo dailininko santykiai su Paryžiaus siurrealistais ir jų vadu. Netrukus po to incidento Magritai išvyko iš Paryžiaus. Dailininkui žmonos garbė pasirodė esanti brangesnė už karjerą.

Grįžus į Briuselį, Renė vėl teko dirbti paprastu dizaineriu reklamos agentūroje. Bet kūrybos jis nepamiršo: Prancūzijoje praleisti metai ir įgyta patirtis nenuėjo veltui. Jau 1936 m. įvyko pirmoji R.Magrito personalinė paroda Niujorke, o po dvejų metų - Londono galerijoje.

Abipusė išdavystė ir atleidimas

Po sėkmingos parodos 1937 m. dailininką į Londoną pakvietė britas siurrealistų globėjas Edvardas Džeimsas (Edward James), pateikęs naudingą užsakymą - R.Magritas turėjo nutapyti tris darbus pokylių salei jo namuose. Ta nelemta komandiruotė tapo lemtinga laimingai Magritų santuokai. Iš pradžių pagunda užvaldė Renė. Londone dailininkas gal pasiilgo moteriško švelnumo, o gal tiesiog patraukė nauji potyriai. Tokios nuotaikos apimtas dailininkas užmezgė intrigėlę su jauna vietos siurrealiste Šeila Leg (Sheila Legge). Jų santykiai ilgai netruko, nes dailininkas Londone praleido tik daugiau kaip mėnesį.

Savo ruožtu Žoržeta Briuselyje taip pat užmezgė romaną, beje, gerą pradžią padarius pačiam Renė. Šis prieš išvažiuodamas neapdairiai paprašė draugo, poeto Polio Kolinė (Paul Colinet), pagloboti jo žmoną, tai yra palengvinti jos vienatvę jam išvykus. Na, o Polis, matyt, truputį persistengė: Žoržeta ne juokais juo susižavėjo ir net užsiminė vyrui apie skyrybas. Grįžęs namo Renė visaip stengėsi apeiti aštrius jų tarpusavio santykių kampus, net kurį laiką gyveno Paryžiuje be savo Žoržetos, žmonos nebuvimą aiškindamas prasimanyta jos liga.

Tačiau po poros metų Magritai krizę įveikė, išsaugojo santuoką ir drauge gyveno dar daug metų. Tiesa, vaikų taip ir nesusilaukė, o visą meilę ir rūpestį skyrė augintinei Lulu - Pomeranijos špicų veislės šuneliui. Magritų šeimos idilę nutraukė mirtina Renė liga: 1967 m. jis mirė nuo kasos vėžio. Žoržeta jį pergyveno 20 metų ir buvo palaidota šalia jo Scharbeko kapinėse.

Mažo žmogaus dideli darbai

Beveik visą gyvenimą Renė Magritas nugyveno kaip niekuo neišsiskiriantis žmogus. Jis vilkėdavo dėmesio neatkreipiančius drabužius ir neatrodė kaip dailininkas. Tapė dažniausiai vilkėdamas kostiumą ir buvo toks tvarkingas, kad įsigudrino dirbti valgomajame, nė neaptaškydamas dažais grindų. Kai būdavo patiekiami pietūs, dailininkas atidėdavo teptukus bei paletę ir imdavo šaukštą.

„Renė, tu tikrai dailininkas?" - atvirai šaipydavosi iš jo draugai. „Stebitės, kad mano namuose švaru? O jums žinoma, kad dažai turi patekti ant drobės, o ne ant kilimo?" - kuo ramiausiai atsakydavo R.Magritas. Prieš imdamasis darbo, pirminį eskizą dailininkas dažnai piešdavo iš nuotraukos, o tokioms nuotraukoms jam taip pat pozuodavo Žoržeta.

Buvusiame Magritų šeimos name yra įkurtas dailininko muziejus. 2009 m. du ginkluoti plėšikai iš jo pagrobė paveikslą „Olimpija" (1947 m.), kuriame vaizduojama nuoga moteris su kriaukle ant pilvo. Bet po trejų metų paveikslas buvo grąžintas į muziejų - piktadariams nepavyko parduoti pernelyg gerai žinomo paveikslo. Garsiojo belgo kūriniai šiandien vėl ant populiarumo bangos, todėl pasaulio aukcionuose jie kainuoja didžiulius pinigus. O R.Magrito „Žmogaus sūnus" tapo masinės kultūros artefaktu, šis atvaizdas yra be galo tiražuojamas, parodijuojamas, transformuojamas reklamoje ir žiniasklaidoje.