Poncijus Pilotas: tiesa ir mitai apie Judėjos vietininką

Įvaizdžio problemos

Poncijų Pilotą Judėjos provincijos valdytoju Romos imperatorius Tiberijus paskyrė 26-aisiais mūsų eros metais.

P.Pilotas priklausė privilegijuotam raitelių luomui, antrajam valstybėje, po senatorių. Siekdamas valdžios jis nesibodėjo nieko - nei žiauriai malšinti žydų sukilimų, nei leisti šventyklos iždo pinigų. Visuose istoriniuose dokumentuose, jau anksčiau prieinamuose istorikams, Poncijus Pilotas vaizduojamas kaip „blogietis". Be Šventojo Rašto tekstų, neigiamai apie šį Judėjos valdytoją savo veikaluose atsiliepia P.Piloto amžininkas, graikiškai rašęs žydų filosofas ir mąstytojas Filonas iš Aleksandrijos.

Poncijaus Piloto valdymo metus jis apibūdina kaip laikus, kai Judėjos gyventojai visur buvo persekiojami, kentėjo romėnų savivalę, plėšikavimus ir kyšininkavimą. Ne retenybė, kaip liudija Filonas Aleksandrietis, buvo ir mirties bausmės, kurias P.Pilotas skirdavo be jokio teismo.

Filosofo veikaluose rašoma, kad po vieno tokio pažeidimo, kuris žmonių supratimu buvo ne kas kita kaip visiška savivalė, žydai apskundė Poncijų Pilotą pačiam Romos imperatoriui Tiberijui. Ar jis kaip nors buvo nubaustas - nežinoma. Bet dauguma mokslininkų jau seniai daro prielaidą, kad Filonas Aleksandrietis tiesiog aprašė „blogą valdytoją iš Romos", kuriam savo dokumentuose iškart kaip priešpriešą pastatė Judėjos „gerąjį vietinį karalių".

Dar vienas Poncijaus Piloto kritikas buvo Juozapas Flavijus - garsus I amžiaus istorikas. Iškart reikia priminti, kad jis buvo žydas, savo noru pasidavęs Vespasiano kariams, puolantiems Jeruzalę. Taigi savo istoriniuose veikaluose Juozapas Flavijus rašė, kaip Poncijus Pilotas niekinamai elgėsi su žydais. Flavijus rašo, kad prefektas iš šventojo Jeruzalės šventyklos iždo paėmė didelę pinigų sumą. Už tas lėšas P.Pilotas neva ketino svarbiausiame Judėjos mieste tiesti naują akveduką. Kai miestiečiai pradėjo protestuoti prieš tokį šventyklos pinigų „netikslingą naudojimą", Poncijui Pilotui įsakius romėnų kariai žiauriai susidorojo su protestavusiaisiais.

Senovinio kelio kasinėjimai Jeruzalėje

Jau 1894 m. britų archeologai Jeruzalėje aptiko senovinio kelio, jungusio du svarbius objektus - Siloamo tvenkinį ir Šventyklos kalną, - liekanas. Šie abu objektai yra nepaprastai svarbūs tiek judėjams, tiek krikščionims. Pasakojama, kad, tiesiant kelią, Jėzus išgydė aklą žmogų, liepęs jam nusiprausti Siloamo tvenkinyje. „Tai taręs, jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis ir tarė jam: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje." („Siloamas" reiškia „Siųstasis".) Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis" (Jn,9-6,7). Tačiau tada dėl įvairių priežasčių kasinėjimai nebuvo tęsiami. Radinys buvo įregistruotas ir daugybei metų užmirštas.

2019 m. grupė archeologų iš Tel Avivo universiteto ir Izraelio valstybės senienų valdybos vėl atkasė šio kelio 220 metrų ilgio atkarpą. Tapo akivaizdu, kad kelias buvo nutiestas tikinčiųjų patogumui: juo jie nuo šaltinio galėjo nueiti iki pagrindinės šventovės - Jeruzalės šventyklos. O pagrindinis izraeliečių archeologų atradimas - faktiškai nepaneigiami įrodymai, kad šis kelias buvo nutiestas įsakius pačiam Poncijui Pilotui.

Šimtas ir viena moneta

Kodėl Judėjos valdytojas ėmėsi tiesti tokį svarbų žydams kelią? Didžiuliai akmens luitai, kuriais kelias buvo išgrįstas, buvo rasti po nuolaužomis, mat 70-ais metais romėnai užėmė ir sugriovė miestą. Nuolaužose archeologai rado ginklų dalių, strėlių antgalių. Kasinėdami, po grindinio akmenimis, archeologai rado 101 monetą. Atlikę tikslaus jų amžiaus nustatymo procedūrą, mokslininkai įsitikino, kad naujausios iš rastųjų monetų buvo išleistos į apyvartą apie 30-31 mūsų eros metus. Poncijus Pilotas buvo Romos prefektas Judėjoje nuo 26 iki 36 mūsų eros metų. Tai rodo, kad kelio tiesimo darbai prasidėjo ir baigėsi tais metais, kai Judėją valdė būtent Poncijus Pilotas.

Izraelio archeologai mokslinėje ataskaitoje smulkiai aprašė radinį. Jų duomenimis, Poncijaus Piloto žydams piligrimams nutiestas kelias buvo 600 metrų ilgio, gana platus (8 metrų), laiptuotos gatvės formos, kad pėsčiomis būtų lengviau kopti nuo Siloamo tvenkinio prie Jeruzalės šventyklos. Ekspertų skaičiavimais šiam keliui nutiesti buvo sunaudota apie 10 tūkst. tonų akmenų. Tais laikais tokie darbai buvo labai brangūs.

Aišku, galima daryti prielaidą, kad lėšas darbams surinko patys žydai, bet tai yra mažai tikėtina. Pirma, tokio masto statybos darbai turėjo būti suderinti su Romos valdžia. Turint omeny, kad kelias buvo svarbiausias piligrimams judėjams, o P.Pilotą amžininkai apibūdindavo vos ne kaip „aršų antisemitą", vargu ar romėnas prefektas būtų suteikęs leidimą tokiam projektui įgyvendinti. Antra, toks kelias dėl brangumo būtų buvęs „gardus kąsnelis" kyšininkams ir korumpuotiems valdininkams, kurių, kaip liudija minėtieji Filonas Aleksandrietis ir Juozapas Flavijus, Romos valdžios institucijose buvo užtektinai. Tada dėl iššvaistytų lėšų geriausiu atveju būtų kilęs didžiulis skandalas, o „prožydiški" istorikai jį būtinai būtų paminėję savo veikaluose.

Arba kelias tiesiog nebūtų nutiestas. Ekspertų nuomone, kurią jie paskelbė straipsnyje, publikuotame leidinyje „Journal of the Institute of Archaeology of Tel Aviv University", P.Piloto valdymo laikotarpio negalima vertinti kaip Romos valdžios korumpuotumo ir savanaudiškumo epochos. Apibendrinant galima sakyti, kad Judėjos valdytojas Poncijus Pilotas religingiems žydams tam tikra prasme net buvo „savas žmogus".

Specialistai mano, kad Poncijus Pilotas nutarė nutiesti gatvę vidury seno miesto tam, kad didžiuliu statybos projektu įamžintų savo vardą. Bet, deja, įsiamžino istorijoje kaip valdininkas, vadovavęs Jėzaus Kristaus teismui ir asmeniškai įsakęs jį nukryžiuoti.

Jėzaus teismas

Sudėtinga, paini byla, iš pirmo žvilgsnio atrodžiusi visiškai paprasta, P.Pilotui vos nekainavo pareigų. Žydai norėjo Jėzaus mirties. Jiems nusileisti - vadinasi, parodyti silpnumą, o parodyti tvirtumą reiškė sulaukti dar vieno skundo imperatoriui, kuris negailestingai susidorodavo su nevykusiais valdytojais. Padėtis buvo labai kebli.

P.Pilotas pabandė perduoti bylą Erodui Antipui, Galilėjos valdytojui, nes Jėzus buvo iš ten kilęs. Nepavyko. Tada prokuratorius pasiūlė žydams Velykų proga paleisti Jėzų - tokia buvo tradicija. Ir tas nepavyko. Minia pareikalavo išlaisvinti Barabą, kuris buvo maištininkas ir plėšikas, o nukryžiuoti Kristų. Kad ir kaip P.Pilotas norėjo pasielgti teisingai, jis kartu stengėsi išsigelbėti pats ir įtikti miniai. Nors ir manė, kad Jėzui metami kaltinimai yra prasimanyti, pareikalavo atnešti vandens, nusiplovė rankas ir paskelbė esąs nekaltas dėl jo mirties.

Kas yra tiesa?

Paskutinis patikimai istoriškai įrodytas P.Piloto karjeros epizodas taip pat buvo susijęs su kruvinais įvykiais. Pasak Flavijaus, daug ginkluotų samariečių susirinko prie Garizimo kalno tikėdamiesi rasti šventuosius indus, kuriuos ten neva užkasė Mozė. Įsikišo P.Pilotas, jo karių būriai surengė tikras skerdynes. Samariečiai pasiskundė Lucijui Vitelijui, Romos legatui Sirijoje. Nežinia, ar jam pasirodė, kad P.Pilotas nuėjo per toli, bet legatas įsakė jam vykti į Romą ir atsakyti prieš imperatorių už savo veiksmus. Tačiau P.Pilotas nespėjo nuvykti į sostinę - Tiberijus mirė.

Nuo tada istorinė asmenybė Poncijus Pilotas virsta legenda. Daug kas bando rasti trūkstamų jo biografijos detalių. Kai kas mano, kad P.Pilotas tapo krikščioniu ir žuvo, kai Bažnyčia buvo persekiojama. Kiti tyrinėtojai spėja, kad jis baigė gyvenimą savižudybe kaip Judas. Dar kita nuomonė, kad jį mirties bausme nubaudė imperatorius. Bet visa tai - tik spėlionės.

P.Pilotas buvo užsispyręs, savavališkas ir žiaurus žmogus, bet valdytojo pareigas ėjo 10 metų, ilgiau, negu dauguma kitų prokuratorių. Jis visada buvo vertinamas įvairiai. Vieni P.Pilotą laiko bailiu ir silpnavaliu žmogumi, juk gindamas savo interesus jis nekaltą žmogų (tai žinodamas) pasmerkė kančioms ir nukryžiavimui. Kiti prieštarauja teigdami, kad P.Piloto pareiga buvo ne tiek siekti teisingumo, kiek palaikyti rimtį visuomenėje ir ginti Romos imperijos interesus. Bet reikia žiūrėti tiesai į akis: nepaisant visų penktojo prokuratoriaus nuopelnų ir nesėkmių, jeigu ne jo susitikimas su Jėzumi Kristumi, Poncijaus Piloto vardo, kaip ir kitų ankstesnių Romos vietininkų Judėjos provincijoje, niekas nė neprisimintų.