Rašytojas, gyvenimą atidavęs lietuviškai mokyklai

Būsimasis pedagogas ir vaikų rašytojas Matas Grigonis, vienais duomenimis, gimė 1889 m. spalio 3 d. Miškinių kaime, Rokiškio valsčiuje. Kiti duomenys nurodo jo gimimo vietą Panemunėlio valsčiuje.

Matukas liko našlaitis vos sulaukęs vienerių. Tad tolimesniu likimu rūpinosi senelė, mirusios mamos motina. Skaityti vaiką pradėjo mokyti pamotė, tačiau rašyti ji pati nemokėjo, tad anūko švietimu teko rupintis ir senelei. Tuo metu buvo įprasta vesti vaikus pas kunigą, kad šis juos paruoštų pirmajai komunijai. Kartu pas dvasininkus vaikai įgydavo ir mokslo pradmenis. Būtent ruošiantis pirmajai komunijai buvo pastebėti Matuko gabumai - tuo jis išsiskyrė iš bendraamžių.

Sulaukusį 8 metų sūnų tėvas nuvežė į Rokiškio pradžios mokyklą. Pradinį mokslą Matukas baigė per trejus metus. Vėliau mokėsi Mintaujos ir Vilniaus gimnazijose, paskui Peterburge.

Baigęs mokslus M.Grigonis 1908 m. kovo 4 dieną pradėjo darbinę karjerą dirbdamas Neršionių pradžios mokyklos mokytoju. Tačiau čia ilgai dirbti neteko. Mirus tėvui, jis tų pačių metų rugsėjo mėnesį persikėlė į Panevėžio Labdarių pradžios mokyklą. M.Grigoniui patiko mokytojo darbas nepaisant nelabai jam palankios aplinkos. Panevėžys tuo metu buvo sulenkėjęs miestas, o absoliuti dauguma mokytojų buvo lenkės. Jos, žinoma, neslėpė priešiškumo lietuviams mokytojams. Nepaisydamas to, šeimoje lietuviška dvasia auklėtas M.Grigonis šioje mokykloje ėmė diegti lietuvybę.

Vėliau jam į pagalbą buvo atkelta dar viena lietuvė mokytoja. Kadangi sulenkėjusiame mieste dauguma inteligentų kalbėjo lenkų ar rusų kalba, turėjo praeiti nemažai laiko, kol padėtis pradėjo keistis.

Dirbdamas mokykloje M. Grigonis pradėjo bendradarbiauti lietuviškoje spaudoje. Mokytojas siuntė savo rašinius į „Viltį", vaikams skirtus apsakymėlius spausdino „Šaltinėlyje", kuris tuo metu buvo vienintelis mažiesiems skirtas laikraštis. Po spaudos draudimo lietuvių spauda dar neturėjo tvirtų pozicijų, tad savo kūrinius M.Grigonis pasirašydavo slapyvardžiais Svirno žvynė, Teta Uršulė, Matas Gojelis ir kt. Tačiau mokytojas neapsiribojo kūryba vaikams, mėgo rašyti religinius kūrinius, kuriuos pasirašydavo jau savo tikrąja pavarde.

Panevėžyje ėmęsis aktyvios lietuvinimo politikos, M.Grigonis aktyviai dalyvavo scenos mėgėjų veikloje, buvo artistų mėgėjų kuopelės pirmininkas. Jis pats versdavo kūrinius iš kitų kalbų. Mokytojo išverstus veikalus vėliau vaidindavo mėgėjai artistai.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui M.Grigonis patyrė nemažai sunkumų: nukentėjo ir jo mokykla, ir butas, kuriame gyveno. Karo metais jis pasitraukė į carinės Rusijos gilumą, ten tęsė mokytojo darbą dirbdamas mokytoju Kinešmos lietuvių tremtinių pradžios mokykloje. Vėliau dirbo Yčo gimnazijoje Voroneže, kuris buvo tapęs vienu iš lietuvių susibūrimo centrų Rusijoje. Čia buvo susitelkę daug aktyvių Lietuvos inteligentų.

Rusijoje likimas M.Grigonį mėtė per įvairias mokyklas. 1916 m. lapkritį jis įsikūrė Jaroslavlyje, kur buvo perkelta Marijampolės gimnazija. Joje vaikus mokė lietuvių kalbos. Jaroslavlyje jis aktyviai talkino lietuvių tremtinių komitetui. Kaip ir visi tremtiniai, jis planavo grįžti į Lietuvą. Tačiau norint grįžti į Tėvynę, tam reikėjo ruoštis iš anksto, o ir nebuvo aišku, kuo baigsis karas. Lietuvoje tuo metu šeimininkavo kaizerinės Vokietijos valdžia, o fronte vyko atkaklūs mūšiai.

1918 m. atėjus žiniai apie atkurtą nepriklausomą Lietuvos valstybę, M.Grigonis greitai sugrįžo į Tėvynę ir čia pasireiškė kaip vienas iš lietuviškojo švietimo organizatorių. Iš pradžių jis darbą pradėjo dar 1915 m. spalio mėnesį įkurtoje lietuviškoje Panevėžio gimnazijoje. Mieste tuo metu labai trūko mokytojų, reikėjo ir švietimo sistemos organizatorių. Tačiau mokyklos Lietuvoje vis stiprėjo, ypač plėtėsi pradinių mokyklų tinklas, daugėjo mokinių ir gimnazijose. Turėdamas nemažą pedagoginio darbo patirtį, M.Grigonis tapo vienu pagrindinių švietimo organizatorių Panevėžio apskrityje, kurioje penkerius metus nuo 1920 - ųjų dirbo mokyklų inspektoriumi.

1925 m. M.Grigonis išvyko į Rozalimą dirbti direktoriumi vietinėje progimnazijoje. Be pedagoginio darbo Rozalimo miestelyje jis aktyviai užsiiminėjo ir visuomenine veikla. Čia direktorius žmonėms paliko labai gerą įspūdį, todėl jam išvykus viena gatvė buvo pavadinta M.Grigonio vardu. Šiame gražiame Panevėžio apskrities miestelyje jis praleido ketverius metus, o 1929 m. persikėlė į Anykščius, kur taip pat aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: šiame mieste gyveno nemažai Lietuvos inteligentų, su kuriais jis glaudžiai bendradarbiavo.

1933-aisiais, smarkiai sušlubavus sveikatai, teko ilgai gydytis, o 1934-ųjų m. kovą išėjo į pensiją ir grįžo į Panevėžį. Įsikūręs savo name miesto senamiestyje, pedagogas tapo dideliu gėlių mėgėju. Be to, turėdamas daug laisvo laiko, jis tapo ir aktyviu vietinės spaudos bendradarbiu. Pedagogo eilėraščius mielai spausdino tuometinis pagrindinis Panevėžio laikraštis „Panevėžio balsas", o vėliau ir „Panevėžio garsas".

Nacių okupacijos metais sunki materialinė padėtis vertė ieškotis bet kokio darbo, tad M.Grigoniui pavyko įsidarbinti Panevėžio apygardos teisme sekretoriumi. Darbas padėjo šiaip ne taip išgyventi tą sunkų laikotarpį, tačiau silpnoka sveikata jam neleido darbuotis ilgesnį laiką, todėl 1943 m. jis iš darbo pasitraukė.

Nelengva M.Grigoniui buvo ir pokario metais. Prasidėjus kolektyvizacijai, jis įsidarbino kolūkyje, dirbo revizijos komisijos pirmininku, sąskaitininku. Kartu ėmęsis veiklos, kuri jam buvo arčiau širdies, pagarsėjo kaip „mičiurininkas". Vėliau buvo kolūkio skaityklos -pirkios vedėjas. Juo dirbo kiek leido jėgos, iki 1957-ųjų, o nuo 1965 m. apsigyveno pas sūnų Vilniuje, kur ir mirė eidamas 83-uosius.

M.Grigonio nuopelnai Lietuvai 1928 m. įvertinti Gedimino IV laipsnio ordinu ir Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio medaliu.

Mato Grigonio palikimas

M.Grigonis mėgo rašyti apsakymus, rašė ir nedidelius scenos veikalus, išleido apie 40 knygų vaikams.

Jis yra išvertęs Edmondo Di Amičio, Hanso Kristiano Anderseno, Levo Tolstojaus ir kitų žinomų rašytojų kūrinių.

1911 m. išėjo pirmoji jo vaikų žaidimų knyga, kurioje buvo sudėta apie 200 žaidimų. Dar vieną vaikų žaidimų knygą išleido po metų.

1913 m. 1000 egzempliorių tiražu išleista pirmoji poezijos knyga vaikams „Kvietkelis". Taip pat pasirodė pasaka „Jonukas ir Marytė."

1913 m. knyga „Rūtelių darželis" tapo pirmuoju leidiniu apie gėlių auginimą. Knyga buvo nepaprastai populiari, jos tiražas siekė net 12 tūkst. egzempliorių.

M.Grigonis glaudžiai bendradarbiavo su Juozo Masiulio knygynu, kuris buvo didelis kultūros židinys Panevėžio mieste. Knygyno dėka išleistas pedagogo paruoštas ir suredaguotas Panevėžio kalendorius.

1937 m. eilėraščių rinkinys „Tau Tėvyne" išėjo net 10 tūkst. egzempliorių tiražu.

1939 m. išleistas eilėraščių rinkinys „Balsai".

Būdamas pensijoje M.Grigonis išleido pasaką „Pelenė".

1960 m. pasirodęs eilėraščių rinkinys „Žemuogėlės" pasiekė 25 tūkst. egzempliorių tiražą.