Su R.Ozolu Lietuva buvo doresnė

Skaitymuose dalyvavęs poetas, literatūrologas, filosofijos daktaras, R.Ozolo bendramintis Vytautas Rubavičius „Vakaro žinioms" akcentavo, kad R.Ozolas buvo bene pagrindinis, pavyzdinis Atgimimo žmogus, kuris save auklėjo kaip Atgimimo žmogų, pasiremdamas labai svarbiais jam kultūros veikėjų pavyzdžiais.

„Jam pavyzdiniais žmonėmis buvo lietuvybę iš visiškos užmaršties iškėlę ir stebuklą sukūrę XIX amžiaus mūsų šviesuoliai, prikėlę Tautą, kuri buvo nurašyta: Simonas Daukantas, Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka. Iš savo amžininkų jis itin vertino Stasį Šalkauskį, o iš savo aplinkos - Meilę Lukšienę. Save auklėjo jų pavyzdžiu", - sakė V.Rubavičius.

Jis apgailestauja, kad dabartinis jaunimas, kuris apie R.Ozolą žino tik iš vadovėlių, iš tikrųjų pažįsta ne jį, o tokį R.Ozolą, kokį piešia vadovėlių sudarinėtojai, veikiami dabartinių politikų.

„Deja, dabar kuriama visiškai kitokia Lietuvos išsilaisvinimo istorija, kurioje R.Ozolas beveik neegzistuoja. Nors iš tikrųjų R.Ozolas kartu su Arvydu Juozaičiu buvo svarbiausios Sąjūdžio figūros. R.Ozolas buvo idėjinis vedlys, nes jo idėjos, jo būtino Atgimimo supratimas tuo metu buvo lemiamas tam ratui žmonių, kurie aplink jį būrėsi.

R.Ozolas buvo nepaprastai veiklus, būrė žmones, tą Atgimimą jautė ir jį išgyveno. Išgyveno ne kaip kažkokios pilietinės visuomenės, o kaip lietuvybės, Tautos atgimimą. Jam buvo nepaprastai svarbus Tautos likimo, išlikimo, tautinės kultūros sklaidos dalykas.

Tačiau kadangi R.Ozolas buvo viena ryškiausių figūrų, vėliau imant valdžią kitiems žmonėms tos ryškiosios figūros, buvusios Atgimimo vedliais, tapo nereikalingos, ėmė trukdyti. Juo labiau kad R.Ozolas buvo kultūrinė, moralinė atskaitos sistema, nes buvo ypač doras žmogus. Tokie kitiems nepatogūs, nereikalingi, todėl jis buvo radikalizuojamas, jam lipdomos paniekinamos etiketės, stumiamas į politikos ir visuomeninio gyvenimo paraštes", - pabrėžė V.Rubavičius.

Pašnekovas sakė gerai pažinojęs R.Ozolą, todėl yra įsitikinęs: jei jis nors vieną kadenciją būtų išbuvęs premjeru ar bent kultūros ministru vieną dvi kadencijas, Lietuva tikrai šiuo metu būtų ir doresnė, ir kultūringesnė. Ir dar akcentavo, kad R.Ozolas buvo labai įžvalgus.

Pavyzdžiui, dar 1999-aisiais Lietuvos mokslų akademijoje jis įspėjo, kad mūsų politinis „elitas" įpratęs tarnauti imperiniam centrui, o ne jaustis valstybės šeimininkais, todėl šitaip elgsis ir atsidūręs ES. Dar daugiau: įspėjo, kad „elitas" yra abejingas tautinio tapatumo, suverenumo, kalbos ir nacionalinės kultūros išsaugojimo, tautos dorovės sampratos ir kitiems pamatiniams klausimams, kuriems kaip tik ir meta iššūkį narystė ES.

„Visiškai teisingos jo įžvalgos. Jis buvo ne iš principo prieš narystę ES, bet žinojo, kas laukia, nes buvo patyręs mūsų politinio „elito" elgesį, nacionalinių interesų išdavystę, pastebėjo polinkį tarnauti, įsiteikti naujam šeimininkui, tradicinių vertybių negerbimą. Suprato, kaip tai pavojinga ir į ką tai gali išvirsti, kai „elitas" ims tarnauti kitam šeimininkui, nes matė, kokią naują darbotvarkę tas šeimininkas kuria.

R.Ozolas įžvelgė didelę grėsmę lietuvybei, tautinei kultūrai. Ta grėsmė nedingo iki šiol. Prisiminkime kad ir paskutinįjį įstatymą, kuriuo išniekinta lietuvių kalba, įteisinant svetimas raides. R.Ozolas gerai pažinojo valdžioje esančius žmones, matė, kad jie linkę persiorientuoti, net nekeisdami viešos retorikos.

Suprato, kad buvusi komunistinė nomenklatūra greitai persiorientuos į Briuselio pusę. Ir tame įžiūrėjo dideles grėsmes nacionalinės valstybės įkūrimui, įtvirtinimui", - sakė V.Rubavičius.

Pasak jo, R.Ozolas puikiai suprato, kad, norint jungtis į aukštesnes organizacijas, reikalingas stiprus nacionalinis elitas, kuris aiškiai suprastų nacionalinius interesus ir nebijotų jų ginti, kaip daro, pavyzdžiui, Vengrija ar Lenkija.

„Įstojus į ES, neišvengiamai turėjome dalintis dalimi suvereniteto. Tačiau duodamas turi mokėti ir išpešti kokios nors naudos: kad čia, vietoje, būtų tvirtinama nacionalinė savimonė. Kitaip tariant, jei atiduodi sprendimų ekonominiais klausimais teisę, reikia išsikovoti, kad kitais klausimais teisė nebūtų atimta: kad dar labiau stiprintum įsivietinimą Lietuvos žemėje. Būtent sąvoka „įsivietinimas" R.Ozolo žodyne buvo viena svarbiausių.

Kitaip tariant, jis pabrėždavo, kad mes galime gyventi tik šioje mums Dievo skirtoje žemėje, kurią mes turime branginti. O ką dabar mes su ja darome? Pavertėme preke, nekilnojamuoju turtu", - apgailestavo V.Rubavičius.