respublika.lt

Unė Babickaitė ir jos amžinasis grožio ilgesys

2022 gegužės 09 15:07:32
Olava Strikulienė, „Respublikos“ žurnalistė

Ne visiems tautos kultūros istorijoje lemta palikti vienodai gilų pėdsaką. Pabandykime žvilgterėti, ką mums paliko prieš 125 metus gimusi teatro režisierė, aktorė Unė Babickaitė, sugebėjusi praverti Holivudo kino imperijos vartus.

×
nuotr. 1 nuotr.
Unė Babickaitė. Wikipedia.org nuotr.

 

Mūsų karta nesėdėjo Niujorko ar Čikagos kino teatruose, kai buvo demonstruojami nebyliojo kino filmai, kuriuose vaidino Unė. Mums liko tik Unės dienoraščiai, ją pažinojusių prisiminimai ir pats svarbiausias U.Babickaitės, o gal net paties Dievo, kūrinys - tragiškas, bet kartu estetikos, meilės kupinas žmogaus likimas. Jautrios sielos žmogaus, visur ieškojusio „Grožės". Toks netgi egzaltuotas tobulybės ieškojimas istorinėse XX a. revoliucijų, pasaulinių karų sąvartose.

Dramatiškas ieškojimas, kai grožio ir meno reikėjo tiek mažai. O dvasios gniuždymų, purvo ir žmogaus naikinimų - tikrai buvo per daug. Kaip ir dabar, XXI amžiuje. Tad labiau galėsime suprasti U.Babickaitę, jei kalbėsime ne apie jos kūrybą, bet gyvenimo dramą. Nes estetinis požiūris į kino bei teatro meną, į vaidybos meistrystę per šimtmetį gerokai pasikeitė. Tą patiriame žiūrėdami bet kokį nebyliojo kino šedevrą.

Karaliūnaičia

Unė, gimusi 1897-ųjų balandį Kupiškio valsčiuje, Laukminiškių kaime, esančiame netoli dabartinių Kupiškio marių, bažnyčioje buvo pakrikštyta Uršule. Augo daugiavaikio ūkininko šeimoje. (Ištrauka iš dienoraščio: „<...> aš nenoriu gyventi čia su vištomis ir avimis, aš nemėgstu, kai smirda".) Unės mama Agota buvo antroji našlio Babicko žmona. Vyrui mirus, liko ne tik su posūniais, bet ir su savo mažamečiais vaikais - Une ir jos trimis jaunesniais broliukais. (Brolis Petras Babickas vėliau tapo garsiu publicistu - red. past.)

Motinai pritarus, vyresniąją Unę augino dievota teta, o į mokslus Panevėžio gimnazijoje išleido mamos brolis, Amerikoje gyvenantis dėdė, gydytojas Andrius Graičiūnas. Panevėžyje Unė, tuo metu dar Uršulė Babickaitė, susipažino su būsimu rašytoju, dramaturgu Baliu Sruoga (1896-1947), tų laikų „hipiu". Ilgaplaukiu ir pasipuošusiu gintaro karoliais. B.Sruogą, kaip ir kitus vyrus, kuriuos U.Babickaitei buvo lemta sutikti, pakerėjo išskirtinis moters grožis. Būsimas rašytojas ją vadino karaliūnaičia. Unės, lotyniškai - vienos, vienintelės, vardą jai sugalvojo būtent B.Sruoga.

Vėliau, dirbdama Amerikos kino studijose, U.Babickaitė pasirinko Unės Baye pseudonimą. Tad moteris, savo kūryboje sulaukusi tokių teatro grandų kaip Konstantinas Glinskis (1886-1938), Borisas Dauguvietis (1885-1949), Juozas Vaičius (1885-1935) nepritarimo, skepsio, visą laiką ieškojo savo tikrosios tapatybės.

U.Babickaitė apie metus studijavo Peterburgo imperatoriškoje konservatorijoje, o grįžusi į Lietuvą į didžiąją teatro sceną taip ir neprasimušė. Scena buvo uzurpuota vyrų. Anot K.Glinskio, Babickaitė tegu išteka ir gimdo vaikus. Tokia moters paskirtis. O Unei buvo „tvanku tarp teatralų - dvasios ubagų. Gana to pavydo". Tiesa, U.Babickaitė režisavo ir pati vaidino Kauno „Dainos" draugijos spektakliuose. Vaidinimai labai patiko žiūrovams, tačiau nebuvo vertinami profesionalų.

Nebylioji žvaigždė

Tėvynėje neįvertinta menininkė 1919 m. ryžosi ieškoti laimės JAV. Čikagoje ją globojo tuo metu Amerikoje gyvenusi rašytoja Žemaitė. Unė vaidino Niujorko, Čikagos lietuvių teatruose, kino studijoje „Paramount Pictures" nusifilmavo trijuose filmuose. Nebyliuose, nes kažin ar prastai kalbėdama angliškai būtų prasimušusi į įgarsintus filmus. Daugiausiai vaidino režisieriaus Artūro Hopkinso (Arthur Hopkins) juostose. Tačiau ir čia būta nesėkmių. Gavusi pagrindinę rolę, filmavimo metu buvo pakeista į kitą aktorę, nes esą emigrantei netinka vaidinti JAV prezidento žmoną.

Emigrantės asmeninis gyvenimas klostėsi daug sėkmingiau. Egzaltuotai moteriai, tikinusiai, jog paauglystėje gyvendama pas tetą miegodavusi ne lovoje, bet karste, „adoruotojų" netrūko. Unei pasipiršo Amerikoje gimęs jos pirmos eilės pusbrolis, mechanikos inžinierius Vytautas Andrius Graičiūnas (1898-1952). 1924 m. jiedu susituokė. Vyras žavėjosi savo išrinktąja: „Tu vienintelė Lietuvos genijė, nes niekas negali taip užhipnotizuoti, neturi tokio magnetizmo, pritraukiančio visus žiūrėtojus". O Unė atsakė: „Dabar tu esi vienintelis pasaulyje, mano tėvas, mano motina, mano draugas, mano globėjas, mano meilė, mano viltis, mano paskutinis tikėjimas."

Tiesa, uošvis A.Graičiūnas buvo kiek santūresnis. Apie marčią, kuri grožį jausdavo iki ekstazės, iki nualpimo, atsiliepė taip: „<...> gabi moteris, tik trupučiuką per daug emocionali".

Harmonijos paieška vienuolyne

Vienas iš vadybos (menedžerystės) pradininkų Europoje V.A.Graičiūnas susiranda perspektyvių darbų. Pora išvyksta į Senąjį žemyną. Paryžiuje nusiperka namus. Šveicarijoje - vilą. V.A.Graičiūnas dirba Prancūzijoje, Nyderlanduose, Ispanijoje, Italijoje, o Unė, susipažinusi su režisieriumi Teodoru Komisarževskiu, garsiosios rusų aktorės Veros Komisarževskajos sūnumi, ima vaidinti Paryžiaus ir Londono teatruose. Bet ir vėl kažko trūksta! Dienoraštyje skundžiasi: „Kodėl aš gimiau lietuvaite, alkstančia savo krašto, bet visą gyvenimą būdama ištrėmime?"

Puola į depresiją. Vatikane susitinka su popiežiumi Pijumi XII. Įstoja į pasaulietinį Tretininkių ordiną. Senoje Italijos pilyje Unei apjuosiama vienuolės juosta. Tačiau jautriai, grožio ieškančiai sielai to nepakanka.

1936 m. sutuoktiniai Graičiūnai, pardavę namus ir vilą, grįžta į Lietuvą. Apsigyvena Kaune, Vaižganto g. 14, name, dėl savo architektūros pravardžiuojamame „liūdnąja dėže". Tačiau čia jau gyvena Vincas Mykolaitis-Putinas, atsikėlė ir Salomėja Nėris. Unė tuo metu rašė poetui keturvėjininkui Juozui Tysliavai (1902-1961): „Nostalgija tebesiurbia mano sielą, tik kitokia ji - ne Gimtojo krašto pasiilgimas, bet Grožio, dvasios turtų, gilių minčių, švelnumo, gerumo..."

Amerikiečiai „šnipai"

Iki sovietinės okupacijos pradžios U.Babickaitė vadovavo Šaulių sąjungos teatrui, rašė savo gerbėjams literatūriškus laiškus. O tada prasidėjo okupacija, vėliau Antrasis pasaulinis karas. Graičiūnai iš Lietuvos nepasitraukė. Pokariu vyras dalyvavo pertvarkant „Kotono" ir „Silvos" fabrikus, dėstė Kauno universiteto Statybos fakultete, o Unė buvo universiteto dramos būrelio vadovė. Laikinoji sostinė buvo apmirusi ir ištuštėjusi. Dalis inteligentijos ir beveik visas tarpukario politinis elitas buvo arba išžudytas, ištremtas, arba pasitraukė į Vakarus.

Graičiūnai, matyt, vis dar tikėjosi, jog jiems pavyks išvykti į JAV, nes V.A.Graičiūnas buvo šios šalies pilietis. Vyras pabandė laimę Maskvoje, JAV ambasadoje, kai kartu su savo studentais lankėsi SSSR sostinėje. Ambasadoje sužinojo, kad išvykti galėtų tik jis, nes Unė nėra JAV pilietė. Vizito į ambasadą pakako, kad Graičiūnais susidomėtų saugumiečiai. Atlikus kratą, Graičiūnų bute esą rasta JAV vėliava. Sutuoktiniai suimti, Unė buvo 18 parų tardoma, bet, kaip pati rašė, „ten, tame pragare, aš pavirtau į plieną, į akmenį".

Unės vyras atsidūrė Maskvos Lefortovo kalėjime. Pasodinus į jo kamerą provokatorių, V.A.Graičiūnas buvo apkaltintas... šnipinėjimu Klaipėdos uoste. Vyras 1951 m. nuteistas 10 metų lagerio, o U.Babickaitė - 5 metams ištremta į Kuibyševą (Samarą).

Unė, tremtyje kirtusi medžius, tiesusi kelius, išgyveno. Padėjo kaimietukės genai, nors dienoraštyje pati kadaise rašė: „Kodėl Dievulis mane gimdė kaime ir grubume? <...> mano sielai reikėjo gimti karaliaus palociuj. Auklėtojais skirti švelnius, kilnios kultūros asmenis!" Tremtį ištvėrė, nors buvo ta trapi moteris, kuri svajose siekė „absoliučios Grožės". O kur tą grožį rasti istorijos purvynėse, klampynėse?

„Ko man dabar bijoti?"

Tai buvo seniai, bet ir dabar, 2022 m., matome, kad per šimtmetį nepasikeitė nei karo nuojautos, dramos, išdavystės, nei jautrių žmonių, šviesuolių ir paprastų žmonių kančios. Kai žmonės bando kaip nors apsisaugoti nuo jiems primetamų istorinių beprotybių, bet neįstengia. Nei menu. Nei knygomis. Nei artimo meile. Štai toks U.Babickaitės gyvenimo, likimo pjūvis nenutolina šios asmenybės nuo mūsų, bet dar labiau priartina prie šių laikų. Juolab kai panašias dramas patyrė ne tik U.Babickaitė, bet ir ją jaunystėje mylėjęs B.Sruoga, atsidūręs Štuthofo koncentracijos stovykloje, poetas Antanas Miškinis (1905-1983) bei garsus operos bosas Antanas Kučingis (1899-1983), kalėję tame pačiame Kemerovo srities Olžeraso lageryje.

Tame pačiame Olžerase, kuriame kalėjo ir 1952 m. balandžio 19-ąją nusižudė U.Babickaitės vyras V.A.Graičiūnas. Visai išsekęs, žemintas, mušamas ir galiausiai palūžęs. Nes niekas rusiškai beveik nemokančio „Amerikos šnipo" lageryje neužtarė. Kriminaliniai jį tiesiog engė. Jo kapas - nežinomas.

Tad apie ką šis pasakojimas? Ką mums atkakliai kužda istorija? Šis pasakojimas - apie ypatingo grožio, kiek egzaltuotą, trapią menininkę, kartais mėgusią kelti egzistencines dramas. Moterį, kuriai Dievas davė labai permainingą, įdomų, bet ir dramatišką likimą. Tikrąsias, neišgalvotas, nepelnytas dramas.

U.Babickaitė, 1953 m. sugrįžusi į Kauną, dar gyveno tarp savo knygų, teatro afišų, paveikslų, prieškarinių rūbų, skrybėlaičių, batelių iki 1961 m. rugpjūčio 1 dienos. Staigios mirties priežastis - stabligė. Siūdama įsidūrė į pirštą.

Kaip praėjo Unės paskutinysis gyvenimo etapas? Pagerbdama vyrą, Kupiškio rajone, Palėvenės kapinėse, šalia motinos kapo, supylė „kapą" ir savo sutuoktiniui V.A.Graičiūnui. Pastatė paminklą. O dienoraštyje liko šie žodžiai: „Ko man dabar bijoti? Aš viena. Viena ir žūsiu, nebetraukdama paskui save mylimojo, kurį jau pražudžiau".

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
2
F
  • SKURDAS: Daugiau nei trečdalis – 37 proc. Lietuvos žmonių mano, kad socialinės išmokos yra per mažos ir neapsaugo nuo skurdo, rodo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atlikta apklausa.
  • REITINGAI: Dalykiniuose universitetų ir kolegijų reitinguose atitinkamai pirmauja Vilniaus universitetas ir Vilniaus kolegija, rodo žurnalo „Reitingai“ paskelbti vertinimai.
  • ASAMBLĖJA: Pasibaigusioje 12-ojoje trišalės Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos parlamento narių asamblėjos sesijoje priimtoje deklaracijoje pažymima, kad vienintelis būdas po karo užtikrinti taiką, ilgalaikį stabilumą ir saugumą Ukrainoje ir NATO valstybėse narėse – suteikti Ukrainai narystę NATO.
  • GINKLAI: Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas pritarė jo vadovo Lauryno Kasčiūno siūlymui neleisti rusams ir baltarusiams Lietuvoje turėti ginklą.
  • FRAKCIJA: Mykolo Majausko likimas Seimo konservatorių gretose bus sprendžiamas ketvirtadienį, sako Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė.
  • TURTAS: Už Vidmanto Kučinsko anksčiau kontroliuotos bankrutuojančios Marijampolės trąšų įmonės „Arvi fertis“ turtą Marijampolėje prašoma 10 mln. eurų, skelbia tinklalapis e.varžytynės.
  • ODONTOLOGIJA: Į Klaipėdos teisėsaugos akiratį pakliuvo odontologinėmis prekėmis prekiaujanti įmonė ir iš jos prekes pirkusios 6 bendrovės bei 2 fiziniai asmenys, teikę odontologines paslaugas.
  • KAINODARA: „Ignitis“ vienašališkai pakeitus nefiksuotos kainos planą ir vietoje jo klientams pasiūlius pasirašyti fiksuotą trejų metų sutartį, Seimo liberalai aiškinsis, kodėl bendrovė priima sprendimus už savo klientus, nors šie yra pasirinkę sau optimalią kainodarą.
  • KANDIDATĖ: Seimui į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas pateikta Agnės Tikniūtės kandidatūra - ji šiuo metu dirba Lietuvos apeliaciniame teisme.
  • KANAPĖS: Seimas nusiteikęs išplėsti pluoštinių kanapių auginimą Lietuvoje leidžiant sodinti daugiau šių augalų veislių, o taip pat palengvinti jų gaminių tiekimą rinkai.
Daugiau

Dienos klausimas

Kaip manote, ar dešimtokai turėtų likti gimnazijoje, jei neišlaiko pasiekimų patikrinimo?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kurį iš šių kandidatų norėtumėte matyti Vilniaus meru?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

-2 +3 C

-3 +3 C

 

-15 -5 C

-4 +2 C

-7 +1 C

 

-11 -5 C

0-8 m/s

0-8 m/s

 

0-5 m/s