1 nuotr.Šie žodžiai tikrai ne iš eilėraščio ar kitokio kūrinio - tiesiog, gruodžio 21-oji yra diena, kai elnias devyniaragis atneša Saulę... būtent taip buvo pranešama apie žiemos saulėgrįžos šventę. Saulė jau apsuko ratą, visą savo skaistį atidavė pietiniam Žemės pusrutuliui, o nuo šiol ji pradės šviesti kitaip, nes žemės ašis palengva kryps „teisinga" linkme, mus atgręždamas arčiau jos.
Į ilgąją tamsą ėjome palengva, šviesos praradimus stebėjome paskutinius keturis mėnesius. Dabar laukia toks pat kelias kiton pusėn - ilgas ir nuosaikus. Jis nepaklūsta niekam, nes jo tvarką derina pati Saulė! Jos pačios tikriausiai neregėsime, bet ji bus kažkur ir iki Naujųjų metų „pridės" keletą naujos šviesos minučių, o iki Pusiaužiemio (sausio 25-ios) - visą valandą.
Elnias devyniaragis - mitinis žvėris, kurio įvaizdis „surankiotas" po dalelę, taip sukuriant idealų jo paveikslą. Net ir „žemiškajame" savo pavidale taurusis elnias yra grakštus gyvūnas, o atbėgantis žiemos saulėgrįžos dieną - ypatingas... jis baltas, nubertas mėnesienos sidabro dulkėmis, jam lekiant dangumi žyra žvaigždės. Ant ragų elnias visada nešdavo mėnulį, o lietuviai žinojo, kodėl jis devyniaragis - būtent nuo paskutinio priešpilnio iki pilnaties praeina 9 dienos, kiekvienai jų skirta po atšaką (kad skaičius nepasimestų). Tik vėliau „atsirado" elnio nešama saulė, o vaizduotojai piešė dar įvairiau, dažnai - ant ragų sutalpindami visą esantį pasaulį, metų darbus. Šiandien ne visi tą girdėję, o dar mažiau kas žino, jog elnias ant ragų atneš Saulę... kad ji pradėtų savo naują kelionę į šviesos viršūnę...
Dabar jau metas į namus nešti eglutę. Viliuosi, kad jūs to nepadarėte anksčiau, kad gerbėte tradicijas ir nepasijuokėte iš didžiosios metų šventės. Nes į namus įnešama ledokšniais apkibusi eglelė kvepia mišku, nuo jos spyglių kapsi tirpsmo vanduo. Džiaugsmu spindi visų akys, tačiau eglutę dar reikia statyti į stovą, reikia leisti jai pailsėti. Ji viešės iki Trijų karalių, mes turėsime laiko pabūti su ja ir patirti šio medelio stebuklą.
O dovanos? Iki Kalėdų dar reikia padaryti gerų darbų, visų atsiprašyti, grąžinti skolas ir prisiminti visus metus. Juk dovanos turi savo vertę, kuri neskaičiuojama pinigais. Dažnai didžiausia dovana tampa vaikystėje gauta knygelė, kurią po to saugai visą gyvenimą, skaitai pats, po to ją skaito tavo vaikai, anūkai. O kur yra prieš metus po eglute rasti beprasmiai daiktai? Juk tokių būna, ir ne taip retai. Dar turime laiko pagalvoti, pasverti: o gal Kalėdų senelis gali ką nors pakeisti ir mums nenešti nereikalingų dovanų?
Tikrai linkiu visiems dovanų - tokių, kurios Kalėdas padarys tikra švente. Visa tai mūsų rankose ir širdyse, mes viską žinome ir matome, viską galime.
Gražių jums visiems švenčių. Tačiau jų šviesoje ir šurmuly žiūrėkite ne tik po eglute, bet žvelkite į dangų, į paukščius lesykloje. Į save... nes pasaulis visas yra gražus!
