Ant rudens svarstyklių

Žinoma, realybė tokia: mes tikrai neskubiname vasaros, ji šiemet ir vėl gyvena pagal naujai gimstančią tradiciją, savo laiką pratęsdama iki keturių mėnesių. Kaip miela bebūtų gyventi su vasara ir vasaroje, tačiau ateina metas, kurį galime pavadinti lygsvara, svarstyklėmis, o paprasčiau ar mums jau žinomai - lygiadieniu.

Nelengva būti su vasara, kai naktis ilga - tai ji savo tamsia ranka iš naujo viską sudėlioja: atvėsina žemę ir vandenis, rūkais nukloja laukus ir paberia rasą - kartais jos pakanka žemei, žolei ir samanoms sudrėkinti bei grybienai atgaivinti.

Paukščiai visi kartu sukuria įspūdį apie labai gausias populiacijas; iš tikro visi jie išsisklaidę milžiniškoje teritorijoje, ir vasarą, perėjimo metu juos surasti sunku. Be to, kai kurios rūšys nyksta tiesiog mūsų akyse ir jas net migrcijų registravimo vietoje Ventės rage stebi, sugauna vis rečiau.

Vytautas Jusys, ornitologinės stoties vedėjas, patvirtino šį faktą, pranešdamas, kad pilkosios ir rudosios devynbalsės, dar visai neseniai buvę įprastos, tapo didelė retenybe.

Suprantame, kad prie Kuršių marių, nerijoje, paukščių migracija yra ypatingas reiškinys. Galima tik įsivaizduoti, kaip skrendantys paukščių pulkai čia atrodydavo prieš 100 metų... Tačiau paukščių ,,judėjimas" regimas net ir toli nuo pajūrio, bet kur Lietuvoje. Jei yra tinkamų vietų maitintis, jie apsistoja bent pusdieniui, ir tada galima pamatyti didžiuosius pulkus.

Ką reiškia ,,tinkamos vietos maitintis"? Sutikime, plyname arime ar pievoje paukščiai nelabai ką suras. Bet jei žmonės savo turimame laisvame plote pasėjo kanapių, saulėgrąžų, paukščiai ras lesalo. Kažkodėl mes pamiršome dar vieną mūsų protėvių sėtą ir maistui naudotą kultūrą - sorą. Ji nereikli, auga gerai. Jei mes patys jos nekulsime, tą padarys paukščiai - šiemet vasaros gale visas mūsų pasėtas soras paukščiai nukūlė taip greitai, kad turėjome tik stebėtis.

Rudens lygiadienis yra svarbesnis ženklas, nei įrašas kalendoriuje - jo nenuneigs niekas. Jį lydintys gamtos reiškiniai taip pat sako: pradėsime rudenį! Pradžioje jis gali būti šiltas, o ir spalį nebūtinai bus žvarbus, tamsus ir šaltas. Tačiau gamtai galėtume palinkėti lietaus, nes drėgmės ir vėl stygius, vandens horizontai mūsų dirvose ir mineraliniuose sluoksniuose kažkur giliai.

Ir dar kai kurie šio meto reikalai: lapų grėbimas, šlavimas. Liepos, kai kurie beržai, sodų medžiai jų jau gerokai pribarstė, o mes puolėme grėbti, nešti, vežti. Ir ką mes darome? Jei atvirai - nieko gero ir protingo.

Gali būti, kad tą norą ,,tvarkytis" lemia gūdžiu sovietmečiu įdiegtas mitas apie aplinkos tvarkymą. Nukritę lapai - anaiptol ne šiukšlės ir atliekos, jie reikalingi pačiai gamtai, o labiausiai - sliekams, nes tai jų maistas. Jų kiekviename kvadratiniame metre - šimtas kitas, vadinasi - jei kiekvienas sliekas paims po lapelį, nieko neliks.

Štai jie tegul ir tvarko lapus. Kodėl mes norime atimti iš jų maistą ir malonumą tvarkytis?