1 nuotr.To laukiu kasmet, kiekvieną pavasarį... sugrįžtančių gandrų! Labai norėčiau žinią apie savo pamatytus gandrus pranešti visiems, bet gaunasi kitaip - tai man ją praneša, pasako mano draugai, pasklidę visoje Lietuvoje. Prisipažinsiu nuoširdžiai - proga tuo džiaugtis kartu yra lyg dviguba šventė. Šiemet tai jau įvyko, gandrai paskubėjo, nesulaukė savo šventės.
Visada žinojome, kada jų laukti: per Gandrines, vadinasi - kovo 25-ją. Tačiau Gandrinės jau nebėra snieguota šventė, kai gandro kojos raudo nuo šalčio. Dar labiau gandrus skubina šiluma ir pliki laukai, nes tai - ne malonumas akims, bet laimė skrandžiui: dabar galima rasti sliekų, atkutusių driežų, vabaliukų - jam tinka viskas, kas tik kruta.
Gandrams visada skiriame ypatingą dėmesį, nes jie - mūsų, lietuviški paukščiai! Meilė ir pagarba jiems - ne šiaip sugalvota, o užgyventa ir nuoširdi. Žiūrėk, vos pamatęs pirmą sugrįžusį gandrą, dažnas pamiršta savo metus, savo padėtį visuomenėje ir skuba šia žinia dalintis su visais.
Lietuvos gandrai iš žiemaviečių prie didžiųjų Tanganjikos, Viktorijos ežerų, Pietų Afrikoje skrenda pusantro mėnesio. Pradžioje jie keliauja palei Nilą, po to pro Sinajaus pusiasalį suka į Mažąją Aziją (Turkiją), iš čia pro Bulgariją, Ukrainą, aplenkdami Karpatų kalnus skuba į Lietuvą. Pakeliui jie retai sustoja, nors yra tradicinės poilsio ir maitinimosi vietos.
Gandrų poros ilgaamžės - jei visi paukščiai gyventų laimingai, jų santuoka nenutrūktų 10-12 metų. Ištikimybė, savo namų saugojimas yra išskirtinis gandrų bruožas - sugrįžęs pirmas paukštis akylai saugo lizdą ir laukia kito savo poros nario. Parlėkus antram gandrui, jie sveikina vienas kitą ir nesiskiria iki pat išlėkimo rudenį.
Gandralizdžiai nuo neatmenamų laikų būdavo įrengiami žmonių ar sukami pačių paukščių tik dvejose vietose - ant stogų ir medžiuose. Tik vėliau, pokaryje, naikinant kaimus ir sodybų medžius, paukščiams teko rinktis kur perėti: ant elektros stulpų, kaminų, vandentiekio bokštų. Šiuo metu ant elektros stulpų peri daugiau kaip pusė visų Lietuvos gandrų.
Paskutiniu metu vis daugiau lizdų pagrindų (gandralizdžių) keliama į medžius, ant stogų. Atrodo, kad žmonės juos nori turėti savo sodybose, todėl tam ruošiasi atsakingai.
Lizdui geriausia parinkti tvirtą, žalią (gyvą) medį. Lizdas tarnaus dešimtmečius, todėl jam vietą parinkime atsakingai - ne ant plonų šakų, o ant tvirto kamieno. Lizdo pamatui daromas apie 120 centimetrų skersmens metalinis pagrindas, o jo neturint - kalamas iš medžio ir tvirtinamas metaliniais strypais ar viela. Lizdo pagrindas išpinamas šakomis, apdedamas velėnomis. Vėliau paukščiai savo namus įsiruoš, kaip norės.
Gandro lizdo nereikia kelti į tuopas ar kitus trumpaamžius, lengvai lūžtančius medžius. Lizdas keliamas pietinėje medžio kamieno pusėje taip, kad paukščiams būtų patogu įskristi į savo namus. Jeigu nėra tinkamo medžio lizdui iškelti, tam tinka 7-8 metrų aukščio stulpas (geriau gelžbetoninis) su viršuje pritvirtintu metaliniu lizdo pagrindu.
