1 nuotr.Esame ypatingoje rudens vietoje - kalendorius tvirtina, kad jau po jo vidurio, tačiau mes matome ką kitą: trejetą savaičių pas mus viešintis rudenėlis dar negalėjo įpusėti, o dabar didžiausias jo rūpestis - skubėti ir bandyti pasivyti... rudenį.
Kaip tai keistai beskambėtų, bet tiesa yra tokia: ruduo per rekordiškai trumpą laiką atliko visus paruošiamuosius darbus ir, ko gero, pasivijo rudenį. Tą liudija ne tik ženkliai striukesnės dienos, bet ir naujos, jau rudeniškos gamtos spalvos.
Sakysite, ne pirmas ruduo yra toks spalvotas. Leiskite su tuo nesutikti: taip, spalvotas būna kiekvienas ruduo, bet jis spalvotas ir spalvingas skirtingai. Jei bandysite palyginti pernykštes, užpernykštes ir dešimties metų senumo rudens vaizdų nuotraukas, tuos skirtumus būtinai rasite. Spalvingumas dar labiau nesutinka su kalendoriaus datomis - juk pasaulį spalvina ne kalendorius, bet saulė, drėgmė (ar sausra), o labiausiai - šalnos.
Kas šiandien turės progą apsižvalgyti nuo aukštesnės kalvos, važiuos per Lietuvą ar keliaus po miškus, matys visą spalvų paletę - kartais atrodo, kad tokių jaukių, šviesių atspalvių labai stinga kasdieniame mūsų gyvenime. Iš tikro, su jais gyventi būtų šviesiau ir smagiau, ypač kai taip greitai trumpėja dienos.
Spalvotas ruduo ženklina linksmąjį metą, kuriam dažnai tenka ir trumpas ,,bobų vasaros" atokvėpis. Kaip žinome, ši trumpa vasarėlė neužsakoma ir neprognozuojama, ji „iškrinta" ir baigiasi netikėtai. Kažkas rašė, kad šiemet ji truko vos 1 vieną... paskaičiau ir pasidarė truputį nejauku: o kur jūs buvote rugsėjį, kai vasara mums šypsojosi visą mėnesį?
Iki lapkričio likus dešimčiai dienų, mes dar nejaučiame šalto ir nejaukaus rudens alsavimo - kol kas jis labai švelnus. Toks ruduo nenutraukia vabzdžių aktyvumo - dažną dieną (bet ne rytą, kai būna vėsiau) jie mirga ore, skraido, maitinasi. Ypač aktyvūs miškiniai ir grybiniai uodukai, kurių lervutės knibžda grybuose. Beje, ir grybų sezonas vis dar nenutrūkęs, kas nespėjo, renka pačius tikriausius baravykus, o raudonikių, ūmėdžių, voveraičių ar gudukų nesutalpina į krepšius ir automobilių bagažines. Atrodo, kad visi grybų jau „atsikando", ir dabar grybauja tik patys ištikimiausieji, kurie be to gyventi paprasčiausiai negali.
Spalio paskutinė dekada visada turi ypatingą užduotį - barstyti medžių lapus. Dar jai reikia išlydėti ir sutikti paukščius, nes gamtoje vyksta įdomūs „mainai": mūsų paukščiai ar tie, kas atkeliauja iš šiaurės rytų, skrenda tolyn į Europą, tačiau dalis, iš esmės - negausios rūšys žiemoti lieka pas mus.
Tokių, Lietuvą laikančių dausomis, laukiame kaskart, bet tai ne visada išsipildo. Dabar jau galima tikėtis svirbelių, čimčiakų, sniegstarčių, tūbuotųjų suopių. Žinoma, tik ten šiaurėje perintys šiauriniai kikiliai jau praskrido, o dėl visų kitų - laukiame ir tiek: jie pasirodo kasmet, bet ne visada skaitlingai.
Seniau žinota, kad svirbeliai atskrenda kas 4, 7 ar kas 11 metų... tada jie tiesiog „virsdavo" šimtiniais pulkais, lesė visas uogas, vaisius. Panašiais ciklais gausėdavo ir čimčiakų, tūbuotųjų suopių. Tačiau šiandien tokių tendencijų jau nesitikime, nes gamtoje įvyko sudėtingi pokyčiai. Jūs apie tai žinote...
Šiandien išėję į gamtą, žvalgykitės svirbelių. Jei nerasite jų, džiaukitės raudonais ir geltonais lapais - kas žino, ar po savaitės jų bus tiek pat daug...
