Ar tikrai atgaivino cenzūrą?

Vietoj jo buvo įdėtas prieš kelis dešimtmečius A.Gailiaus parašytas eilėraštis „Paskutinioji psalmė".

Kas tai? Atgyjanti cenzūra? Tiesa, „Artuma", kurioje turėjo būti publikuotas A.Gailiaus kritinis straipsnis, turėjo pasirodyti spalio 10 d., tai yra, likus trims dienoms iki pirmojo Seimo rinkimų turo.

Straipsnį pakeitusiame eilėraštyje „Paskutinioji psalmė" abstrakčiai kalbama, jog „tiek negerų ženklų", kurių žmonės seniai regėjo, o dabar regi visur - danguje, vandenuos ir medžiuos. Kalbama, jog „laikai lyg prieš marą". Tačiau, skirtingai nei atsisakytame straipsnyje, neminimos Gitano Nausėdos ir Remigijaus Žemaitaičio asmenybės, kurios straipsnio autoriaus A.Gailiaus vertinamos itin kritiškai ir įžeidžiai. R.Žemaitaitis, anot A.Gailiaus, mėgina sutelkti „juodžiausias Lietuvos tamsybes". O G.Nausėdai, kuris autoriaus vadinamas panele, skirti šie straipsnio žodžiai: „...varge vargeli, kokia nepasotinama puikybė valdo tą, pažiūrėti lyg ir visai simpatišką žmogų, kad jis dėl savo asmeninės garbėtroškos pasirengęs eiti obuoliauti bemaž su bet kuo."

Nespausdinti mėnraštyje „Artuma" šio A.Gailiaus straipsnio nusprendė ne arkivyskupas metropolitas K.Kėvalas, bet Lietuvos vyskupų konferencija. K.Kėvalas šį nutarimą tik pasirašė. Pasirašytame rašte aiškinama, jog komentaras (A.Gailiaus straipsnyje, - aut. past.) yra svetimas bažnytinei kultūrai, nes straipsnyje aptarinėjamos dvi politiniame gyvenime aktyviai dalyvaujančios asmenybės ir imamasi viešai bei įžeidžiai vertinti jų dvasinę, moralinę laikyseną.

Anot arkivyskupo K.Kėvalo pasirašyto rašto, „Lietuvos Carito" įsteigtame leidinyje viešai kaltinti konkretų žmogų „nepasotinama puikybe", asmenine garbėtroška yra nekrikščioniška. Todėl, anot K.Kėvalo, šių priežasčių vedamas, jis nuoširdžiai prašo A.Gailiaus straipsnio „Artumoje" neviešinti, o autoriui paaiškinti, jog straipsnis nesiderina su „Lietuvos Carito" veiklos principais, kuriuose akcentuojama pagarba žmogaus orumui ir nesmerkiantis požiūris.

K.Kėvalas rašte, skirtame „Artumos" vyr. redaktoriui Dariui Chmieliauskui, įspėjo, jog toks A.Gailiaus straipsnio pasirodymas „Lietuvos Carito" įsteigtame mėnraštyje bus interpretuojamas „kaip steigėjo nustatytų principų pažeidimas ir veikimas prieš steigėjo valią".

Vėliau arkivyskupas K.Kėvalas, jau apkaltintas cenzūra, paaiškino, jog žodžio laisvė, kaip ir bet kuri kita laisvė, turi ribas. O įpareigojimas laikytis etikos principų, net ir kritikuojant asmenį, nėra tas pats, kas drausti ar cenzūruoti to asmens kritiką. Todėl toks įpareigojimas laikytis etikos principų neturėtų būti laikomas cenzūra ar kišimusi į redakcijos veiklą.

Vis dėlto toks paaiškinimas buvo nepalankiai sutiktas ne tik paties A.Gailiaus, esą nusivylusio savąja Bažnyčia, bet ir kai kurių dabartinei valdžiai palankių „intelektualų", įskaitant ir visuomeninį transliuotoją.

Socialiniuose tinkluose netgi pasigirdo juokingų kaltinimų, esą K.Kėvalas gina prezidentą G.Nausėdą todėl, kad buvo pakviestas į G.Nausėdos abi inauguracijas. K.Kėvalas, nepaisant paaiškinimo, jog cenzūros nebuvo, toliau atkakliai kaltintas dėl cenzūros.

Vilniaus universiteto profesorius Paulius Subačius, pabrėžęs, jog pats yra ilgametis krikščioniškos žiniasklaidos autorius, komentatorius, kolektyvinių institucijų narys, „Bažnyčios kronikos" fondo žymens laureatas, linkėjo „Artumos" redakcijai likti aistringa Gerosios Naujienos liudytoja šiandienos pasaulyje. Anot P.Subačiaus, kas teisėta, nebūtinai yra teisinga. Esą toks jo komentaras apie klerikalizmą, bauguvą, piktnaudžiavimą galia ir feodalinius papročius Bažnyčioje.

Komentuoja kunigas, psichologas, religinių mokslų magistras Arūnas PEŠKAITIS:

Šiuo atveju jokios cenzūros nėra. Čia tiesiog Bažnyčios hierarchas (arkivyskupas metropolitas K.Kėvalas) atstovauja leidiniui, nes leidinys yra Bažnyčios. Todėl jis, hierarchas, turėjo absoliučią teisę nepriimti teksto, kuris buvo žurnalui „Artuma" siūlomas, nes jis neatitinka žurnalo koncepcijos, žurnalo pažiūrų, žurnalo kultūrinio lygio, o svarbiausia - visiškai neatitinka bendro kultūrinio lygio. Tai nėra jokia cenzūra. Cenzūra būtų, jeigu pono A.Gailiaus tekstų ar knygų Lietuvoje iš viso nebūtų leidžiama spausdinti. O dabar šis A.Gailiaus tekstas išplatintas viešumoje su visais pavirkavimais, todėl kaltinimas cenzūra yra daugiau negu absurdiškas, o galbūt ir piktavališkas.

Ar tai sąmoningas Bažnyčios puolimas, stiprėjantis Europoje? Nežinau. Aš tiesiog galvoju, kad yra dalis žmonių, kurie save laiko krikščionimis, intelektualais, bet iš tikro jie atstovauja vienintelei valdiškai pozicijai ir tada, aišku, Bažnyčia ir jos pozicija pasidaro labai nepopuliari, neparanki, labai jiems atrodo neadekvati, nors iš jų pusės taip kalbėti yra labai nesąžininga.

Jeigu grįžtame prie A.Gailiaus teksto, tai jeigu gerbiamas poetas paskaitytų, o jis, be abejo, yra skaitęs Evangeliją pagal Matą, tai kaip gerbiamas poetas suderintų savo tekstą su Kalno pamokslu? (Kalno pamoksle, kurį Jėzus skelbė savo sekėjams stovėdamas ant kalno, skelbiama: „Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo". Taip pat Kalno pamoksle skelbiama, jog „palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais", - aut. past.).

Ir„Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos" laikais kunigai, kurie leido šią Kroniką, pirmiausia kreipė dėmesį į katalikų teisių pažeidimus, bet daugumai Kronikos leidėjų bei platintojų buvo būdinga ne tik tolerancija, bet ir gili krikščioniška meilė, ir ji buvo tarsi alternatyva blogiui. Būtent Bažnyčia turi būti alternatyva blogiui; skelbti meilę, o A.Gailiaus tekste to tikrai nebuvo. Atvirkščiai - buvo juodinimas kelių žmonių. O tada, kada atsiranda tokie dalykai, Bažnyčia turi reaguoti. Nes Bažnyčios „karingumas" yra ne juodinimas, bet meilė.

Komentuoja Panevėžio vyskupas emeritas Jonas KAUNECKAS:

Straipsnis mėnraštyje „Artuma" būtų pasirodęs prieš pat Seimo rinkimus, o Bažnyčia yra nutarusi niekada nė žodžio apie rinkimus nepasakyti konkrečiai. O tai būtų buvęs labai konkretus pasakymas. Todėl aš manau, kad būtent tas dalykas nulėmė, kad straipsnis nepublikuotas.

Arkivyskupas K.Kėvalas yra pasakęs, kad „Artuma" pašaukta žmones suartinti, o ne tolinti, juos atstumti, nes tai kelia dar didesnį žmonių susipriešinimą. O kam jo reikia? „Artuma" yra bažnytinis žurnalas, o Bažnyčiai netinka didinti žmonių susipriešinimo, ypač prieš rinkimus.

Ar būtų šis straipsnis „Artumai" tikęs, jei būtų publikuotas ne prieš rinkimus? Manau, nelabai būtų tikęs. Dabar ir taip pašėlusiai daug Lietuvoje to susipriešinimo.

Kai buvo leidžiama „Lietuvos katalikų Bažnyčios kronika", priešas buvo aiškus. Komunizmas buvo aiškus tikėjimo priešas, o dabar tiek Gitanas Nausėda, tiek ta „Nemuno Aušra", taigi nėra kažkokie aiškūs priešai! Bažnyčia pasisako tik prieš velniškas nuodėmes, kurios tikrai yra priešingos žmogiškumui.

Dabar puolamas ir popiežius Pranciškus, nes kalba apie taiką...

Kita vertus, argi mes pajėgūs karą sustabdyti? Juk patys nepasidavėme komunistiniais laikais - ir partizanavome, ir leidome Kroniką, ir taip toliau. Jeigu tave užpuola, turi teisę gintis. Tai nereiškia, kad tu žudai, kai giniesi.