1 nuotr.Pasigirdus siūlymui uždaryti Vilniuje veikiančią Sviatlanos Cichanouskajos atstovybę, Užsienio reikalų ministerija mikliai atsakė, kad jo nesvarstys. Esą atstovybė telkia demokratines jėgas ir turi būti išlaikyta tol, kol Baltarusijos piliečiai galės patys demokratiškai apsispręsti dėl valstybės ateities. Kitaip sakant, dar labai ilgai, nes demokratija anapus sienos tikrai nekvepia.
Kol kas atstovybė įprasmina savo egzistavimą tik tuo, kad pavanoja Aliaksandrą Lukašenką. Smagu pavanoti diktatorių, žiūrint ilgalaikėje perspektyvoje, gal ir naudinga, tačiau trumpalaikėje tai tėra oro virpinimas. Vis pasikartojantis, bet audrų nekeliantis. Sviatlana su savo vyru ir kompanija galėtų susigalvoti ir pragmatiškesnių užsiėmimų, kad jau gauna finansavimą, leidžiantį nedirbti jokio tikro darbo.
Pavyzdžiui, išties telkti savo tautiečius, atstovauti jiems ir, visų pirma, padėti integruotis Lietuvoje. Pradedant, be abejo, nuo lietuvių kalbos. Juk baltarusių čia dešimtys tūkstančių, o lietuviškai kalba gal tik dešimtys.
Tegul tos dešimtys iš pradžių pamoko šimtus, paskui šimtai tegul pamoko tūkstančius. Čia tai būtų susitelkimas! Bet ne, Sviatlana savo pavyzdžiu rodo, kad ją priėmusios valstybės kalba yra visiškai nesvarbi smulkmena. Girdėjau, kaip pašnekėjo, kad pačiai neva trūksta laiko, o jos tautiečiams - kursų.
Aha, trūksta laiko, kursų... Kai lietuviai masiškai užplūdo Jungtinę Karalystę ar Airiją, jiems ten kas nors valstybės mastu rengė kursus? Ar jie, juodai dirbdami, turėjo daugiau laiko nei Sviatlana? Ne, patys išmoko angliškai, bent jau tie, kurie į savo ateitį žiūrėjo rimtai.
Lygiai taip pat ir baltarusiai gali išmokti lietuviškai. Jei nesimoko, tai rodo tiek nepagarbą priėmusiai šaliai, tiek požiūrį į savo ateitį. Vieni, ekonominiai migrantai, tuoj purptelės atgal pas batką Aliaksandrą. Kiti, politiniai, toliau tik ars demokratinių jėgų telkimo dirvonus. Juos arti šiais laikais apsimoka daug labiau nei tikruosius.
