Čia nėra vietos senukams

„Žmonių teises išskirčiau į dvi dalis: pagrindinės žmonių teisės yra prigimtinės, jos nesikeičia šimtmečius; ir yra naujai kuriamos teisės, jos naudojamos politiniams tikslams siekti. Į antrąją dalį senjorų teisės nepatenka, jos patenka į prigimtines žmonių teises - teisę į gyvybę, į mokslą, saugumą ir t.t. Senjorų teisėms užtikrinti turi būti tam tikri mechanizmai, pirmiausia - socialinė padėtis (pensijų dydis, pajamos, mokesčiai ir t.t.).

Lietuvoje senjorų padėtis dėl sveikatos yra prastesnė nei Europoje.

Senjorų pensijos, palyginti su kai kuriomis Europos valstybėmis, kelis kartus mažesnės, ir paslaugų kokybė, prieinamumas kelis kartus pas mus prastesnis. Nors senjorui pensijos pakanka susimokėti už paslaugas, jam nėra sąlygų patekti pas gydytojus. Jeigu nori pas kardiologą, turi užsirašyti prieš keletą mėnesių, o širdies priepuolis nelaukia. Nesulaukus pagalbos, nebereikia nei paslaugų, nei tos pensijos... Gydymo situacija mūsų šalyje labai sudėtinga. Kas turi pinigų, tiems paslaugos prieinamos.

Būti senam žmogui mūsų šalyje yra kelis kartus sunkiau, nei kitose Europos valstybėse", - savo nuomonę dėsto V.Budnikas.

- Vyresni žmonės jaučia, kad ir socialinis gyvenimas sulėtėja, o kartais jo net nebūna.

- Kalbėkime atvirai: sostinės kavinėse kainos tokios, kad atėjus ten pensija atrodo varganai. Jaunas žmogus, kai nori gerai praleisti vakarą, kavinėje sumoka ir 100 eurų. Senjorai negali tiek per dieną išleisti. Pensijos dydis ir lemia, kad pagyvenusiems žmonėms yra sunku. Rimtų perspektyvų nematyti, ir ne todėl, kad nebūtų valstybės programų - pensijos didinamos, bet yra infliacija. Pasižiūrėkime į kainas parduotuvėse, produktų kainos kyla dešimtimis, o kartais ir šimtu procentų, taigi pensininkui realiai pensija mažėja, įperkamumas mažėja.

- Sakoma, kad žmogus viską pats sprendžia, pasakykite, kodėl žmogus negali iš privačių pensijų fondų, sukakus pensiniam amžiui, iš karto pasiimti visų savo pinigų, kad ir kiek ten jų būtų?

- Žmogui visur pristatoma pinklių. Kai kurie stengiasi nepakliūti. Bet nuo tų pinklių turi saugoti valstybė. Jeigu į valdžią išrenkami aferistai, avantiūristai, kurie tik žiūri, kaip pasipelnyti, tai nesistebėkime, kad valstybė yra tokia.

Žmonės savo santaupas įdeda į II pakopos pensijų fondus, tai padarykite, kad tai būtų valstybės, o ne privatūs fondai. Nes valstybė yra darinys, kuriuo galima pasitikėti. O privatininkai kai kurie išnyksta; sudaro sąlygas, kad jūs mokate, o paskui nepasiimsite (pinigų, - aut. past.). Finansų įmonė ar bankas naudojasi, disponuoja žmogaus pinigais, o žmogus iš to nieko negauna. Žmogui mirus šis net nepasinaudoja savo pinigais...

Valstybės ryžtingų žingsnių nėra. Turime priemonę - valstybę - kuri turi mus ginti, bet ji negina, ji gina privačius interesus, finansinį kapitalą, ji atstovauja jam... Žmogus yra bejėgis, nes stoti prieš visą sistemą yra labai sudėtinga.

- Grįžtant prie senjorų klausimo, dažnas jų jaučiasi diskriminuojamas dėl to, kad nebegali gauti ne skaitmeninės paslaugos.

- Skaitmenizacija tokia plati, kad paprastam žmogui nelengva. Teismai civilinėje teisėje vyksta nuotoliniu būdu, dokumentai keliami elektroniniu būdu, pasirašoma elektroniniais parašais. Bankininkystė yra internetinė, Registrų centras - internete. Aplinkui vien skaitmeninės paslaugos.

Senjoras, kuris gyvenime nesinaudojo kompiuteriu, atsiduria Terra incognita (lot. nežinoma žemė). Į banką patekti negali, turi užsirašyti į eilę, paskirs tau dieną, kada ateiti. Nebėra taip, kad kažkas nutiko, ateini į banką ir susitvarkysi reikalus.

Senjoras atsiduria apgailėtinoje padėtyje. Čia absoliuti diskriminacija. Yra toks techninis progresas, ir nieko nepadarysi. Kalbame apie pažeidžiamiausių visuomenės grupių teises, ir jas turėtume ginti. Jei tai būtų susiję su seksualinėmis teisėmis, gynyba būtų griežta ir ryžtinga, kadangi čia senjorų teisės, tai „galima" abejingiau žiūrėti... Maždaug tokia mintis: senkite, kaip norite, ateis metas, išeisite.

- Gal ir pati visuomenė nuvertinusi senstantį žmogų?

- Iškyla vertybiniai pokyčiai. Arkivyskupas Kęstutis Kėvalas kalbėjo apie gender ideologiją, kuri yra grėsmė nacionaliniam saugumui. Jis labai aiškiai išnarpliojo, ką ji daro - ji keičia pamatines vertybes ir visai kitur sudeda akcentus.

Žmogaus orumas nebetampa vertybe. Senas žmogus nebetampa vertybe ir dėl to jo orumas nebesaugomas. Prikurta pas mus įvairių organizacijų, metami milžiniški materialiniai ištekliai. Ką lygina Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba? Milijonai metami ne į senjorų būklės gerinimą, ne į švietimo gerinimą, o ideologiniam žmonių smegenų plovimui.

Nebelaikoma vertybe šeima, nebelaikoma vertybe tauta, daugelis dalykų, kurie mus kaip bendruomenę daro stiprią. Išplovus bendrą vertybinį pagrindą, mes nebesame vertybė vienas kitam.

Ar mūsų sąmonė gali tam pasipriešinti? Vienas profesorius yra pasakęs, kad mes pasiekėme negrįžtamumo būklę, kai procesai jau negrįžtami... Aš nesu toks pesimistas, nes žmonės gali pakilti nuo sofų, televizorių, išeiti už savo „ėdžių" ribų, truputį plačiau pažvelgti, nei į tai, ką mes „ėdam". Bet žmonės balsuoja už tuos, kas žada atpjauti storesnę plutą. Vadinasi, mes iš, atsiprašau, gyvūno mentaliteto negalime niekaip išlįsti.

Yra tik vienetai inteligentų, kurie mėgina žadinti visuomenę, ir sako, kad ne viskas susideda vien iš valgio.

- Vadinasi, visuomenė neturi kritinio mąstymo?

- Yra išprususių žmonių grupė, kuri atsirenka. Dauguma visuomenės - ir nereikia jos smerkti, nes daug žmonių turi kasdienių reikalų - ne. Dauguma visuomenės nežino, kad dauguma žiniasklaidos priemonių yra užsienio kapitalo rankose. Nacionalinis transliuotojas yra uzurpuotas, jis neįleidžia kitos nuomonės. Tad ką žmonėms daryti? Įsijunkite internetą, pasiskaitykite užsienio spaudą. Ne visi gali gauti informaciją, todėl sako „ai, čia ne mano reikalas".