Dar viena vasara!

Dabar ja niekas neabejos, tuo labiau kad sulaukėme daug ko - gali būti, kad mums svarbiausia žinia tapo šiluma. Antroji pavasario pusė mus ja nelepino, todėl džiaugiamės matydami ir jausdami tokius šilumos pliūpsnius, ištikusius po lietaus, po drėgmės, nes jie yra ne tik malonūs, bet ir labai svarbūs.

Taip, dabar jie sužadins labai greitą vasaros baikščiai laukusių augalų vešėjimą ir vabzdžių debesis - jiems jau laikas.

O kodėl pradžioje sakėme, kad tai - jau antra vasaros pradžia?

Nieko keisto - juk gegužės 22 dieną, o Sūduvoje - diena anksčiau, buvo vasaros pradžia. Lyg tą seniai planavę, gegužės 23-ją Vilniuje inkilus paliko varnėnų jaunikliai - taip jie atsisveikino su savo vaikystės namais ir su pavasariu.

Kartą iš inkilo išskridę varnėniukai į jį jau negrįžta, kaip tik gali skraido, mokosi ir prižiūrimi, maitinami tėvų beregint išmoksta visko: skraidyti, susirasti lesalo, saugotis kačių. Tai daug kainuoja... turėjau omenyje - kainuoja daug gyvybių, nes pirmosiomis dienomis daug varnėnų vaikų žūsta. Sakytum - tokia vasara, tokia laimė skristi, o jie... Ne savo valia, žinoma. Būtų gerai, kad ir ne dėl mūsų sukeltų priežasčių...

Vasara jau turėjo daug ką padovanoti. Per vieną savaitę gimė daug stirniukų, ko gero, pačių mieliausių pasaulyje vaikų. Dar smagiau, kad iš jų išauga tokie patys mieli suaugę žvėrys, o tai gamtos pasaulyje nėra labai dažnas reiškinys.

Prieš savaitę, kaip tik pirmąją gamtos vasaros dieną Vilniaus rajono pakraštyje per smagų lietutį stebėjau stirną - ji buvo su dar nepilnai pakeistu žiemišku kailiu, stora storulė...

Neketinau jos trikyti ir trukdyti, o ji lyg viską suprato - nubrido per pievą ir pranyko lauko krūme. Ko gero, ten labai gera vieta jaunikliams atvesti, juk jų turėtų gimti du... man taip pasirodė... Kada nors, po mėnesio pasieksiu tą pievą ir anksti rytą palauksiu žoliaujančios stirnos - gali būti, kad pamatysiu juos visus. O dabar linkiu jiems sėkmės.

Su vasara visada smagu susitikti, nes jos šiluma, žali miškai, balti debesys ir žydinčios pievos - viskas ateityje, viskas dar laukia. Gal nors dabar mes nepadarysime klaidos ir nieko neatidėsime ateičiai, nesakysime, kad vasara ilga ir nėra ko skubėti. Gyvenime taip nebūna, o gamtoje - tuo labiau: viskas greita, jautru ir trapu.

Todėl nelaukite, kada sužydės „visi iki paskutinio" pievų žiedai, kada karščiausiai suoks lakštingalos. Kol to lauksime, negailestingas laikas ką nors nusineš, ir pajausime tik netekties kartėlį. Kaip to išvengti? Žiūrėti, džiaugtis ir įsiminti!

Gyventi tuo, ką regime dabar... patikėkite, ne visada taip gaunasi, ne visada mes mokame tą daryti. Arba laukiame kažko nepaprasto, ko galbūt net nebūna... Mokykimės iš gamtos, kurios gyvenimas ne tik džiaugsmais skamba - ji moka drąsiai sutikti netektis, nes jos yra taip pat iš tikro gamtos gyvenimo.

Kartais imi ir pagalvoji: gamtoje kažkas viską sudėliojo taip, kad nieko nėra per daug... nei skausmo, nei džiaugsmo.

O visų tikslas bendras - gyventi taip, kad išliktum, kad būtų gera tau, bet ir kad gera būtų visiems. Ten niekas nerašė tokių deklaracijų, visa tai įrašyta mažo ar didelio gamtos vaiko genetikoje. Tik žiūrėkite, koks džiaugsmas dabar - atsirado vapsvos, jų dar nedaug, jos lipdo savo popierinius namelius, o koryje - vos kelio akutės.

Vasarą jų šeima bus labai gausi, o vėlai rudenį visos vapsvtėlės žus, liks tik viena motina, nes kitąmet ji vėl pradės naują gyvybės ratą. Kuriame šio rato taške jūs džiaugsitės, o kur jums bus nesmagu, negera?

Meskite šalin tokias mintis - nėra tokio taško! Šis ratas ir yra visas džiaugsmas. Ir dar, didelis džiaugsmas, nes vasara!

Pagaliau, ji su mumis...