Daug neišspręstų problemų valstybėje. Kurių imtis pirmiausia?

„Vakaro žinios" klausė skirtingų žmonių, dėl ko jiems labiausiai skauda širdį, kokių darbų valdžia turėtų imtis pirmiausia? (Pokalbis vyko prieš priimant mokesčių pakeitimus bei reformuojant II pakopos pensijų sistemą.)

Kiekviename žingsnyje - senjorų diskriminacija

Kęstutis Makaravičius, Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos prezidentas

„Daug diskutuojama apie nekilnojamojo turto (NT) mokestį, nelabai norima pripažinti, ką šis klausimas turi bendro su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos darbu. O turi, nes kalbame apie diskriminaciją, nepateisintus lūkesčius senesniems žmonėms. Kai jie žemę išsipirko, namą statė, nežinojo, kas jų laukia ateityje. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba sako, „o ką, jums daug kokie 300 eurų?". Sakau, paklauskit kaimo močiutės, ar jai daug 300 eurų. Ir sužinosite.

Argumentuojama, kad visame pasaulyje yra NT mokestis, tik pas mus - ne. Bet pas mus ir darbo užmokestis ne toks, koks visame pasaulyje... Valstybė neparodė solidarumo žmonėms, kai jie įsigijo būstą, pavyzdžiui, mokant kreditą, nesuteikė lengvatinių sąlygų įsigyjant statybines medžiagas ir pan., o dabar privalome už savo asmeninę nuosavybę mokėti! Nors valstybė visai neprisidėjo.

Kitas dalykas - Lietuvos bankui buvau parašęs apie 10 klausimų, nesugebėjo atsakyti... Vienas klausimų buvo, kodėl iš žmonių nelaimių uždarbiauja skandinaviški bankai. Neseniai susidūriau su mamos netektimi, kad gaučiau pažymą, kiek mamos banko sąskaitoje yra jos santaupų, tai SEB bankui reikia 10 eurų susimokėti, „Swedbank", rodos, 16 eurų.

Nors procedūra tokia pati - atėjus į banką įvedamas velionio asmens kodas ir matoma, kokia situacija. Išspausdinamas lapas, uždedamas spaudas ir viskas. Alternatyva yra kredito unijos, kai kreipiausi į kredito uniją, tai užtrukau 5 min. ir nė cento nekainavo. Lietuvos bankas skėsčioja rankomis, sako, čia privatus sektorius, negali daryti įtakos. Ten, kur nepatogu, negali daryti įtakos...

Pernai buvo „pakabintas" bankams solidarumo mokestis, bet 2024 m. bankai daugiausia uždirbo, nors, logiškai mąstant, jei jiems atsirado papildomas mokestis, tai pelną turėjo gauti mažesnį. Iš kur tas pelnas? Iš mūsų kišenių.

Senjorams bankuose visada aktualu gyva eilė. Bendraujant gyvai galima išspręsti daugiau problemų nei susirašinėjant.

Daug problemų yra dėl informacinių technologijų, dalyvavau ir tiesioginiame eteryje su Ryšių reguliavimo tarnybos vadove, keistas jos požiūris, jos buvo viešas pasisakymas, jeigu senjorai nenori mokytis, tegul iš Kauno į Vilnių važiuoja su vežėčiom.

Paaiškinimas: tiesiog yra toks žmogaus amžius, kai jis negali jau mokytis, nėra noro, o prievarta mokytis kelia stresą. O stresas kenkia sveikatai. To nenorima girdėti, senjorai kaltinami, kodėl jie nesimoko. Kaip kaimo močiutė gali mokytis, ji nepajėgi už internetą susimokėti. Sakoma, bibliotekose mokykitės, kaimiškose vietovėse bibliotekos uždarytos. Kur mokytis? Iš vienkiemio močiutei trepsėti į biblioteką? Dar „sužibėjo" Trečiojo amžiaus universiteto rektorė, kai pasiūlė apmokyti visus senjorus. Klausiu, kokiu būdu? Atsakė: nuotoliniu.

ES statistiniais duomenimis, Lietuvoje senjorų IT raštingumas yra apie 16 proc. Bet valdiškos institucijos linkusios vadovautis ta informacija ir statistika, kiek išmaniųjų telefonų turi senjorai. Jeigu senjorui vaikai ar anūkai padovanoja išmanųjį telefoną, tai nereiškia, kad jis moka juo naudotis...

Teko dalyvauti įvairiuose susitikimuose su senjorams atstovaujančiomis organizacijomis iš Olandijos, Norvegijos, kai pamačiau jų veiklų pristatymus, pagalvojau, kad čia iš fantastikos srities. Pas mus to nebūtų. Aš paklausiau, ar Norvegijoje senjorai susiduria su patalpų problemomis veikloms įgyvendinti, tai manęs nesuprato, nesuprato klausimo esmės.

Tik per pietų pertrauką priėjo norvegų atstovas perklausti manęs, kai dar kartą pasakiau, tai jis nustebo, sakė, negali pagalvoti, kad gali būti problema dėl patalpų, dėl finansavimo. Norvegijoje ministerijos „kovoja", kuri pirma padengs senjorų veiklų išlaidas. Norvegijoje senjorai užsimanė, kad būtų tik jiems skirtos žvejybinės vietos, tai padaryta jiems buvo suoliukai, pavėsinės, kepsninės. Aš norvegų atstovui pasakiau, jei aš su tokia idėja ateičiau į mūsų valstybines institucijas, mane palaikytų psichiškai nesveiku."

Žmonės, susirūpinkite ligų prevencija

Julius Kalibatas, Lietuvos bendrosios praktikos (šeimos) gydytojų asociacijos prezidentas

„Didžiausia problema - didžiulės eilės gydymo įstaigose. Ne taip greitai patenkama ir pas šeimos gydytoją, o pas kai kuriuos specialistus reikia laukti ir kelis mėnesius. Eilės pas gydytojus priklauso nuo dviejų dalykų - pacientų srauto ir gydytojų skaičiaus. Pacientų srautas, senstant visuomenei, didėja. Sergamumas augs ir krūvis sveikatos sistemai augs. Reikia didinti medicinos personalo skaičių. Trūksta gydytojų, dar labiau - slaugytojų. Su tomis problemomis susiduria dauguma pasaulio šalių.

Manau, kad dėl kai kurių ligų kalti ir patys žmonės. Ką turiu omenyje? Valstybė skiria milžiniškas lėšas prevencinėms programoms vykdyti. Tai širdies ir kraujagyslių sistemos programa, onkologinių susirgimų programa. Nustačius vėžį pirmoje stadijoje, jis 100 proc. išgydomas. Žmonės gauna kvietimus, kad patenka į tam tikrą amžiaus grupę, kuri turi būti tikrinama dėl susirgimų. Deja, tik apie pusę žmonių ateina, o norėtųsi, kad bent jau 80-85 proc. ateitų.

Baisu, kaip masiškai kertami miškai

Mindaugas Vaznonis, aktyvus biologijos mokytojas

„Pagrindinės pedagogų problemos jau daug metų yra transliuojamos per visas įmanomas medijas ir yra puikiai žinomos. Tai milžiniški mokytojų darbo krūviai, neadekvatūs krūviams atlyginimai, perpildytos mokinių klasės, provincijose uždaromos mokyklos ir t.t. Tačiau mokytojo darbas man yra pašaukimas ir tikra atgaiva sielai, vardan kurio iki minimumo apribojau kitas širdžiai mielas veiklas, kurioms skirdavau liūto dalį savo laiko.

Širdį labiau skauda dėl Lietuvos gamtos. Aš - buvęs saugomų teritorijų sistemos žmogus, todėl mano žvilgsnis į gamtą visada krypsta per aplinkosauginę prizmę. Siela tiesiog kraujuoja matant, kas daroma su Lietuvos miškais. Miškuose vyrauja plyni kirtimai. Kirtimų mastus įvardinčiau kaip masiškus, besaikius ir apskritai sveiku protu sunkiai suvokiamus.

Apie bet kokią pagarbą protėvių garbintiems medžiams ar saugų prieglobstį už Lietuvos laisvę kovojusiems partizanams suteikdavusiems miškams nėra net kalbos. Mano galva, į miškus pirmiausia turėtų būti žiūrima ne per finansinės naudos, o per rekreacinę prizmę, kuri ilgainiui duotų daug didesnę grąžą nei kirtimai.

Apskritai gamtoje jaučiamas kažkoks apleistumas. Kadaise miškuose miškininkų įrengtos poilsiavietės nebeprižiūrimos, rezervatų apsauga gerokai susilpnėjusi, o aplinkosaugininko gamtoje nesu sutikęs jau daugybę metų."

Koją kiša pertekliniai biurokratiniai reikalavimai

Raimundas Juknevičius, Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas

„Geopolitinė situacija verčia ruoštis blogiausiam scenarijui. Todėl valstybės saugumo klausimai vyrauja politinėje darbotvarkėje. Be ginklų, armijos ne mažiau svarbu yra šalies gyventojų ir kariuomenės aprūpinimas gyvybei būtinu maistu. Žinoma, kad galima importuoti maistą ar jo žaliavas, bet kaip parodė neseni įvykiai, kad tiekimo grandinės greitai gali nutrūkti ir rasti alternatyvius tiekimo kanalus būna gana sudėtinga. Žymiai paprasčiau, kai tiekimo grandinės yra trumpos, tai yra, kai šalis pagrindiniais maisto produktais gali apsirūpinti.

Todėl Vyriausybė yra priėmusi sprendimą žemės ūkį pripažinti strategine, šalies saugumui svarbia ekonomikos šaka. Žemdirbiai, būdami apatinė grandis aprūpinimo maistu grandinėje, suvokiame savo atsakomybę, nes be maisto žaliavų nėra jokių galimybių pagaminti galutinio maisto produkto.

Žemdirbių darbo, gerų ketinimų nepakanka, kad parduotuvių lentynose visada būtų randami lietuviški maisto produktai, reikia atitinkamo strategavimo - gamybą skatinančios žemės ūkio politikos. Deja, bet Lietuvos žemės ūkis jau keletą metų traukiasi, vis labiau pralaimėdami konkurencinėje kovoje prieš kitų šalių ūkininkus, kurie įgavo pranašumą, nes jų šalyse žemės ūkiui buvo skirtas valdžios dėmesys ir parama.

Investicijos pakelia gamybos lygį ir suteikia konkurencinį pranašumą, todėl ilgainiui atsiperka su kaupu. Investuoti galima iš nuosavų lėšų, skolintų lėšų ar dotacijų. Lietuvos žemdirbiams pastarieji metai pasižymėjo kukliais ekonominiais rezultatais. Labai pabrango paskolos arba iš vis jų daliai ūkių gauti neįmanoma.

Parama žemės ūkiui buvo kuklesnė, nei kaimyninių šalių, kurios buvo priėmusios sprendimus žemės ūkiui skirti reikšmingas sumas iš Europos Sąjungos RRF fondo, dosniau rėmė žemdirbius iš savo nacionalinių biudžetų. Todėl parduotuvių lentynose vis labiau užleidžiame vietą įvežtinei produkcijai, ypač lenkiškai produkcijai pieno produktų lentynose.

Lietuvos ūkininkų pajamos iš hektaro yra apie 9 kartus kuklesnės lyginant su Danijos ūkininkais. Dėl to, kad Lietuvos ūkininkai turi labai prastas galimybes finansuoti gamybos modernizavimą ir plėtrą iš nuosavų, skolintų ar paramos lėšų, todėl ir pralaimime konkurencinę kovą prieš kaimynus. Kai kuriose šakose situacija itin bloga. Lietuviškomis daržovėmis gyventojų aprūpinimas svyruoja nuo 40 iki 80 proc., panaši padėtis vaisių ir uogų sektoriuje.

Dėl kovos su afrikiniu kiaulių maru daugelį metų vykdytos politikos kaime neliko smulkių kiaulių augintojų, o stambūs kiaulių kompleksai kiauliena visiškai aprūpinti nesugeba, todėl esame priversti daugiau nei pusę vartojamo kiekio įsivežti iš kitų šalių. Yra nearti dirvonai peržiūrint Lietuvos žemės ūkio politiką, bet žemdirbių lūkesčiai išlieka dideli, nes iš visų valdžios grandžių girdime pažadus.

Norint, kad piniginės pilnėtų yra tik du keliai - uždirbti daugiau arba daugiau sutaupyti. Sutaupyti galima tikrai daug mažinant perteklinius biurokratinius reikalavimus ir atitinkamai mažinant tų reikalavimų vykdymo kontrolierių būrį. Ūkininkai gaišta, užuot darę tai, ką geriausiai išmano - augintų duoną.

Esame priversti pildyti lenteles daugybėje naujai sukurtų žurnalų. Ūkininkai už žurnalų pildymą negauna pajamų, o valstybė išleidžia pinigus tų žurnalų tikrintojų darbui apmokėti. Dėl perteklinių biurokratinių reikalavimų mažinimo ryžtingai pasisako naujoji valdžia, tik dar beveik nieko negalime užskaityti kaip jau padarytus darbus šioje kryptyje.

Labiausiai norėtųsi, kad būtų sprendžiamos jau labai įsisenėjusios problemos. Viena iš jų yra komunalinių atliekų surinkimo mokesčiai iš ūkininkų, kurie negauna tos paslaugos, nes neturi nei komunalinių atliekų iš ūkio, nei ūkis turi atliekų konteinerius tokioms atliekos kaupti. Paslauga nesuteikiama, bet mokėti reikia. Ne tik ūkininkai dėl to kenčia. Ir šioje srityje girdime Vyriausybės lygio pažadą problemą išspręsti."