Dominykas VANHARA: Kas leidžiama Maldeikienei, neleidžiama prieš Maldeikienę

Už šiuos pasisakymus P.Gylys turės susimokėti ieškovei 1 tūkst. eurų neturtinės žalos ir apie 6,1 tūkst. eurų bylinėjimosi išlaidų. Taip rugsėjo 17 d. nusprendė Vilniaus apygardos teismas, pripažindamas, kad P.Gylys savo įrašais pažemino buvusios europarlamentarės Aušros Seibuytės (buvusios Maldeikienės) ir jos mirusio tėvo garbę bei orumą.

Į teismo sprendimą sureagavo teisininkas Dominykas VANHARA, socialiniame tinkle pasidalinęs savo nuomone apie žodžio laisvės perspektyvas.

Šiandien garbūs teisininkai, pavyzdžiui, p. Vytautas Zelianka, jau sukritikavo priimtą teismo sprendimą civilinėje byloje A.Maldeikienė prieš P.Gylį dėl A.Maldeikienės garbės ir orumo gynimo. Kuriuo buvo konstatuota, kad atsakovas P.Gylys pažeidė ieškovės A.Maldeikienės garbę ir orumą, privalės atlyginti neturtinę žalą ir reikšmingo dydžio bylinėjimosi išlaidas.

Nors visa apimtimi pritariu tai kritikai, kurią p. Vytautas Zelianka išsakė, tačiau norėčiau papildyti minimo sprendimo problematiką keliais aspektais.

Visų pirma: byla ne mano, nei viena iš bylos šalių nėra ir niekada nebuvo mano klientais. Lygiai kaip neturiu pagrindo mėgti nei vienos bylos šalies: dėl A.Maldeikienės - pats esu prieš ją turėjęs bylą, P.Gylys nuolatos itin aštriai ir, mano nuomone, nepagrįstai bei šališkai kritikuoja mano draugą - Seimo narį dr. Vytautą Sinicą. Todėl manau, kad galiu turėti objektyvią nuomonę dėl šio teismo sprendimo.

Ir pirmasis kritikos momentas dėl minėto teismo sprendimo yra toks: tos bylos ieškovė Aušra Maldeikienė tuo metu, kai bylos atsakovas P.Gylys viešai išsakė bylos ginčo teiginius apie ją, buvo itin aukšto rango politike - Europos Parlamento nare. Ir P.Gylio išsakytas ginčo teiginys apie A.Maldeikienę, mano asmeniniu vertinimu, buvo dar pakankamai nuosaikus visų teiginių, kuriuos visuomenės nariai išsako politikų atžvilgiu, kontekste.

Iki šiol teismų praktikoje buvo lyg ir pakankamai aišku, kad politikai, būdami viešaisiais asmenimis, turi pakęsti jų atžvilgiu išsakomą net ir labai aštrią kritiką, kuri gali būti ir nepagrįsta.

Tai pagrindžiama tuo, kad politikai, turėdami teisę priiminėti sprendimus, kuriais reguliuojamas visos visuomenės ar atskirų visuomenės narių gyvenimas, turi pakęsti ir tai, kad visuomenė ar dalis visuomenės jais nebus patenkinta. Todėl visuomenė ar atskiri jos nariai turi turėti teisę kritikuoti (įskaitant ir itin aštriai) tiek politikų priiminėjamus ar ketinamus priiminėti sprendimus, tiek jų vykdomą veiklą, tiek ir jų asmenis ar asmenines savybes. IKI ŠIOL.

Man įdomu, ar Vilniaus apygardos teismas, priimdamas sprendimą byloje A.Maldeikienė prieš P.Gylį, įvertino tą faktą, kad tokiu sprendimu yra realiai užkardoma, iš esmės, bet kokia politikų kritika?

Ir dar svarbiau - užkardoma ne tik į ateitį. Oi ne, gerbiamieji. Užkardoma ir į praeitį. Tiesiog informuoju, kad ieškinio senaties terminas, jei ieškiniu yra reikalaujamas, be kita ko, ir žalos atlyginimo, yra 3 metai. O jei žalos atlyginimas yra nereikalaujamas (o, pvz., reikalaujama tik viešo paneigimo ir bylinėjimosi išlaidų) - 10 metų. Todėl, jei per paskutinius 10 metų kokio nors politiko atžvilgiu viešai išsakėte teiginius, kurių „sodrumas" būtų lygus ar aukštesnis teiginiui „komunistas" - sveikinu, esate potencialus atsakovas, jei tas konkretus politikas nuspręstų normaliai „pasigooglinti" ir iš viešosios erdvės išsirankioti visus jam nepatinkančius apie jį išsakytus teiginius.

Ir čia, gerbiamieji, mes turime situaciją, kai net nelabai svarbu, kuri iš aptariamos bylos šalių jums asmeniškai labiau patinka. Man asmeniškai nepatinka nei viena iš bylos šalių, todėl visiškai ramia sąžine galėčiau palinkėti „kuo didžiausios sėkmės abejoms pusėms". Bet ši byla formuoja ne mažiau mūsų demokratijai pavojingą precedentą, nei nusipelniusių valdančiųjų partijų atstovų skyrimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjais. Nes nuo šiandien, iš esmės, yra užkardoma galimybė kritikuoti politikus (arba tą nuo šiandien galėsite daryti tik už labai brangiai).

O antrasis kritikos momentas būtų toks: net jei egzistuotų tokia taisyklė, kad nei A.Maldeikienės, nei kitų politikų ar iš viso kitų asmenų negalima vadinti tokiais epitetais, kaip „komunistas" ar sodresniais, dar būtų galima teigti, kad, kaip sakydavo dar senovės romėnai: „dura lex, sed lex" (lot. griežtas įstatymas, bet vis tiek įstatymas).

Taisyklės gal ir yra diskutuotinos, bet jos yra lygios ir vienodos visiems. Bet esminis momentas, kad taip nėra.

Kaip jau minėjau šio įrašo pradžioje, aš pats, kaip advokatas, turėjau vieną bylą prieš būtent A.Maldeikienę. Būtent dėl garbės ir orumo gynimo, būtent dėl jau pačios A.Maldeikienės išsakytų teiginių.

O jie buvo tokie, cituoju: „Didžiuojuosi tuo, kad jis ramiai atsilaiko prieš visą visai šitai mirusių korumpuotų vagių, gašlių maršo vyrukų ar senstelėjusių ponečkų šutvę (...). Visi tie tradicinių šeimų gynėjai man (tikiuosi, ir visiems mano draugams) atgrasūs ir savo dvejetukininkų knygos nemačiusių mentalitetu, savo aistra pinigams, vogimui, melui, korupcijai, be kurios jie savo gyvenimo nemato (...).

Tie tradicinių šeimų gynėjai (įskaitant juos remiančius kardinolus, vyskupus, kunigus ir zakrastijonus) yra primityvūs ir gašlūs - visa ta jų tradicija tėra labai mažo protelio žmogaus mėgavimasis bent svajonėse apie seksą (...). Kai užaugi tarp alkoholikų, nematei knygų ir mokykloje net prieveiksmio be klaidos parašyti neišmokai, tai taip ir gaunasi."

Mano vestą bylą prieš A.Maldeikienę nagrinėjo tie patys teismai (nežinau, ar teisėjai buvo tie patys). Ir žinote, ką konstatavo? Kad va tokie A.Maldeikienės išsakyti teiginiai yra absoliučiai legit, nes: „A.Maldeikienei, kaip politikei, yra labai svarbu jos saviraiškos laisvė".

Summa summarum, tie patys teismai skirtingose bylose, iš esmės, konstatavo, kad, kas leidžiama A.Maldeikienei, neleidžiama prieš A.Maldeikienę. Arba, kaip sakydavo tie patys senovės romėnai: „Quod licet Jovi non licet bovi" (lot. kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui).

Reziumuojant, šis Vilniaus apygardos teismo sprendimas byloje A.Maldeikienė prieš P.Gylį yra ypač pavojingas dviem aspektais: pirmasis aspektas - kaip iš esmės užkardantis politikų kritiką.

Todėl, jei kiltų noras viešai pakritikuoti dabar vykstančius politinius procesus, tą nuo šiol galėsite teisiškai saugiai padaryti tik maždaug tokiu būdu: „Gerbiamas Remigijus Žemaitaitis, teikdamas gerbiamo Artūro Skardžiaus kandidatūrą į Energetikos ministrus, mano asmenine nuomone, elgiasi nelabai teisingai, nes gerbiamas Artūras Skardžius nėra tinkamiausias kandidatas šioms pareigoms užimti, todėl nuoširdžiai tikiuosi, kad gerbiamas Jo Ekselencija Gitanas Nausėda šią gerbiamo Artūro Skardžiaus kandidatūrą atmes".

Antrasis aspektas - kad yra asmenų, kuriems dėl vienokių ar kitokių aplinkybių yra leidžiama daugiau, nei kitiems.

Todėl taip, manau, kad šis Vilniaus apygardos teismo sprendimas yra ne mažiau pavojingas, nei senų nusipelniusių valdančiųjų partijų narių skyrimas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjus. Prašau šiuo įrašu dalintis, būtina parodyti, kad visuomenė nesutinka su tuo, kad aukščiausio rango politikų nebūtų galima kritikuoti, o įstatymai turi galioti lygiai vienodai visiems.