Atrodo, kad dabar visi sutaria vienodai: nauji metai yra gamtoje, naujus liudija kalendorius. Tiesa, gamtos metams jau dvi savaitės, kalendoriniams - tik kelios dienos.
Gali būti, kad daug kam jokio skirtumo nematyti, ne visi spėjo ,,nutolti" nuo švenčių. Žinoma, gyvenimas nestovi vietoje ir ilgai užsibūti šventinėje euforijoje neatrodo protinga. Matyt, tašką tame padės Trijų karalių diena.
Taigi, Trys karaliai (sausio 6 d.) kažkada gimusiam kūdikėliui Kristui padovanojo vertingų dovanų - jūs tikrai prisimenate, kas ką davė. Šiandien Trijų karalių dieną mes tapatiname su Kalėdų švenčių pabaiga; būtent per Tris karalius nupuošiamos eglutės ir su jomis atsisveikinama.
Mes jau išmokome deramai pagerbti mus džiuginusią eglutę - nupuošę ją nešame į specialų konteinerį (kasmet vien tik Vilniaus mieste taip surenkama iki 200 tonų biokuro), o gyvenantys kaime ar toliau nuo didelių miestų sudeginame savo krosnyje ar židinyje. Toks būdas yra garbingas; jūs gi žinote, kad net senus medinius kryžius leidžiama deginti per Vėlines. Taigi, nukirstos eglutės iškeliaus, o tos, kurias laikėme vazonuose, turės būti su mumis iki pavasario. Jų nebūtina laikyti kambaryje, tam tiks vėsesnė (bet ne šalta) ir šviesi patalpa. Palaistomas, prižiūrimas medelis neskubės vegetuoti ir lauks pavasario. O kovo gale jį galėsime pasodinti savo sode.
Po trejeto savaičių bus Pusiaužiemis. Dabar skaičiuojame žiemos pradžią bei kasdien vis gimstančios šviesos minutes. Jų nedaug, tačiau vien žinia apie tai yra vertesnė už viską. Mes jau žinome, kad Žemės ašis pradėjo svirti ir šiaurinį planetos pusrutulį ,,lenkti" arčiau Saulės. Dar ilgai nejausime jos spindulių šilumos, tik vasary jie taps jaukiai glostantys.
Kaip ir pernai bei užpernai, per Kalėdas Vilniuje giedojo didžioji zylė. Dar nelabai tvirtu balsu, dar neužtikrintai, bet - tokia giesmelė buvo labai maloni. Įdomu, o ką savo giesme norėjo pasakyti zylė? Iki pavasario dar daug laiko... Gali būti, kad tokia paukščio nuotaika yra reakcija į šiltus orus, nes ir tikrai šaltą žiemą zylės giedodavo stojus atlydžiui.
Panašiai elgiasi, labai aktyviai ūbauja naminės pelėdos. Tiesa, priemiesčiuose ar didesniųjų miestų parkuose šios pelėdos jau peri. Kitur jos sugrįžo į savo teritorijas, taigi - skelbia apie jas, praneša savo gentainiams.
Miškuose - šernų ruja. Kuiliai, gyvenę atskirai, prisijungė prie mišrių grupių, kurį laiką gyvens kartu ir gins ,,savo" šeimą nuo svetimų patinų. Bandymas kėsintis į šernų šeimos privatumą tarp kuilių sprendžiamas nuožmiai - gamta šiuos žvėris apginklavo aštriomis iltimis ir suteikė nemenką jėgą. Tiesa, vienodai gali nukentėti abu - įsibrovėlis ir ,,šeimininkas", todėl gamta pasirūpino ir tuo: sprando mentės srityje šerno oda sukietėja, tampa savotišku šarvu, kuris neatlaiko tik pačių stipriausių atakų. Mažesni, silpnesni smūgiai didesnės žalos žvėriui nepadaro.
Mes dar tik artėsime prie žiemos vidurio. Kadangi niekas nežino, kiek ji truks, pati viduržiemio sąvoka yra miglota. Ši žiema prasidėjo taip vėlai, kad jos vidurys gali būti įpusėjus sausiui ar net atėjus Pusiaužiemiui.
Kol kas žiemos laukiame ir tikimės. Ar tinkamai jai pasiruošėme? O tą patikrins ji pati. Būtų blogai, jei ji rastų ką nors, jai nepasiruošusį...