Helovyno pramogas dvare sukūrusiam kunigui – vyskupo kritika

„Vakaro žinios" rašė, kad savo valdomame Bistrampolio dvare kunigas R.Gudelis įrengė siaubo kambarį, pavadinimu „Paskutinis skrydis", kur gyvena įvairūs sutvėrimai ir dvasios, keisčiausios būtybės-paklydusios sielos, raganos, išprotėję klounai ir daugelis kitų pamėklių.

Pramoga nėra nemokama, bilieto kaina suaugusiems - 10 eurų, o vaikams - 7 eurai. Žiniasklaidai kunigas atskleidė, kad tai - ne tik Helovino progai skirta erdvė. Maždaug 2 tūkst. kvadratinių metrų užimanti erdvė - nuolatinis siaubo kambarys dvare.

„Vakaro žinios" kreipėsi į Panevėžio vyskupą Liną Vodopjanovą OFM su klausimais, kaip jis vertina savo kunigo siekį pasipelnyti iš Helovyno ir ar tai neprieštarauja krikščioniškam mokymui. Vyskupas nurodė, kad nepritaria Helovyno propagavimui.

Vyskupas išreiškė liūdesį dėl tokio kunigo elgesio ir nurodė, kad jam tai yra nepriimtina, nei kaip žmogui, nei kaip kunigui. Toks pavyzdys nėra tinkamas. Vyskupas tikina, kad Bažnyčia Helovyno niekuomet nešventė, nes ši šventė turi ne krikščioniškas, o protestantiškas šaknis. Tačiau vyskupas nenurodė, ar ko nors imsis dėl tokių kunigo iniciatyvų, ar bent buvo pasikvietęs kunigą pokalbiui.

Beje, R.Gudelis ne pirmą kartą sulaukia viešos vyskupo kritikos. Prieš kelis metus paaiškėjo, kad R.Gudelis - turtingiausias šalies kunigas, o jo turtas tuomet siekė beveik pusantro milijono eurų.

Tuomet L.Vodopjanovas, kalbintas žiniasklaidos, buvo nustebęs ir tikino, kad kunigas neturėtų būti verslininku. Visgi, kunigas R.Gudelis, panašu, kad ir verslininkas, ir kunigas.

Šiuo metu jis yra Antašavos Šv. Hiacinto (Jackaus) parapijos dvasininkas. Tačiau dvasininkas labiau žinomas dėl kitų savo kunigiškų darbų. Pavyzdžiui, neseniai jis bylinėjosi teisme, kad dvare gyvenanti papūga Ara turi teisę čia gyventi.

Be to, panašu, kad R.Gudelis tikrai nepropaguoja asketiško gyvenimo. Šiemet savo gimtadienį kunigas šventė Bistrampolio dvare, kur, skelbiama, susirinko apie 150 žmonių, kurių laukė gausios vaišės, gėrimai ir šokiai iki ryto.

Apie įvairias Helovyno pramogas, ypač populiarėjančias Lietuvoje, šiemet pasisakė ir Etninės kultūros globos taryba. Taryba pastebi, kad Helovyno renginiai pastaraisiais metais Lietuvoje nebeapsiriboja vien spalio 31 diena, daug kur pradedami rengti nuo spalio vidurio ir vyksta iki pat lapkričio antros savaitės, neišskiriant nė šventinių Visų Šventųjų ir Vėlinių dienų.

Kita vertus, Vėlinių laikotarpis pagal senuosius lietuviškus papročius apėmė ne tik lapkričio pradžią, bet ir visą spalio mėnesį (vienas iš senųjų spalio mėnesio pavadinimų - Vėlinis), o ypač spalio pabaigą (Vėlinių šventės pradžia buvo siejama su spalio 28 d. rengiamu Simajudo turgumi, vadinamu Vėlių paminiekais).

Akivaizdu, kad mūsų Vėlinių papročius, grindžiamus pagarba, meile ir padėka protėviams, tuo pačiu laikotarpiu vis labiau užgožia jiems priešingi, visiškai kitokį mirties ir anapusinio pasaulio suvokimą skatinantys Helovyno renginiai. Tai ypač neigiamai veikia vaikų ir jaunimo pasaulėjautos formavimą, nes mirties samprata iškreipiama pabrėžiant būtent demonišką mirties pavidalą.

Tarybos parengtame dokumente dėl Helovyno nurodoma, kad ne visos Europos šalys pasiduoda sparčiai plintančio atneštinio Helovyno madai.

Pavyzdžiui, Helovynui gana abejingi liko prancūzai, ispanai, italai, austrai, o Lenkijoje šiai svetimai labai sukomercintai šventei stipriai priešinasi netgi valdžios atstovai.

Be to, tarybos pirmininkės Dalios Urbanavičienės pasirašytame rašte nurodoma, kad Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 4 straipsnis įvardija smurtiniu pobūdžiu pasižyminčią, agresyvumą ir nepagarbą gyvybei skatinančią, baimę ar siaubą sukeliančią, nusikalstamą veiką modeliuojančią informaciją kaip žalingą nepilnamečių psichinei sveikatai, fiziniam, dvasiniam ar doroviniam vystymuisi, todėl ją draudžia ir riboja. Įstatymo 3 straipsnis įpareigoja užtikrinti nepilnamečių apsaugą nuo tokios žalingos informacijos, nurodydamas visų pirma valstybės institucijų, viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų, taip pat nepilnamečių tėvų (globėjų, rūpintojų) atsakomybę.