Į prekybos žmonėmis spąstus įvilioja ir noras greitai užsidirbti, ir grasinimai

- Ar prekybą žmonėmis visada lengva atpažinti? - paklausėme Nacionalinės asociacijos prieš prekybą žmonėmis vadovės Arūnės BERNATONYTĖS.

- Kuo toliau, tuo sunkiau. Iš tiesų labai sudėtinga atskirti, kur yra riba tarp darbo santykių pažeidimo ir išnaudojimo priverstiniam darbui, juk nemokamas atlyginimas dar nereiškia, kad tai prekyba žmonėmis.

Lietuviai į tokius spąstus patenka ieškodami geresnio gyvenimo. Turėjome atvejį, kai moteriai gyvenime buvo sudėtinga situacija, labai skubiai reikėjo pinigų. Ir ji apgaulės būdu išvyko į užsienį, dirbo vergiškomis sąlygomis tikrai ne po 8 val. per dieną.

Vis dėlto galiu pasakyti, kad yra skirtumas tarp lietuvių ir atvykusiųjų iš trečiųjų šalių. Lietuviai dažniausiai išmano savo teises, kiek valandų normalu dirbti, koks turi būti atlyginimas už tam tikrą darbą.

Trečiųjų šalių piliečiai nelabai žino, kiek jie turėtų dirbti, kokiomis sąlygomis ir kiek turi uždirbti. Jeigu jiems sakoma, kad dirbti 16 val. per parą yra normalu, be palydos neišleidžiama į parduotuvę, tai jie ir tiki. Nes tų žmonių šalyse galbūt atlyginimai labai maži ir jie pratę ten dirbti daug valandų. Žmonės metų metus išnaudojami.

- Ar mes apskritai suprantame, kas ta prekyba žmonėmis?

- Mūsų visuomenėje vyrauja nuostata, ypač tarp jaunuolių, kad prekyba žmonėmis tolygi prekybai organams, arba seksualiniam išnaudojimui.

Tačiau toli gražu ne, yra daug kitų formų. Tai ir įtraukimas į nusikalstamų veikų vykdymą, pavyzdžiui, narkotikų platinimą. Būna, žmogus tą daro ne savo noru, o yra verčiamas, nes jam grasinama. Į šią veiką labiau įtraukiamas jaunimas, nepilnamečiai, jie įtraukiami per elektroninę erdvę arba kontaktiniu būdu per pažintis, net pažįstamus asmenis.

Žinoma, įtraukiami dažnai žmonės, turėję nusikalstamą praeitį, buvę kalėjimuose arba turintys priklausomybių.

Yra stigma, kad į prekybą žmonėmis gali būti įtraukti tik pažeidžiami asmenys, kurie skurdžiai gyvena, toli gražu - ne. Ypač tarp nepilnamečių matome, kad gali būti bet kas įtrauktas.

- Kaip jūs sužinote apie tokius dalykus?

- Turime karštąją pagalbos liniją, veikiančią visą parą tiek skambučiams Lietuvoje 0 800 91119, tiek iš užsienio +370 616 91119. Sulaukiame ir anoniminių skambučių, kurių metu žmonės nori tik pasikonsultuoti.

Būna, kad kreipiasi žmogus, kuris suprato, kad buvo išnaudotas ir nežino, ką daryti. Jei yra identifikuojama, kad tai nebuvo prekybos žmonėmis atvejis, asmuo nukreipiamas tikslingai į kitą įstaigą/ organizaciją.

Beje, stebime tendenciją, kad pastaruoju metu daug skambučių sulaukiame ir iš trečiųjų šalių piliečių.

- Seksualinio išnaudojimo mastas dar didelis?

- Taip, stebime, kad seksualinio išnaudojimo yra labai daug. Procentaliai seksualinis išnaudojimas sudaro didesnį procentą, jei kalbėsime apie mūsų organizacijos teikiamas paslaugas.

Pavyzdžiui, pernai mūsų organizacija suteikė kompleksines paslaugas 239 asmenims. Didesnis procentas buvo žmonių, kurie buvo išnaudoti seksualiai. Ir ne tik moterys, bet ir vyrai.

- Kaip žmonės patenka į tokį voratinklį?

- Verbuojami, apgaunami neretai per romantinius santykius. Per vykimą į užsienį dirbti. Pati vykdau prevenciją mokyklose.

Pamenu, viena septintokė man pasakoja apie matytą vaizdo įrašą „TikTok", ten jauna mergina pasakoja, kaip per mėnesį dirbdama eskorte uždirbo tiek pinigų, kad jai užteko nusipirkti butą Dubajaus dangoraižyje.

Ir ta septintokė manęs klausė, ar aš mačiau tą įrašą? Pasakiau, kad mačiau, pradėjome diskutuoti. Moksleivė mane tikina, jog ji tikrai nedirbs mokytoja, esą kiekgi jie uždirba... Ji geriau skris į Dubajų ir dirbs eskorte.

Šis atvejis puikiai parodė, kaip pasitelkiant socialinius tinklus jaunuoliai gali būti verbuojami ir įtraukiami į prekybos žmonėmis tinklą. Dar kartą pasikartosiu - švietimas ir dar kartą švietimas yra būtinas.

- Tėvai kalbasi su savo vaikais apie tokius dalykus?

- Čia yra iššūkis. Klasėje 30 vaikų ir paklausiu jų, kiek iš jų tėvai kalbasi apie saugumą elektroninėje erdvėje, gatvėje; kaip atskirti informaciją, kuria galima tikėti, kur gali būti viliojimas, verbavimas, tai iš 30-ies vaikų ranką pakelia vos trys keturi vaikai.

Vadinasi, tėvai nekalba su vaikais sunkiomis temomis. Kai vykdėme tėvų apklausas, jie dažnai įvardija, kad jiems patiems trūksta kompetencijų, kad tai turi daryti mokykla. Kad tai turi daryti kažkas kitas, bet ne jie.

Mokykloje mokytojai turi daugybę atsakomybių išdėstant dalykus. Ir patiems mokytojams kai kuriomis temomis yra sunkiau kalbėti.

Dažnai per mokymus, pavyzdžiui, tėvams girdime klausimą, „kaip nulaužti vaiko telefoną". Ne nuo to reikia pradėti. Jūs nulaužę vieną kartą telefoną galite savo ryšį su vaiku sulaužyti visam laikui.