1 nuotr.Buvęs premjerės Ingridos Šimonytės patarėjas Rimantas Žylius, kuriam buvo patikėti viešųjų pirkimų, atvirų duomenų ir skaitmeninės transformacijos klausimai, įsidarbino įmonėje, kuriai praeitą kadenciją buvo skirti valstybės milijonai eurų už Valstybės duomenų ežero projektą. Būtent už tą veiklos sritį, kuri buvo patikėta R.Žyliui. Tiesa, I.Šimonytė teigia, jog R.Žylius nebuvo sprendimų priėmėjas.
Organizacinės psichologijos magistras R.Žylius pradėjo dirbti I.Šimonytės komandoje nuo 2021 m. vasario 17-osios, kai dabartinė jo darbovietė - UAB „Palantir Technologies Lithuania , besiverčianti programine įranga bei kompiuteriais, dar nebuvo įsteigta.
Mat Registrų centro duomenimis, bendrovės amžius - 3,5 metų. Ji įkurta 2022 m. kovą. Tai yra, po metų, kai savo darbą pradėjo I.Šimonytės patarėjas. Tais pačiais duomenimis, 2022-aisiais įmonė dar dirbo nepelningai, bet 2023 m. ir 2024 m. jau atitinkamai gavo 32 420 Eur ir 58 572 Eur grynojo pelno. Įmonėje yra 10 draustų darbuotojų.
R.Žyliui informacinės technologijos nėra svetimos. 2000-2001 m. informacinės visuomenės plėtros klausimais patarinėjo tuometiniam premjerui Rolandui Paksui, 2009-2011 m. Andriaus Kubiliaus vyriausybėje dirbo ūkio viceministru ir ministru. Yra prisidėjęs prie elektroninės valdžios koncepcijos kūrimo.
Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) duomenimis, įstatymas nedraudžia politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojams, kokie yra patarėjai, įsidarbinti valstybės užsakymus gaunančioje įmonėje, nes patarėjas neturi sprendimo teisės. O jei asmuo per paskutinius vienerius darbo metus tiesiogiai rengė, svarstė ar priėmė sprendimus, liečiančius jo dabartinę darbovietę, jis joje galėjo įsidarbinti tik po metų.
Komentuoja Lietuvos eksparlamentarų klubo prezidentas, buvęs aplinkos ministras Henrikas ŽUKAUSKAS:
Yra toks posakis, kad nepagautas - ne vagis. Aišku, kad atsakingas yra tas, kas deda parašą. Tai savaime aišku, bet esmė yra ta, kad patarėjo rolė - iš kelių variantų parinkti tą variantą, kuris yra geriausias, ekonomiškiausias, perspektyviausias ir t.t. Todėl praktiškai patarėjas, kaip pirminis šaltinis, yra vienas iš svarbiausių faktorių premjerui ar ministrui priimant kažkokius sprendimus.
Nes ką faktiškai daro patarėjas? Jis analizuoja ir pateikia išvadas, kiek vienas ar kitas sprendimo variantas kainuos, ar nebus per brangu ir t.t. Todėl patarėjams visai nesunku surasti argumentų, jei, tarkime, norės „prakišti", pasiūlyti būtent tą sprendimo variantą, kuris jam galimai gali būti asmeniškai naudingas ir t.t. Tai yra natūralus dalykas. Todėl aiškinimas, kad už sprendimą atsako tik tas žmogus, kuris padeda parašą, nėra visiškai logiškas.
Patarėjai yra kaip savo laiku Rytuose sėdėję senukai viziriai, patarinėję sultonams ar kitokiems valdovams. Viziriai viską žinojo, patarinėjo, bet nenešė jokios atsakomybės. Patarėjų institucija tam ir skirta, kad atrinktų ir pasiūlytų patį geriausią sprendimą, o jei ministrui jis nepatinka, patarėjas eina galvoti kito sprendimo. Bet pasakyti, kad patarėjas negali turėti kažkokių šalutinių, asmeninių interesų, tai iš viso neįmanoma.
Jeigu man ko nors reikėtų, aš juk neičiau tiesiai pas ministrą. Eičiau pas ministro patarėjus - į „virtuvę", kur maišomi įvairūs sprendimų ingredientai. O faktas, kad tave vėliau dar pakviečia dirbti į tą sritį, kurią anksčiau kuravai, yra tiesioginis įrodymas, kad patarėjo santykiai su šia darboviete buvo šilti ir dalykiški.
Nesakau, jog taip būtinai yra, tačiau dalykiški santykiai kartais būna ir korupciniai.
