1 nuotr.Šių laikų pavasariui netinka įprastas mūsų skaičiavimas: na ir kas, kad kovo vidurys, kad kalendorius liudija jau mačius šeštąją pavasario dalį. Dabar laiką turime suprasti kitaip - galbūt, paklusdami tik gamtai, kuri ir pati ne visada gyvena pagal taisykles. Jeigu turėsite laiko išeiti į gamtą, kad ir visai netoli, prie savo namų, palyginkite ją su matytąja prieš savaitę.
Taip, tada buvo labai šviesu, dangus lygus, mėlynas, šiluma... Džiaugėmės, nors žinojome, kad tai - tik blyksnis, trumpa akimirka, žadinanti gamtą. Ar gamta žinojo, kas nutiks visiems atsibudusiems, ar turėjo kokį nors atsarginį variantą vėsai sugrįžus, mes nesuprasime. Taigi, buvo šiluma, kuri nespėjo pasikviesti daugiau paukščių, nes jiems skristi iki namų užtrunka. Tačiau šilti orai ir kaitrūs saulės spinduliai pažadino vabzdžius, angis, driežus. Sušilti taip, kad galėtų jaustis tikrai aktyvūs, jie turėjo per mažai laiko. Tačiau kai kas vyko ir tą trumpą akimirką - pavyzdžiui, jau darbavosi bitės!
Savaitės senumo įvykius prisimename kaip gražų pavasario paveikslėlį. Dabar plūstelėjo vėsa, kurią sutikti ir vertinti turėtume supratingai: o gal ji skirta tam, kad gamta nepadarytų klaidų ir nenuklystų paskui tokią šilumą. Taip, beje, būna dažną pavasarį, šiek tiek vėliau, jau augalams vešint - būtent tada nelauktos šilumos skatinami jie auga per greitai, išstypsta ir laibi jų stiebeliai vargu ar išlaikytų lapus bei žiedus. Tačiau tada atvėsta orai, intensyvus augimas sustoja ir augalai turi laiko sustiprėti. Kas dar taip galėtų prižiūrėti savo vaikus, jei ne gamta?
Šiltos dienos pažadino vabzdžius: ore geltonavo drugiai citrinukai, ant žemės, tarp lapų raudonavo blakės kareivėliai, ropojo ir skraidė bitės. O greta krutėjo, bėgiojo sėkmingai peržiemoję vorai.
Visi šie anksti pavasarį aktyvūs bestuburiai yra ilgaamžiai. Taip juos galima pavadinti, nes kai kurie 2-3 kartus lenkia įprastą savo rūšies atstovų amžių. Pažiūrėkite į citrinuką - labai gražų dieninį drugį, kurio tokiu metu nepamatyti tiesiog neįmanoma. Šie drugiai iš lėliukių išsirito pernai rugsėjį, dar skraidė rudenį, o prieš žiemą pasislėpė tarp nukritusių lapų. Seniau jiems žiemą iškęsti būdavo paprasta, nes po storu sniego sluoksniu glūdėti daug šilčiau. Be sniego juos merkia žiemos lietus, šlapdriba. Bet citrinukai kažkaip išgyvena - dabar jiems jau 7, o gal - net 8 mėnesiai. Vasaros drugiai paprastai gyvena tik 1-1,5 mėnesio. Panašaus amžiaus ir šiuo metu skraidančios bitės, musės, bėgiojantys vorai.
Pavasaris tik dabar atrodo ilgas. Jo gražumo užliūliuoti, mes galime prarasti dėmesį ir visai netrukus pamatyti, kad jo jau nebėra, kad baigėsi. Todėl būtina ne žiūrėti į pavasarį, bet gyventi juo!
Gyvenimas su pavasariu - jo matymas, pajautimas, žinojimas, ką pavasaris gali veikti ryt ar poryt, po savaitės. Tokie spėjimai (na gerai - prognozės) yra labai rizikingi. Ko gero, visi turime galimybių būti gamtoje. Jei į ją eisime siekdami ką nors tikrai surasti, tikrai pamatyti ir tikrai sužinoti, ko gero, gyvensime su pavasariu.
Pabandykite, tai taip paprasta...
