Jei tinkamai pasiruoši - išgyvensi!

- Kaip sugalvojote įkurti „Išgyvenimo mokyklą"?

- Prieš 25 metus su draugais pradėjome į žygius vaikščioti, tais laikais nelabai buvo tos žygių įrangos, ji buvo brangi ir gana didelė egzotika, taigi vaikščiodame su tuo, kas ką rasdavo namie. Taip atsirado žygiai be įrangos, be miegmaišių, be kilimėlių. Su draugais pradėjome domėtis išgyvenimo dalykais, tas mane labai užkabino. Kurį laiką organizuodavau kasmetines išvykas draugams su išgyvenimo elementais. Draugas įkalbėjo, sako, padaryk oficialų puslapį, taip ir atsirado ta mokykla. Ji gyvuoja daugiau nei 10 metų. Mokykla išaugo absoliučiai iš praktikos.

Esu buvęs atsargos karys, dirbau kariuomenėje, bet tas visai neturėjo įtakos, aš žygius vedžiau gerokai iki to.

- Kas yra tie išgyvenimo žygiai, kas į juos eina?

- Yra du žmonių tipai, vieni žmonės paveikti realybės šou, išgyvenimo laidų, jie ateina ieškoti televizinės romantikos. Galvoja, kad čia labai gražu, purvinu veidu bėgi, šokinėji nuo kupsto ant kupsto kažkokioje euforijoje.

Kita grupė žmonių nori išmokti, pasiruošti, jiems įdomu ir jie patys norėtų pradėti, bet nedrįsta. Nes gyvena mieste, bute, ir pirmieji žingsniai būna sudėtingesni.

Užsakovas, kolektyvas, firma - kiekviena grupė atsineša savo pageidavimą. Mes mokome pagrindinių dalykų, tai pasirengimo kelionei; kalbant apie išgyvenimo elementus, tai mokome įkurti ugnį, pasiruošti vandenį vartojimui parankinėmis priemonėmis; mokome susirasti vandens, jį pasiruošti ir išsaugoti. Šaltuoju metų laiku daug dėmesio skiriame būsto įsikūrimui. Mokome nesušalti, būti kiek įmanoma pavalgiusiam ir komfortabiliai praleisti naktį.

- Žygiai su nakvynėmis?

- Nebūtinai su nakvyne, nors pastaruoju metu tai populiarėja, nes visi neramūs, kas būtų, jeigu būtų. Į trumpus seminarus žmonės drąsiau renkasi. Ne visi ryžtasi iš karto pradėti nuo nakvynės žiemą miške. Paprasčiau išeiti žiemą kelioms valandoms netgi geriant arbatą iš termoso. Mūsų tikslas nėra žmogų įmesti į tokią situaciją, kad jis grįžtų sukrėstas, kad išliko.

Įmonės į darbo pabaigą pasikviečia mus, ir jeigu leidžia sąlygos, netoli darbovietės, vietiniame parke, miške susitinkame ir kokias 4-5 val. iki tamsos praleidžiame laiką, pasimokome įkurti ugnį, rišti mazgus. Mes dažnu atveju esame susieti su vietove, vienoje vietovėje galime mokyti vienus dalykus, kitoje - kitus. Pas mus mokykloje niekada nedirba vienas instruktorius, dirba mažiausiai du arba trys, automatiškai kyla kaštai, o tai dalyviams ne visada būna priimtina.

- Ką patartumėte pradedantiesiems, būna, žmonės iškart prisiperka amunicijos daug.

- Visą laiką akcentuoju, kad visi išmanūs daiktai apskritai nereikalingi, visą laiką pavyzdį sakau: duokite aukščiausio lygio chirurginį įrankį, aš žmogaus neišoperuosiu, nes neturiu įgūdžių ir supratimo. Viskas prasideda nuo įgūdžių, reikia keletos paprastų dalykų. Ugnį geriausia užkurti žiebtuvėliu, degtukais, o ne kokiais įmantriais būdais.

- Per televiziją matome realybės šou, kur ir maisto pasigaunama, gaminama, kaip pas jus?

- Kadais buvo galima atsinešti vištą ar triušį, kurie auginami tam, kad būtų suvalgyti. Bet dabar taip išsikreipė žmonių mąstysena, kad negali į mišką atsinešti gyvos vištos ir ją suvalgyti.

Dėl ko žmogus turi eiti į kursus išmokti, ką daryti miške? Todėl kad gyvename tokio lygio šiltnamio sąlygomis, kad mums vištos labiau gaila nei žmogaus. Gyvūnų mes neliečiame. Mes ieškome maisto, yra augmenijos; grybai daugiau kaip prieskoniai, verdant su kokiomis dilgelėmis...

- Lietuviams nuvykus į užsienį jau nebeįdomu lankytinos vietos, jie nori gamtos, kalnų, krioklių, miškų, t.y. iššūkių, kuriems, deja, ne visada būna pasirengę ir nesuvokia pavojaus.

- Lietuviai jau persisotinę kelionių, jau nebeįdomu į katedras žiūrėti. Žmonės labai daug keliauja ir ieško kitokio formato kelionių. Užsienyje visada buvo populiaru buvimas gamtoje. Italijoje kiek žmonių trasose, minios! Labai mėgstu ten važiuoti į kalnų žygius. Toje pačioje Norvegijoje, Vokietijoje. Galbūt lietuviai tą tik pradėjo atrasti, dabar populiarūs pėsčiųjų žygiai savaitgaliais, tačiau, reikia pripažinti, nuėjus tris pėsčiųjų žygius į ketvirtą jau ne visiems būna įdomu. Kad ir kaip mylime Lietuvą, aš irgi ją labai myliu ir ginu, bet esmė ta, kad Lietuvoje žygiai gana nuobodūs. Eisi mišku, bus pelkė arba nebus. Mes negalime pakilti į viršūnėlę. Žmonės nori daugiau, tai normalu.

- Rugsėjo pabaigoje Lenkijoje mirė viena iš trijų Tatrų kalnuose smarkiai sušalusių lietuvių. Nepasiruošimas gali kainuoti gyvybę...

- Visos situacijos aš nežinau, tikrai nepamokslausiu, bet faktas tas, kad buvo nepasiruošta tiek dėl maršruto, tiek rūbų, įrangos. Aš pats nuvažiavęs kad ir į Prancūziją prasuku pro gidų stotį, susižinau orus, prognozes.

Didesniuose miesteliuose yra gidų centrai, yra kalnų gelbėtojai, kurie prižiūri kalnus. O tiesiog eiti, ir dar vakare, neturint rūbų, šviestuvų, nežinoti, kur eiti, - tai klaida.

Per radiją girdėjau, kad gal reikėjo pradėti nuo paprastų žygių Lietuvoje. Tai gal jau ir ėjo paprastus žygius. Eina tuntas žmonių, praėjai, bet nelabai supranti apie pavojus, kurie iš tikrųjų gali tavęs laukti. Per mokymus labai daug dėmesio skiriame pasiruošimui. Jeigu esi pasiruošęs, tai realiai nepateksi į išgyvenimo situaciją. Turi šiltą rūbą, rūbą nuo lietaus, vadinasi, žinai, kur išėjai, kada turi grįžti, turi šviesos, ugnies šaltinius. Galbūt patirsi diskomfortą, bet nepakliūsi į išgyvenimo situaciją.

- Yra įvairių žmonių, pavyzdys: vieni maitina laukinius gyvūnus, kiti supranta, kad tai - pavojinga.

- Ir išauklėti žmonės kartais padaro nesąmonių. Lietuvos švietimo sistemoje labai mažai kalbama apie tokius dalykus (kaip tinkamai pasiruošti buvimui gamtoje, žygiams ir pan., - aut. past.).

Ar tikrai vaikai eina su mokytojais į žygius? Teko būti šiaurės Norvegijoje, vaikai žaidė prie jūrų muziejaus ir pasidarė labai blogas oras, stiprus vėjas, šaltas lietus, vaikai nenustojo žaisti, jie persirengė tinkamais rūbais, avalyne ir grįžo žaisti. Ką tai reiškia? Kad žmogus nuo vaikystės pratinamas su gamta ne kovoti, ne nuo jos bėgti, o prisitaikyti.

Buvau kalnuose, ėjau dienos žygį su dukra, tai 12 metų vaikų visa klasė su mokytoju, su kuprinėmis, apsiavę žygio batais žygiavo iki tokio namelio kalnuose, kur kalnais reikia eiti kokias 4 valandas. Ten pernakvojo ir kitą dieną grįžo. Jie gyvena toje šalyje, kur yra dideli aukšti kalnai ir pradeda nuo nesudėtingų trasų. Jie jau turi supratimą, žino, kokius daiktus reikia pasiimti į kalnus. Pas mus kalnų nėra, bet ar tikrai klasės išeina neformaliai į žygius? Nuvažiavo į poilsiavietę prie ežeriuko, vaikai pažaidė su kamuoliu, mokytojas nusibraukė prakaitą nuo kaktos ir viskas. Mokytojai neturi praktikos, nes jų irgi niekas nemokė.

- Gamta visada išbando, savo praktikoje turėjote sukrėtimų?

- Esame išėję į 9 dienų žygį su kuprinėmis, maisto gana anksti pritrūkome, taigi likusias dienas maisto racioną labai stipriai pildėme iš to, ką davė mums gamta. Pavyko porą dienų mums pažvejoti. Buvome Italijoje kalnuose pasiklydę, išsimušėme iš maršruto, o navigacija buvo be ryšio. Ramiai ieškojome sprendimų, kol dar buvo šviesu. Aišku, mes turėjome visą įrangą, miegmaišius, kilimėlius, nebūtume naktį prapuolę. Bet ne taip planavome.

Tiesą sakant, iš kvailesnių situacijų, į kurią pats sau padėjau patekti, tai esu kalnuose stipriai dehidratavęs, buvo sunku, padariau klaidą, per mažai vandens pasiėmiau. Blogai pasirengiau. Kaip ten sakoma, ir gudri višta įsidilgina. Viskas baigėsi gerai, bet pamoką aš tikrai gerą gavau. Jeigu eidamas nieko neišmoksti, tai klausimas: ar verta vaikščioti?

- Į žygius žmonės eina, nes nori, eina, nes draugai eina.

- Yra žmonių, kuriuos įkvepia draugai. Yra žmonių, kurie pasižiūri, kaip lietuviška pseudožvaigždė ėjo į kalnus, pasidarė daug gražių nuotraukų, susidaro žmonės iškreiptą vaizdą. Tie žygiai yra mada, pasaulis tampa vis mažesnis, mus pasiekia daugybė vaizdų iš viso pasaulio, mes irgi norime tai pamatyti. O jei dar draugas praėjo, įlipo, pamatė, ir mes norime. Juk tokios gražios nuotraukos. Nežinau, ar tai yra blogai, jei žmogų įkvepia kažkas, labai gerai, kad žmogus apskritai atsikėlė nuo sofos ir išėjo ieškoti nuotykių.

- Asmenukės yra gražu, deja, pasaulyje žmonės net žūva jas darydamiesi...

- Savo vaikams visada sakau, kad reikia džiaugtis tuo, kas tikra. Kelionėse neturiu telefono, nuotraukų niekada nepadarau, ant manęs žmona net pyksta, kad jos ir vaikų nenufotografuoju (juokiasi). Aš ne per objektyvą gėriuosi vaizdais. Gyvenu ta akimirka, ne dėl gražaus selfio. Žinoma, šiek tiek nuotraukų visgi turiu, bet tai būna viena akimirka iš milijono nuostabių.

Bet jeigu tėvai paskendę materialume, nuolat sėdi su telefonais, nieko keista, kad vaikas susiranda didvyrį instagrame ir jį kopijuoja.

- Kaip žygiai praturtintų vaikus?

- Žygiai padėtų kovoti net su patyčiomis, nes per žygius vaikai atsirinktų, kas yra kas. Suprastų, kad pasaulis tikras ir yra daug nuostabesnių dalykų, nei lygintis, kas turi geresnį „iPhone". Pamatytų, kuris yra tikras komandos draugas. Tai turi daug didesnę prasmę, nei vien supažindinimas su gamta. Tai ir psichologinė, fizinė sveikata, įgūdžiai. Išmokstama pasirūpinti savimi, tas irgi labai svarbu.